Jurgitai Šimaitienei iš Raseinių rajono, Nemakčių seniūnijos, Užkalnių kaimo dar net keturiasdešimties nėra – gimtadienį moteris švęs rugsėjo pabaigoje, – bet vargo matyta kaip už du gyvenimus.
Negalima sakyti, kad pati dėl to nekalta – Jurgita nė nebando slėpti, kad praeityje mėgo kilnoti stikliuką, gyveno su lėbautoju vyru, kuris niekur nedirbo ir, be kita ko, nuolat įsiveldavo į problemas su teisėsauga.
Vyrą pražudė alkoholis
„Pragyvenom su juo beveik 15 metų, bet pusę to laiko jis „prasėdėjo“ – tai du mėnesius, tai tris“, – neslėpė Jurgita. Ji ir pati buvo įnikusi į alkoholį, bet bent jau dirbti bandė ir vis bandydavo atsitiesti, koduotis – tiesa, vis nesėkmingai, nes kovoti turėjo viena.
Aplinka namuose priminė košmarą – grįžusi iš darbo moteris rasdavo girtą vyrą ir šlapimu permirkusias lovas. Kol buvo gyvi vyro tėvai, jie šiek tiek pagelbėdavo. Ilgainiui dėl girtavimo vyrui atsirado rimtų bėdų su sveikata.
„Viską tempiau aš. Dirbau „Norvelitoje“, bet nepajėgiau iš atlyginimo išlaikyti ir vyro, ir keturių vaikų, todėl padaviau skyrybų prašymą. Vos spėjau išsiskirti – antradienį parsivežiau skyrybų dokumentus, – ir šeštadienį mano vyras numirė. Todėl aš net našlės pensijos negaunu, tik vaikai gauna“, – guodėsi moteris.
Vyrą į kapus prieš trejus metus nuvarė su alkoholizmu susijusi liga – alkoholinė epilepsija. O pati Jurgita jau dvejus metus neima į burną nė lašo. Priklauso anoniminiams alkoholikams ir iš paskutiniųjų stengiasi kabintis į gyvenimą.
Atsitiesimas prilygsta stebuklui
„Po jo mirties apie metus dar gėriau. Išėjau iš darbo, kad išmokėjus atostoginius turėčiau už ką palaidoti vyrą. Darbą turėjau tik vasaros laikotarpiu, gyvenau iš socialinių pašalpų. Bet padėjo socialinis darbuotojas, prieš dvejus metus įstojau į „anoniminius“, įsidarbinau kavinėje prie Kryžkalnio virėja“, – pasakojo Jurgita.
Atsispirti alkoholiui nėra sunku, ypač, kai jauti likimo draugų iš „anoniminių alkoholikų“ bei socialinio darbuotojo palaikymą, tikino moteris. Visi nuolat skambina, klausinėja.
Tik pradžioje buvo nelengva. Kai metė gerti, pašlijo jos santykiai su kaimo gyventojais. „Dabar manęs ten visi nekenčia“, – tvirtino moteris.
Jurgitą puikiai pažįstantis VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas darbui su socialinės rizikos šeimomis Andrius Sabutis negailėjo jai gerų žodžių ir išsikapstymą iš alkoholizmo liūno vadino stebuklu. „Kad žmogus jau 2 metus visiškai negertų – kaime tai neeilinis reiškinys“, – sakė jis.
A.Sabutis patvirtino, kad J.Šimaitienės šeima šiuo metu jau yra išbraukta iš socialinės rizikos šeimų sąrašo, labai stengiasi tvarkytis. Didžiausia šeimos problema yra kritinės būklės būstas. Tiesa, pastaruoju metu užpuolė sveikatos bėdos, bet jos – laikinos.
Beveik visa šeima – ligoninėje
Šiuo metu Jurgita ir abi jos dukros, 6 ir 15 metų, guli ligoninėje – motina nuo dukrų atskirai. Moteris serga tuberkulioze – tikrinat sveikatą dėl darbo, plaučiuose buvo rasta dėmelė. „Gydytoja sakė, kad imunitetas nusilpo, ir aš užsikrėčiau nuo sunkiai sergančio ir nesigydančio žmogaus. Tai galėjo įvykti bet kur – autobuse, parduotuvėje“, – aiškino Jurgita.
Patikrinus visą šeimą paaiškėjo, kad jaunėlė – užsikrėtusi nuo jos. Vyresnėlei ligos medikai kol kas neranda, bus atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas – kaip sako Jurgita, „po kažkokia bačka kiš“. Ligoninėje moteriai teks gydytis ilgai – be Naujųjų metų būti išleista ji nesitiki.
Sūnūs tuberkulioze neužsikrėtę, bet turi kitų bėdų. Vyriausias, 18 metų sūnus, yra Anglijoje. „Jis pabėgo, – nevyniojo žodžių į vatą Jurgita. – Nuolat įkliūdavo su smulkiomis vagystėmis. Visą laiką už jį mokėdavau iš to, ką uždirbdavau“.
Jaunesnysis sūnus, 16-metis, likęs kaime, bet ne vienas – yra prižiūrimas kitos kaimo gyventojos, lanko mokyklą. Motina prireikus nusiunčia jam pinigų maistui. Tiek motina, tiek socialinis darbuotojas A.Sabutis tvirtino, kad vaikinas vyresniojo brolio ir tėvo pėdomis neina ir problemų su teisėsauga neturi.
Namą būtina renovuoti
Jurgita nusiteikusi ryžtingai – kai išeis iš ligoninės, vėl dirbs, stengsis dėl vaikų. Tik sugrįžti į apgriuvusį namą bus sunku, ypač žiemą, kai šalta. Namui verkiant reikia renovacijos, ypač – nešildančiai ir rūkstančiai, sveikatai pavojų keliančiai krosniai.
„Nusipirkom tą namą išsimokėtinai, kai dar gyvenau su vyru. Bėdos jau senos – krosnis avarinė, dūmai rūksta, smalkių pilna. Palangės išpuvusios, langai seni, vėjai pučia“, – guodėsi Jurgita.
Šiuo metu šeimos pajamos yra apie 330 eurų per mėnesį: 165 eurų pašalpa, 45 eurai - už tris vaikus ir 120 eurų išmoka vaikams netekus maitintojo.
Savo jėgomis ir lėšomis sutvarkyti namo Jurgita nesugebėtų, todėl besistojančiai ant kojų šeimai reikalinga bet kokia pagalba – remonto darbais, medžiagomis, baldais, lėšomis. Šeima neturi skalbimo mašinos, praverstų ir dujinė viryklė. Namuose nėra vandentiekio, tad visi prausiasi dubenėlyje, parsinešę vandenį iš šulinio.
Jeigu turite galimybę prisidėti prie šios besikabinančios į gyvenimą šeimos gerbūvio, paremti daiktais, statybinėmis medžiagomis, remonto darbais ar lėšomis, informaciją, kaip tai padaryti, rasite VŠĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ fondo puslapyje.
