Erdviuose namuose Daiva ir Adelė jaučiasi lyg karalienės, nes čia viešpatauja ideali tvarka ir sutarimas. Saugumą ir draugiškumą taip pat kuria du Maltos bišonai Cielis (išvertus iš prancūzų k. „le ciel“ – „dangus“) ir Cezaris.
Renginių vedėja, filmų ir knygų garsintoja bei vienos reklamos agentūros biuro vadovė D.Tamošiūnaitė-Budrė iš gimnazistės dukters sulaukia ir pagyrimų, ir kritikos dėl aprangos stiliaus, maisto ruošimo.
O motina atžalą giria dėl šeimyniškumo – Adelė puikiai gamina valgį, palaiko švarą namuose. Tačiau D.Tamošiūnaitei-Budrei ne visada patinka ryškiaspalvė vienturtės šukuosena, be to, motina labai norėtų, kad duktė dažniau segėtų sijoną, o ne mūvėtų kelnes.
– Duktė gimė neišnešiota, nedidelio svorio ir nuo pirmų dienų jai reikėjo išskirtinės priežiūros, didelės meilės. Ar šiuo metu savo vienturtę taip pat stebite lyg pro didinamąjį stiklą?
Daiva: Visos mamos tikriausiai žiūri į savo vaikus pro didinamąjį stiklą, nesvarbu, kokia jų gimimo istorija. Dabar į savo dukrą žiūriu jau ne kaip į ankstukę – išskirtinės priežiūros jai nebereikia.
Jai reikia priežiūros kaip sudėtingo paaugliško amžiaus atstovei. (Juokiasi.)
– Ar mama neleidžia jums pervargti, nespaudžia ilgai sėdėti prie vadovėlių?
Adelė: Jai rūpi mano ateitis, tad spaudžia prie mokslų. Jai rūpi ir mano dienotvarkė – rytą visada klausia, kada grįšiu namo.
Nemėgstu ilgai būti su draugėmis mieste, sėdėti kavinėse. Jeigu mane kas nors pakviečia į gimtadienį, mama visada išleidžia.
Daiva: Dukra retai išeina į miestą pasivaikščioti su draugėmis, ji – labiau namisėda. Per jos gimtadienius draugės mėgsta pasilikti mūsų namuose – lieka nakvoti, todėl būna pižamų vakarėlis.
Neatsimenu, kada pastarąjį kartą Adelė buvo išėjusi pas drauges su nakvyne. Mieliau jos draugės pas mus ateina, nes mes dviese gyvename, yra nemažai erdvės, galiu užleisti svetainę ir jos iki paryčių gali žiūrėti filmus, po to miegoti šunų apsuptyje.
Adelė: Man patinka, kai draugės ateina į namus – pati nemėgstu kur nors eiti. Sėdėti kavinėse nematau didelės prasmės.
Daiva: Adelei namai – jos tvirtovė. Dukra labai gerai jaučiasi namuose. Prieš metus virpančia širdimi ją vieną palikau nakvoti namuose, nes turėjau išvykti. Ji nesijautė viena, nes liko su šunimis. Jie – triukšmingi. Kas nors krepšteli, ir jie gali prižadinti ir kaimynus.
– Kaip jūs dalijatės buities darbus?
Adelė: Aš dažniausiai siurbiu kambarius, plaunu indus.
Daiva: Rytą įjungiu skalbimo mašiną, o po pamokų grįžusi dukra išdžiausto skalbinius.
Adelė namuose ne tik pluša su dulkių siurbliu, bet ir valo dulkes, todėl namai blizga.
Adelė: Šluoste valyti dulkes – lengviausias darbas.
Sunkiausia siurbti, nes mūsų dulkių siurblys senas ir sunkus, nelengva jį nešioti iš vieno kambario į kitą.
Daiva: Štai ir sužinojau – mums reikia naujo dulkių siurblio. (Juokiasi.)
– Namuose Adelei tenka nemažai pareigų. Ji pasisiūlė prisidėti prie buities ar mama pasiūlė imtis darbų?
Daiva: Tai buvo mano iniciatyva. Ten, kur būdavo netvarka, jai atrodė tvarka.
Kai praverdavau jos kambario duris, būdavo baisu koją pastatyti, nes ten stūksojo suverstų smulkių daiktų kalnai.
Paprašai kokio nors daiktelio, ji neria ir ištraukia.
Ji viską žinodavo toje netvarkoje, o man norėdavosi už galvos susiimti.
Adelė: Jai turi būti visur labai švaru.
Daiva: Dukra ėmė tvarkytis, kad man būtų geriau gyventi. Mudviem namie dabar jaukiau.
– Turite bendrų pomėgių?
Daiva: Aš ją užkrėčiau detektyvais, o Adelė mane – fantastika. Kartais aš pirmiau peržiūriu vaikiškus fantastinius filmus nei dukra.
Anksčiau Adelė mėgdavo eiti į teatrą, baletą, dabar jai nebeįdomu. Tačiau su dukra kartu einame į kiną.
– Mėgstate lankytis drabužių parduotuvėse? Viena kitai patariate dėl aprangos stiliaus?
Adelė: Aš mamai patariu dėl drabužių spalvų, stiliaus. Bet dažniausiai ji pati puikiai išsirenka.
Jai kartais atrodo, kad nusipirko per trumpą suknelę, bet aš matau, kad viskas gerai.
Jos kojos gražios, gali eiti ir vilkėdama trumpą suknelę. Savaitgaliais patariu išsitraukti plėšytus džinsus.
