Žvejybos ypatumus įvairiose pasaulio jūrose ir ežeruose išbandžiusi aktorė jau ne pirmą kartą žuvis gaudė Norvegijoje. Iššūkius mėgstanti moteris į keliones vyksta kartu su vyru – buriuotoju, derybų konsultantu ir lektoriumi Pauliumi Kovu (52 m.).
Nijolė neslėpė, kad žvejyba jai ir jos sutuoktiniui – kaip narkotikai, tad noras išsitraukti meškerę nuolat tik auga.
„Nors kai kurie vyrai, pamatę mane einančią žvejoti, vis dar žiūri kritiškai, Paulius pranašiškai pajuokauja: pamatysit, ji pirmoji pagaus žuvį, ir didžiausią“, – pasakojo N.Narmontaitė, savo sugautais milžiniškais laimikiais nosis šluostanti patyrusiems jūrų vilkams.
Nijolė ir Paulius Norvegijoje žino geras žvejybos vietas ir gali iškart pasakyti, kad čia „eina“ 10 kilogramų žuvis, o čia galima tikėtis ir 15 kilogramų laimikio.
Prieš porą metų didžiojoje žvejyboje Norvegijoje Nijolės rekordinis laimikis – menkė svėrė 22 kilogramus, tačiau ji buvo prarijusi 4 silkes.
Kai žvejė ištraukė tas silkes, iš menkės liko 18 kilogramų.
Tačiau ta menkė vis tiek buvo ypatinga, nes jos viduriuose buvo aptiktas kablys su surūdijusia blizge – vadinasi, ji jau kelerius metus su tuo turiniu plaukiojo.
Šią vasarą N.Narmontaitė Norvegijoje – ten ji praleido kelias savaites – savo rekordą pagerino.
Ant jos meškerės pakliuvo 22 kilogramų menkė be priedų viduriuose.
– Norvegijoje su vyru lankėtės nebe pirmą kartą. Ar renkatės vis kitą maršrutą?
– Taip, ir šį kartą nusprendėme nusigauti iki Nordkapo – šiauriausio Europos taško.
Neįtikėtina, bet vasarą, kai visi trokšta šilumos, mes beldžiamės ten, kur be striukės, kepurės ir pirštinių neapsieisi.
Ištisą savaitę vis stabtelėdami keliavome per Latviją, Estiją, Suomiją, Norvegiją – iki pat Nordkapo.
Kai atsibeldėme į tokią tolybę, pasijutome lyg ežiukai rūke – aplink per penkis metrus nieko nematyti, toks tirštas rūkas.
Atrodė, lyg braidytume pieno jūroje. Įsikibau į riboženklį, tvirtinantį, kad čia Nordkapas.
Paulius mane nufotografavo, o nuotraukoje tik mano kepurė šviečia. Bet rūkas nuotaikos nesugadino.
„Gal ir gerai, kad nemačiau to Nordkapo, nes mano vaizduotė visai neblogą vaizdą nupiešė, be to, turėsime tikslą dar kada nors čia sugrįžti“, – pamaniau.
– Šeimoje automobilį vairuojate viena, tad jums teko nemenkas iššūkis nemažai valandų praleisti prie vairo. Kiek kilometrų per dieną įveikdavote?
– Ilgi maršrutai man įprasti. Vairuoti labai mėgstu, todėl 500–600 kilometrų per dieną man – vieni juokai.
Tik Suomijos ir Norvegijos keliuose reikia saugotis elnių.
Signalizuodami šviesomis vairuotojai perspėja, kad kelyje žvėrys, tuomet sulėtini greitį ir mėgaujiesi vaizdu – nebaugščiais karališkais raguočiais, ramiai risnojančiais keliu. Sukorėme apie 5 tūkstančius kilometrų. Su geru šturmanu Pauliumi tai – vienas malonumas. (Juokiasi.)
– Kokių nuotykių patyrėte Norvegijoje?
– Apsistojome visai netoli Nordkapo, nedideliame namelyje šalia ežero. Paulius labai anksti išėjo žvejoti, o aš per miegus girdžiu: kažkas atakuoja mūsų medinuką.
