„Old Dominion“ universiteto Inžinerijos fakulteto dekanas 49-erių profesorius B.Stuartas visada svajojo apie didelę šeimą, apie šešis vaikus.
O jo bendraamžė žmona, namų šeimininkė Audra, manė, kad trys būtų kaip tik. Tris ir pagimdė – Beną (dabar jam – 26-eri), Patricią (24 m.) ir Brianną (18 m.).
Tuomet pora nusprendė, kad savų vaikų jau pakaks, bet globotiniams vietos dar yra.
Taip prieš dvylika su puse metų į Stuartų namus iš Lietuvos atvyko dvi seserys ir brolis. Šiuo metu Ginetai 20, Danguolei 16, o Aigarui – 18 metų.
Amerikiečių šeimos sprendimą ieškoti įvaikių Lietuvoje lėmė ir tai, kad ten gyveno Audros seneliai. Tėvynę jie paliko 1943 metais, kai A.Stuart motinai tebuvo treji.
Svarstė įvairias galimybes
Prie stalo su lietuviškais valgiais susėdę sutuoktiniai savo istoriją pasakojo atvirai ir su šypsena. Greta sėdėjo ir du šeimos įvaikiai – jų ši tema nė kiek neglumina.
„Jie netgi didžiuojasi, kad yra įvaikinti“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino A.Stuart.
Pora pasakojo, kad svarstė įvairias įvaikinimo galimybes – JAV ir užsienyje. Bet vyras visada labiau norėjo savo namus atverti svetur augantiems vaikams.
„Vargstantieji JAV, palyginti su nelaimės ištiktais žmonėmis kituose kraštuose, turi labai daug privilegijų.
Mano manymu, kitose šalyse augantys vaikai neturi jokio kito pasirinkimo – jiems būti įvaikintiems – vienintelė galimybė prakusti.
Aš kalbu ne tik apie lietuvius, bet ir apie vaikus, gyvenančius mažiau pasiturinčiose šalyse. Ten tie vaikai gali būti nepakeliama našta, o JAV yra pajėgios suteikti kur kas daugiau galimybių“, – kalbėjo amerikietis.
Beglobiai kenčia nuo smurto
Sutuoktiniai įvardijo ne vieną priežastį, kodėl nusprendė įvaikinti kitos šalies piliečius.
„Daugelis JAV globos namuose įkurdintų vaikų yra patyrę smurtą, taip pat ir seksualinį.
Kai planuoji į šeimą priimti naują narį, turi atsižvelgti ir į savo vaikus. Tuo metu mūsų dukrai buvo vos penkeri, tad norėjome ją apsaugoti“, – atvirai kalbėjo Audra.
Baimė dėl smurtą patyrusių mažamečių elgesio nuo įvaikinimo savoje šalyje atbaido ne vieną amerikietį. Būsimų įtėvių manymu, vaikai kitose šalyse į globos namus dažnai patenka dėl nepritekliaus ir skurdo, bet nėra susidūrę su smurtu.
Būsimi įtėviai taip pat dažnai nerimauja dėl atviro įvaikinimo politikos, kuri yra propaguojama JAV.
Ekspertai tikina, kad atviras bendravimas su vaiku teigiamai veikia jo vystymąsi.
Dažnai yra skatinamas abipusis bendravimas, kad vaikai užmegztų ryšį ir su biologine šeima. Gimdytojai gali reikalauti, kad įtėviai leistų susitikti su savo vaikais, bendrauti socialiniame tinkle „Facebook“, telefonu ar vaizdo skambučiais.
Vis dėlto įtėviai dažnai jaučiasi saugesni žinodami, kad biologiniai vaiko tėvai liko už tūkstančių kilometrų ir niekas nedrums jų šeimos ramybės.
„Nenorėčiau, kad vieną dieną kas nors pasirodytų prie mano namų durų ir imtų reikalauti susitikti su savo vaikais.
Jeigu būtume įsivaikinę Ohajo valstijoje, taip tikrai galėjo atsitikti“, – sakė B.Stuartas.
Bet Audra iškart pridūrė, kad jei vaikai patys domėtųsi savo biologine šeima, jie visokeriopai palaikytų tokį jų sprendimą: „Vaikų kilmę įtėviai nuo jų slepia tuo atveju, kai bando apsaugoti nuo galimos grėsmės.
O mums nėra ko bijoti, nes vaikai biologinių tėvų namuose nepatyrė smurto.“
Dairėsi į Gvatemalą
Šeima apsvarstė visus įvaikinimo pranašumus ir trūkumus, kol galiausiai nusprendė klausyti savo širdies balso ir įvaikių ieškoti užsienyje.
Profesoriaus brolis tuo metu užsiėmė misionieriaus veikla Gvatemaloje, tad B.Stuartas buvo pasiryžęs vaiko ieškoti toje šalyje.