Daiva: O ką man sakai, kai pradedu jaudintis dėl svorio?
Adelė: Nereikia dėl to išgyventi, nes tavo figūra – standartinė.
Daiva: Jeigu noriu eiti į renginį ar vakarą, prieš išeidama iš namų pasirodau Adelei, kad ji pasakytų, ar tinkamai apsirengiau, ar gerai atrodau.
Bet aš viena nesiryžtu Adelei pirkti drabužių, nes galiu neįtikti. Jeigu vis dėlto perku, nuperku daugiau, tuomet ji atsirenka, ko nori, o kitus grąžinu.
Mat į parduotuves panelė nelabai mėgsta vaikščioti. Geriausia, kad jos garderobu mama pasirūpintų arba atspėtų jos mintis.
Mokslo metų pradžioje abi susiruošėme į parduotuves, ir man buvo sunku susitaikyti su savitu jos stiliumi. Ji mokyklai išsirinko juodą kuprinę su grandine.
Man atrodo, kad kuprinė turėtų būtų dailesnė, tvarkingesnė, tačiau duktė pasakė: „Mama, tu nesupranti, kaip tai kieta.“
Pamaniau, gal mokytojai per daug nepyks, ir nusileidau.
Lygiai taip pat buvo dėl trumpų plaukų ir dažymo. Adelės plaukai vasarą buvo oranžiniai, po to žali. Dar matyti tos žalumos likutis.
Iki Rugsėjo 1-osios ta spalva turėjo nusiplauti, nes aš to norėjau. O dukra būtų drąsiai ėjusi į mokyklą žaliais plaukais. Tai suprantu kaip saviraišką, nes ji nori išsiskirti.
Adelė nemėgsta segėti sijono, juo pasipuošia tik tuomet, kai paprašau: „Būk tu žmogus!“ Tai nutinka per šventes.
Kai vykome į muzikinius apdovanojimus, dukra sutiko segėti sijoną, jeigu leisiu eiti su melsvų plaukų peruku. Vėl nusileidau.
Dukra mėgsta džinsus, marškinėlius su užrašais „Metallica“, „AC/DC“, kerzinius batus. Jai patinka sunkiojo metalo ir roko muzika – jos klausytis išmokė tėtis. Aš tokio amžiaus buvau kitokia – ilgakasė, mėgau sijonus, sukneles.
Nebuvau tokia drąsi, nemanau, kad kas nors būtų mane įkalbėjęs į gatvę išeiti su peruku. O Adelė ir į mokyklą buvo nuėjusi su peruku, visą dieną praleido.
Adelė – japonų animės serialų gerbėja, todėl užsisakė internetu vieno herojaus kostiumą su peruku, o kitądien ir nuėjo su peruku į mokyklą! Adelė nejuto jokio nepatogumo.
– Ar dvi šeimininkės išsitenka vienoje virtuvėje?
Adelė: Išsitenkame, kartais mama pagamina, kartais – aš. Būdama šešerių bandžiau pjaustyti papriką ir įsipjoviau pirštą, dėl to pomėgis šeimininkauti kiek išblėso.
Bet netrukus išmokau pasidaryti sumuštinių su „Daktariška“ dešra, nes jos buvo lengva atsipjauti. Vėliau išmokau kepti keksiukus.
Daiva: Aš taip ir neišmokau jų kepti. Mes nesame didelės saldumynų mėgėjos, namuose pyragų nekepame. Adelė turbūt iš įdomumo išmoko gaminti keksiukus.
Adelė: Iš ko tu nusprendei, kad nesu saldumynų gerbėja? Aš nemėgstu tik tortų.
– Tai iš ko dukra paveldėjo kulinarės gyslelę?
Adelė: Kai ką išmokau iš mamos, kai ką iš interneto ar japonų animės serialo.
Daiva: Mūsų skoniai labai skiriasi. Vakare mėgstu valgyti keptą žuvį, o ji visai jos nemėgsta, bet kartais valgo sūdytos lašišos ar kitokios rūkytos žuvies.
Neretai valgį ruošiame kiekviena sau. Pusryčiams dukra valgo dribsnius ar sumuštinį, o man patinka kiaušiniai, varškė.
Savaitgaliais Adelės prašau, kad man pusryčiams paruoštų skrudintos duonos su keptu kiaušiniu.
Ji iš kažkur ištraukė tą receptą, aš to niekada negaminau.
Labai miela, kai dukra rytą į lovą atneša kavos su sumuštiniu. Labai gera patingėti!
– Draugiškai sugyvenate. Ar būtų galima jus pavadinti draugėmis?
Adelė: Taip, mes draugės.
Daiva: Mama visada taip pasakytų, bet malonu, kai tai pasako duktė. Mes daug ką viena apie kitą žinome.
Neseniai Adelei papasakojau apie savo naujus kolegas, todėl jų nemačiusi duktė žino, kokie jie. Ir aš apie jos klasės draugus visokių subtilybių žinau. Vakare smagu pasišnekėti.
– Ar jau patyrėte pirmąją meilę?
Adelė: Ne. Man nėra svarbu ką nors susirasti. Mažiausiai šimtas dalykų yra svarbiau už tai.
– Apie kokią profesiją svajojate?
Adelė: Traukia informacinės technologijos, grafikos dizainas. Laisvai šneku ir rašau angliškai, tačiau sunkiau sekasi matematika. Teks pasistengti. Būtų smagu tapti ir animacijos kūrėja.