Praskleidžiau vieną užuolaidėlę – nieko, kitą – taip pat nieko.
O garsas toks, lyg kažkas iš visų pusių būtų apsupę namuką ir su šakėmis jį ardytų.
Atsargiai pravėriau duris ir pamačiau didžiulę bandą elnių, ragais besitrinančių į sienas.
Pabaidyti mano šūksnio, o gal rytinės mano šukuosenos pasileido visi šuoliais į kalnus.
Kol sugriebiau fotoaparatą, kol apsimiegojusi nusitaikiau, tik užpakalius tų gražuolių suspėjau nufotografuoti.
Dar viena didžiulė atrakcija – delfinai. Jie kiekvieną dieną mus lydėdavo žvejyboje, mat iš Nordkapo patraukėme dviem savaitėms žvejoti.
Man pasirodė, kad jau antrą dieną delfinai ėmė mus pažinti, nes priplaukdavo labai arti ir tarsi sveikindavosi pranerdami tai vienoje laivelio pusėje, tai kitoje, ilgai mus lydėdavo išdarinėdami įvairiausius sukinius ir džiugindami akį.
– Žvejoti į Norvegiją išsiruošėte jau trečią kartą.
– Tai ir buvo mūsų kelionės tikslas. Apsistojome Sioriojos saloje, lietuvio Dariaus žvejybos bazėje. Jau buvome pas jį buvę, todėl važiavome kaip į namus.
Vežėmės savo meškeres, skirtas žvejoti tiek jūroje, tiek ežeruose. Paulius visus metus rinko informaciją, kokiomis meškerėmis, masalais geriausia gaudyti žuvį, tad amunicijos buvome prisikrovę daug ir rimtos.
Neįsivaizduoju, kaip žmonės ryžtasi važiuoti žvejoti į Norvegiją kovo mėnesį – man net liepą buvo baisiai žvarbu ir šalta.
Prieš išplaukdama į jūrą apsitūlodavau taip, kad net būdavo sunku judėti: ketverios kelnės, tiek pat megztinių, pora kepurių, pašiltintų pirštinių, o ant viršaus – dar šturmė. Bet pomėgis žvejoti atperka viską.
Plaukdavome į jūrą žvejoti kasdien. Ir tik tomis dienomis, kai jūra būdavo nedraugiškai pasišiaušusi, gaudyti žuvų važiuodavome į kalnų ežerus.
– Kai kurios jūsų sugautos žuvys buvo labai didelės.
– Žvejybą Norvegijoje vadinu didžiąja, nes ten paprastai galima pagauti didelių žuvų.
Mano laimikis: kelios devynių, dešimties, dvylikos, trylikos kilogramų menkės, viena šešiolikos su puse, o didžiausia svėrė 22 kilogramus.
Juokavau, kad ta menkė visai menkutė, palyginti su pasauliniu rekordu, kai tuomet pagauta menkė svėrė net 47 kilogramus.
O traukti tokias žuvis visai nebuvo sunku, nors šį kartą važiavau nepasiruošusi žvejybai – paprastai iki kelionės sporto salėje padirbėju su treniruokliais, bet šiais metais labai daug keliavome, tad sportą visai apleidau.
Beje, žvejojome be elektrinių ričių. Šitoje kelionėje turėjau slaptą norą – pagauti otą. Ištraukiau net du, bet buvo per maži, todėl paleidau.
– Ar naudojote kokius nors žvejų ritualus, kad žuvys geriau kibtų?
– Žvejojant Norvegijoje jokie ritualai nereikalingi, nes ten ir taip gerai kimba, tik, va, sugebėti rasti žuvingas vietas – tai jau menas. Bet Paulius šioje srityje – nepamainomas.
– Kai lankėtės Norvegijoje, buvo poliarinės dienos. Koks jausmas, kai visą parą nė kiek nesutemsta?
– Poliarinės dienos mano organizmą gerokai išderino: jau metas eiti miegoti, tačiau šviesu ir visiškai nesinori miego. Dangstydavau langus kuo tik galėdavau, kad tik sukurčiau nakties iliuziją.
– Kuo ypatingi Norvegijos vandenys ir gamtos vaizdai?
