Jonaviškė Vida Monkuvienė vienturtės dukters Justinos neteko prieš aštuonerius metus, rugsėjo pabaigoje. Po dviejų savaičių merginai būtų suėję dvidešimt. Kad gali įvykti kažkas baisaus, niekas neįtarė, nebuvo jokių ženklų ar nuojautų. Jokių rimtesnių sveikatos bėdų Justina per visą gyvenimą neturėjo. Bet vieną rytą tiesiog nebepakilo iš lovos.
Antrakursę, Vilniaus edukologijos universitete studijavusią etiką, ryte lovoje be sąmonės rado kambario draugė. Merginai plyšo galvos smegenų aneurizma – tai liga, kuri visuomet smogia netikėtai ir gali ištikti bet kurį.
„Draugė iškvietė greitąją, Justiną išvežė į ligoninę. Gydytojai darė viską, bet ne visais atvejais įmanoma padėti. Buvo atliktos dvi operacijos, bet kraujotaka taip ir neatsistatė“, – pasakojo mama.
Pati išsigando klausimo
Su vyru stovėdama prie merdėjančios dukters, Vida netikėtai uždavė gydytojams klausimą, kurį jie ne iš karto suprato.
„Man staiga išsprūdo sakinys: „Ar mes galime kuo nors padėti?“ Gydytojai galvojo, kad klausiu apie tai, ką dar galima padaryti, kad dukra atsibustų. Jie pasakė, kad viską jau padarė. Aš pasakiau, kad supratau. Bet galbūt kam nors galime padėti mes? Juk Justina jauna. Gal galime kam nors padovanoti jos organus?“ – pasakojo dukters netekusi motina.
Mintis apie dukters organų paaukojimą transplantacijai kilo pačiai Vidai, ne medikams. Tai įvyko spontaniškai. Moteris, pati išsigandusi dėl savo žodžių, atsigręžė į vyrą ir paklausė, ar jis pritaria. Vyras neprieštaravo.
„Kai tave aplanko didis skausmas, netektis, tuomet iki gelmių suvirpinamos visos jautrumo stygos. Kai pats patenki į tokią situaciją, kai niekas negali tau padėti, tu imi suvokti, ir kaip jaučiasi kitas žmogus, esantis panašioje būsenoje.
Suvokiau, kad ne viena šiuo metu esu taip stipriai kenčianti. Bet man jau niekas nebegali padėti. O aš kažkam galiu atitolinti tą skausmą“, – virpančiu balsu dėstė Vida.
Medikai pasakė, kad nedrįso jai to siūlyti – vis tik vienturtė dukra, skausmas pernelyg didelis. Dabar mama galvoja, kad medikų žodžiai, ištarti iškart susitikus, galėjo duoti tam tikrą postūmį jos vėlesniam apsisprendimui.
„Tada jie pasakė: mes ne stebukladariai. Viską galima persodinti – ir kepenis, ir širdį. Tik smegenų – neįmanoma“, – prisiminė Vida.
Kilo religinių abejonių
Priėmus sprendimą, gydytojų veiksmai pasikeitė, buvo rūpinamasi, kaip išsaugoti transplantacijai tinkamus organus.
Tėvams kilo vienintelė abejonė – ar aukoti organus nedraudžia religija. „Į tą klausimą atsakyti nebuvo labai sunku, nes kaip tik tuo metu atvyko kunigas atlikti apeigų.
Jis patvirtino, kad tai – didžiausia dovana, kokią mes galime padaryti mūsų išeinančios Justinos vardu ir savo pačių vardu.
Tai – dieviškos meilės apraiška, meilės ne giminaičiui, pažįstamam, o tiesiog žmogui kaip Dievo kūriniui. Mes visi esame žmonės ir turime vienas kitą mylėti“, – pasakojo Vida.
Mama neabejoja, kad Justina būtų pritarusi tokiam jos sprendimui. Neseniai kaip tik buvo skaičiusi knygą apie donorystę, taip pat pasakojo mamai apie matytą filmą. Tarp artimųjų visada buvo ir yra kraujo donorų.
„Mūsų mergaitė buvo labai gera. Ji turbūt to irgi norėjo. Tikrai nebūtų tam prieštaravusi“, – sakė mama.
Justina studijavo etiką – jai tas mokslas labai patiko. Dainavo chore „Ave, vita“. Spalio 15 dieną turėjo būti merginos 20-asis gimtadienis. Ji planavo jį švęsti su choru – buvo suplanuotas konkursas, kuris turėjo vykti Klaipėdoje. „Ji sakė: mama, man 20 metų sueis prie jūros“, – graudinosi Vida.
