Pirmosios televizijos transliacijos mūsų šalyje režisierius A.Lauciūnas tarsi laukė klausimo apie savo metus.
Norėjau pasitikslinti, ar prieš mane iš tiesų sėdi šešiais dešimtmečiais už mane vyresnis vyras ir pasakoja, kaip neseniai savo automobilį vairavo į techninę apžiūrą, kaip tvarkosi namus ir skaito knygas.
„Esu žmogus iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės“, – šypsodamasis atsakė A.Lauciūnas.
Prieš kelerius metus jis „Regitroje“ keitė vairuotojo pažymėjimą. Atėjęs jo atsiimti pažvelgė į jį atiduodančią darbuotoją.
Vieną kartą, kitą. Ji sunerimo ir pasiteiravo, ar kas nors negerai. O Anupras, rodydamas pirštu į viršų, jos paklausė, ar ji viską suderino su Aukščiausiuoju, kad dar 10 metų jo vairuotojo pažymėjimas galios.
Dabar A.Lauciūnas mėgsta pajuokauti, kad būtent dėl to dar ilgai galiojančio pažymėjimo jam ir reikės gyventi.
Iš Panemunio (Rokiškio r.) kilęs A.Lauciūnas visuomeniniame kanale (buvusi Lietuvos TSR televizija, vėliau LTV, dabar – LRT televizija) režisieriumi nuoširdžiai atidirbo 42 metus. Prieš tai dešimt metų vaidino buvusiame Lietuvos valstybiniame dramos teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Jau beveik du dešimtmečius jis yra pensininkas, tačiau ryšys su televizija nenutrūko. Kiekvieno mėnesio antrą ketvirtadienį jis eina į buvusių darbuotojų senjorų klubo susirinkimus LRT kavinėje.
Ten jie pasikviečia įdomių žmonių, patys diskutuoja, kartais – ir su televizijos vadovais, švenčia jubiliejus. Prieš kelias dienas A.Lauciūnas dalyvavo naujojo LRT televizijos sezono atidarymo iškilmėse.
Jau seniai nebedirbantis buvęs režisierius įsitikinęs, kad kitų profesijų žmonėms geriau nei jam. Pavyzdžiui, dailininkas arba santechnikas ir išėjęs į pensiją gali toliau dirbti. Tik ne režisierius.
Bet Anupras ir taip vos spėja viską padaryti. Net neturi mėgstamo užsiėmimo, nes tam tiesiog trūksta laiko.
„Nuo to laiko, kai prieš 16 metų mirė žmona, esu pats sau virėjas, šlavėjas, skalbėjas, valytojas. Tiktai dabar pradedu suprasti šeimininkes, kurios sakydavo, kad dirba visą dieną, o parodyti nėra ko“, – paaiškino vienas gyvenantis ir vaikų neturintis A.Lauciūnas.
Anksčiau vyras nemažai sportuodavo – vienu metu buvo įpratęs kas rytą apibėgti 10 ratų aplink stadioną. Nesvarbu, ar sninga, ar lyja.
Dabar jau kojos nebeleidžia ir daug vaikščioti. Bet ilgesniems atstumams įveikti po langais stovi automobilis.
„30 metų turėjau raudoną automobilį VAZ-2102. Būtų dar tarnavęs ir ilgiau, bet prikibo Lietuvos kino studija ir paprašė, kad parduočiau. Kurį laiką buvau be mašinos. Susibendravome su gera kaimyne. Ir ji vis ėmė raginti, kad įsigyčiau mašiną. Ėmiau ieškoti per skelbimus.
Bet matydamas, kad niekaip neišsirenku, giminaitis pasiūlė naujesnį VAZ-2107. Kadaise tai buvo viena prabangiausių banditų mašinų“, – sakė į dešimtąją dešimtį įkopęs vyras.
Automobiliu A.Lauciūnas labai patenkintas. Prieš kelias savaites juo nuvažiavo į techninę apžiūrą. Jokių problemų nėra! Kiekgi jis važinėja – kartais į tėviškę, dažniausiai į parduotuvę ar į turgų. Anksčiau važinėdavo į sodą, kai turėjo.