– Gamtovaizdis toks įspūdingas, kad atrodo, jog kasdien matai Dievo sukurtą paveikslą.
Rodos, kalnas tas pats, bet tai jis debesyje, tai vaivorykštės apjuostas, tai paukščių nusėtas, tai saulės nutviekstas, tai laistomas lietaus.
O ką jau kalbėti apie jūrą – ji nenuspėjama: tai žydra, tai staiga juoda, tai taiki, jauki, tai labai bauginanti. Štai vienas atvejis, susijęs jau ne su Barenco jūra, kur žvejojome, bet su mūsų Baltija.
Prieš išvykdami į Norvegiją atostogavome Juodkrantėje. Gulėti paplūdimyje – ne mudviem su Pauliumi, todėl kasdien leisdavomės į žygius dviračiais arba pėstute nueidavome pajūriu po dešimt, penkiolika kilometrų.
Tąkart išsiruošėme rinkti gintaro. Diena buvo labai vėjuota, daugiau tokių kaip mes vaikštinėtojų nesutikome.
Kadangi mėgstu fotografuoti, pamačiusi kokį įdomesnį objektą viską metu ir puolu fiksuoti. Visai netoli kopų pastebėjau kumščio dydžio daiktą, prieinu arčiau – ogi bangų išridenta granata.
Nutarėme, kad palikti ant kranto granatą labai pavojinga.
Nufotografavau, užfiksavome koordinates, paskambinome į policiją.
Policininkai sureagavo labai greitai.
Jau po dviejų valandų padėkojo, kad informavome apie radinį, nes, pasirodo, tai buvo 1939 metų vokiška kovinė granata. Ją tuoj ir susprogdino.
Štai kokį „gintarėlį“ tą dieną aptikome.
– Neseniai ryžotės parašyti laišką, įdėti į butelį ir įmesti į jūrą, vildamasi, kad koks nors akylas romantikas jį ras. Už radybas pažadėjote dovanų savo knygą. Kaip kilo tokia mintis ir gal jau žinote to laiško likimą?
– Seniai vis dairausi, ar jūra neišmes kokio laiško butelyje. Būdavo, tai vienas pažįstamas pasigiria tokį radęs, tai pas kitą vos ne visas muziejus buteliuose rastų laiškų. Tai taip romantiška.
Kaskart vaikštinėdama pajūriu aš vis apžiūrinėju butelius.
Dažniausiai ne tik apžiūriu, bet kartu su Pauliumi surenkame juos į maišus, taip nors šiek tiek prisidėdami prie tvarkos palaikymo.
Net esu nugirdusi komentarą: „O, matai, kaip Narmontaitė nusigyveno, butelius renka.“ (Juokiasi.) O laiško kaip nerandu, taip nerandu, todėl nutariau parašyti pati.
Įmečiau jį Lietuvos pusėje. Orų prognozė žadėjo tik vakarų vėją, tai didelės tikimybės, kad butelis bus nuplukdytas į krantą anapus Baltijos, nebuvo.
Todėl laišką parašiau tik lietuviškai, beje, pažadėdama, kad radėjui padovanosiu savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“.
Laiške užrašiau savo elektroninio pašto adresą. Ir tik pamanykit – neilgai trukus žmogus surado tą butelį su mano laišku.
Tai buvo vilnietis Vytautas. Susitarėme susitikti vienoje Vilniaus kavinių.
Mudviem su Pauliumi ta akimirka buvo šventiška: mūsų laukė labai šiltas, nuoširdus jaunuolis, papasakojęs, kiek džiaugsmo jam suteikė radinys, kaip negalėdamas ištraukti laiško vežėsi butelį namo į Vilnių.
Kai šį nutikimą papasakojau feisbuke, žmonės puolė rašyti, kad ir jie taip darys – mes butelius su laiškais į jūrą.
Net pati išsigandau, kad parodžiau ne visai tinkamą pavyzdį – juk tai savotiškas jūros teršimas. Todėl paprašiau: „Visi, kurie ketinate jūros paštu siųsti laišką, pirmiau surinkite šimtą tuščių butelių ir išneškite iš pajūrio.“