Išgelbėti 5 žmonės
Justinos auka sugrąžino gyvenimą ir viltį net 5 transplantacijos laukiantiems žmonėms. Po kurio laiko Vida gavo laišką iš Transplantacijos biuro, kuriame, neatskleidžiant tų žmonių tapatybių, buvo išvardinta, kam buvo persodinti jos organai.
„Vienam žmogui persodintas inkstas. Kitam – inkstas ir kasa. Diabetu sergantis žmogus, gavęs inkstą su kasa, visą likusį gyvenimą nebeturės leistis insulino.
Dar buvo persodintos ragenos. Viena ragena padėjo pasaulį išvysti mergaitei, kita – jaunam vyrui.
Buvo ir toks sakinys: „Sėkmingai persodintos kepenys į gyvenimą sugrąžino dviejų vaikų tėvą“.
Gydytojai sakė, kad Justinos širdelės nebeėmė, nes ji jau buvo pasilpusi – buvo praėjusi visa savaitė, jai buvo atliekamos dvi operacijos. Ji jau ir taip apdovanojo daug žmonių“, – medikų žodžius prisiminė Vida.
Sužinoti, kas tie žmonės, kurie gavo jos dukters organus, kaip jie toliau gyvena, mamai būtų įdomu, bet ji supranta, kad tai neįmanoma: tokia tvarka.
„Gal iš tiesų taip yra teisingiausia. Po to galėtų atsirasti įvairių abejonių – gal žmogus nevertas tos dovanos, kurią jis gavo, gal nemoka su ja elgtis. Bet čia ne mums spręsti“, – svarstė pašnekovė.
Pagerbė donorus
Penktadienį sostinės Kudirkos aikštėje nuo 14 val. liepsnojo 1521 žvakutė, skirta pagerbti organų donorus, tokius, kaip Justina, kurie savo dalele prisidėjo prie kitų gyvenimo. Padėkos renginys, kurį organizavo Lietuvos asociacija „Gyvastis“, vyko Vyriausybės rūmuose.
Buvo pagerbti ne tik tie, kurie palikdami šį pasaulį dovanojo viltį kitiems žmonėms, bet ir kiti, dalyvaujantys organų donorystės ir transplantacijos procese. „Vieni jų prisideda didžiuliu žmogiškumu ir dosnumu, kiti nepamatuojamu profesionalumu ir atsidavimu, treti tikėjimu ir organų donorystės idėjos palaikymu.
Visų pirma – tai gyvieji donorai, dovanoję savo inkstą ar dalį kepenų savo artimam žmogui – vaikui, anūkui, tėvams, broliui ar sesei, vyrui ar žmonai. Gyvieji donorai Lietuvoje pradėti skaičiuoti nuo pirmosios atliktos inksto transplantacijos Lietuvoje, t.y. nuo 1974 m. Per 47 metus jų suskaičiuota 309.
Dažniausiai gyvaisiais donorais tampa mamos, dovanojančios savo vaikams inkstą ar dalį savo kepenų. Vis dėlto, pasitaiko atvejų, kai dėl imunologinių skirtumų tapti donoru savo vaikui negali nė vienas iš tėvų.
Todėl Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ jungiamiems transplantuotiems ir transplantacijų laukiantiems žmonėms labai svarbu pagerbti drąsius ir mylinčius žmones, kurių tylus pasiryžimas gelbsti gyvybes.
Dar viena labai svarbi donorystės grandis – gydytojai reanimatologai, ruošiantys organų donorus. Jiems tenka psichologinė atsakomybė kalbėtis su donorų artimaisiais, kurie ką tik patyrė netektį, ir prašyti, dovanojant mirusio organus, suteikti galimybę gyventi kitiems.
Ir, žinoma, vienas svarbiausių ir sudėtingiausių dalykų – artimųjų sutikimas. Gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas neslepia: geriausia, kad su šeima kalbėtų svarbų vaidmenį atliekantis reanimacijos gydytojas, kuris matė visą ligos eigą ir sunkiausiu metu buvo kartu su artimaisiais.
Buvęs Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorius artimųjų apsisprendimą aukoti organus donorystei vadina žygdarbiu. Be artimųjų sąmoningo apsisprendimo donorystė būtų neįmanoma. Kaip neįmanoma ji būtų ir be viso gausaus šio sudėtingo ir atsakingo proceso dalyvių būrio“, – teigė Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