Šis automobilis turi tik vieną trūkumą – nėra vairo stiprintuvo, tad sudėtinga sukinėtis aikštelėje. Vyresni žmonės, pasak Anupro, dar supranta, jog jis taip užtrunka dėl to, kad nėra gerų techninių galimybių.
„O jaunimas turbūt svarsto: ką čia šitas senis išdarinėja?“ – nusijuokė A.Lauciūnas.
Nei iškalbos, nei humoro jausmo Anuprui netrūksta, tad nenuostabu, kad susidraugavo su jaunesne kaimyne. Ji taip pat pensinio amžiaus, tačiau dar dirba. Ji – medicinos slaugytoja, tad kai Anuprui pakyla kraujospūdis, į pagalbą ateina kaimynė.
A.Lauciūnas į pensiją išėjo būdamas režisierių skyriaus vedėjas. Apie šimtą žmonių turėdavo suvaldyti.
„Pirmiausia mėginau įvesti ten tvarką, tačiau pamačiau: visi kaip nuo grandinės nutrūkę, tad tik paskirstydavau premijas. O paskui pasinėriau į darbą“, – pasakojo patyręs režisierius.
Paskutinius šešerius metus televizijoje, kai A.Lauciūnas režisavo žurnalistų Egidijaus Knispelio ir Palmiros Galkontaitės vedamą laidą „Nakviša“, vadina sielos atgaiva.
Šiai porai negaili gerų žodžių – visi puikiai sutarė, nepaisant Anuprą ir juos skiriančių metų, o laidos buvo gerai vertinamos.
Tačiau su „Nakviša“ 1999 metais iš eterio pasišalino ir A.Lauciūnas.
Vis dėlto su buvusiais jos vedėjais iki šiol sieja šilti santykiai.
A.Lauciūnui nuo pat pradžių televizijoje tekdavo režisuoti sudėtingas laidas, pavyzdžiui, žemdirbių ir pramonės darbuotojų konkursus, rajonų vakarus, šventines transliacijas.
„Nesigiriu, bet man vis tekdavo atsakingiausi darbai. Kur degdavo, tai ten, aišku, Lauciūnas.
Kartą pyktelėjęs valdžiai išrėžiau: „Ką, aš ugniagesių komandoje dirbu?!“ – su ilgesiu apie darbą kalbėjo režisierius.
Net dabar tai prisiminus virpa širdis. Vyras prisipažino, kad dažnai filmus galvoje suka. Kiek juose būta nuotykių! Ir linksmų, ir nepelnytai skaudžių.
O kaipgi be kuriozinių situacijų tiesioginių transliacijų metu. Apie jas buvęs režisierius galėtų parašyti atskirą knygą.
Ryškiai atsimena Baltijos laivyno šventę, kurią transliavo ne tik Lietuvai, bet ir visai Sovietų Sąjungai.
Dalyvavo jūreivių ansamblis ir visa aukščiausia karinio laivyno valdžia. O studija nedidelė.
„Šiaip ne taip sugrūdome visus generolus, bet prieš filmavimą aš jų paprašiau: kuris baigia kalbėti, tyliai, gražiai pro kameras tegul išeina iš studijos, kad atlaisvintų vietą. Jau vyksta transliacija, žiūrime – generolas po stalu ropoja.
Aš suklykiau iš juoko ir nesusilaikęs kelias sekundes paleidau tai į eterį. Vėliau paaiškėjo, kad niekas to nepastebėjo“, – nuotykius prisiminė vyras.
Kiek tik galėdavo sovietiniais laikais, režisierius stengdavosi puoselėti lietuviškumą. O po nepriklausomybės viskas gerokai pasikeitė.
Iš pradžių visi atrodė tarsi nuo grandinės nutrūkę. Vakarais vos ne erotines laidas ėmė rodyti. Visi darė, ką norėjo. Tik vėliau susitupėjo.
Pats dabar savęs nuolatiniu televizijos žiūrovu jis nevadina. Tiesa, pažiūri visų kanalų žinias, įdomesnes švietėjiškas laidas, seka sporto įvykius.
Į dabartinių televizijos režisierių darbus A.Lauciūnas žiūri ne kritiškai, o labiau su pavydu dėl to, kokia modernia technika jie dabar naudojasi.