A.Stuart džiaugėsi tokiu vyro sprendimu ir jau pakavosi lagaminus kelionei į Gvatemalą, tačiau planus netikėtai sujaukė audringa politinė situacija – ten buvę misionieriai susikivirčijo su Bažnyčia. Kelionė buvo atšaukta.
Negana to, į viešumą iškilo šiurpių piktnaudžiavimo atvejų.
Paaiškėjo, kad amerikiečiams siūlomi vaikai ne visada yra našlaičiai.
Pelno siekiantys asmenys mažamečius išviliodavo iš sunkiai gyvenančių šeimų.
Šie skandalai JAV gyventojams užkirto kelią įsivaikinti ne tiktai Gvatemaloje, bet ir kitose vargingose šalyse – Nepale, Kolumbijoje, Vietname.
Rusija ir Ukraina atkrito
Tačiau sutuoktiniai nenuleido rankų. B.Stuartas ir toliau aktyviai domėjosi įvaikinimu užsienyje.
Vieną dieną profesorius su savo studentais kalbėjo apie jų atsakomybę žmonijai. Jis atskleidė ir savo troškimą suteikti namus beglobiams vaikams.
Tuomet viena studentė iš Rusijos pasiūlė dėstytojui pasidomėti įvaikinimo galimybėmis šioje šalyje. Mergina teigė, kad kaskart skrisdama į JAV lėktuve sutikdavo amerikiečių su įvaikintais kūdikiais.
Vis dėlto Rusija B.Stuartui priminė gūdžius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikus, tad šioje šalyje įvaikio ieškoti jis nepanoro.
Be to, bendraudami su kitais įtėviais sutuoktiniai išgirdo šiurpinančių istorijų, ką amerikiečiams teko patirti Rusijoje ir Ukrainoje.
„Rusijoje mūsų pažįstamiems vaikus atvedė visiškai nuogus – mat globos namai norėjo pasilikti jų rūbus.
Kita šeima nusprendė ieškoti įvaikių Ukrainoje, bet jau sutvarkius dokumentus ir nuvykus į šalį jiems pasiūlė visai kitą vaiką, kuris turėjo ypač daug sunkių sveikatos sutrikimų.
Kai pora ėmė priekaištauti, jai atkirto, kad namo gali keliauti su tuo vaiku arba vieni“, – pasakojo A.Stuart.
Dėl įvaikinimo Ukrainoje šią amerikiečių šeimą perspėjo ir jų tarpininkas – esą būsimiems įtėviams ten tenka mokėti nemenkus kyšius.
Seneliai bėgo iš tėvynės
Kad ir kaip būtų, tie rusės studentės žodžiai paskatino profesorių susimąstyti. B.Stuartas išsyk ėmė domėtis įvaikinimo programomis Lietuvoje, juolab kad iš čia kilusi jo žmona.
Audros seneliai Lietuvą paliko 1943 metais, kai A.Stuart motinai tebuvo treji. Iš pradžių šeima atvyko į Vokietiją, bet karo siaubų jiems išvengti nepavyko.
Vieną dieną Audros senelis išvyko uždarbiauti, o grįžęs žmonos su vaikais namuose neberado, juos vokiečiai buvo išgabenę į koncentracijos stovyklą.
Bet turėjusiam ryšių Vokietijos institucijose lietuviui per keletą dienų pavyko šeimą susigrąžinti.
Gyvenime supurtyti tokių išgyvenimų A.Stuart seneliai norėjo kuo greičiau išvažiuoti iš Vokietijos. Šeima planavo keliauti į Švediją, bet persigalvojo, kai Kalifornijos valstijoje įsikūręs dėdė pasiūlė atvykti į JAV.
1946 metais A.Stuart seneliai su savo atžalomis pasiekė Ameriką ir čia apsistojo visam laikui.
Staigmena prieš vakarienę
Taigi B.Stuartas, nieko nesakęs sutuoktinei, ėmė rinkti informaciją apie galimybes įsivaikinti Lietuvoje.
Vyras išspausdino kelis lapus ir grįžęs namo padėjo juos po Audros lėkšte prieš vakarienę.
„Ji paėmė tuos lapus į rankas ir pravirko. Aš jos paklausiau, ar šios ašaros geras, ar blogas ženklas“, – prisiminė profesorius.
„Aš maniau, kad jų oda bus rudos spalvos, jie turės tamsias akis ir juodus plaukus.
Tačiau galbūt jiems lemta būti tokiems kaip aš“, – apie būsimus įvaikius tuomet pro ašaras atsakė Audra.
Nuo tol pora į kitas valstybes nebesidairė. Jie nusamdė organizaciją „Carolina Hope“ bei tarpininką, kuris buvo vedęs lietuvę, taigi puikiai išmanė įvaikinimo Lietuvoje sistemą ir šios šalies kultūrą.
Tiesa, teisininkai sutuoktinius perspėjo, kad visas procesas gali trukti nuo trejų iki penkerių metų. Bet amerikiečiai apsiginklavo kantrybe ir ėmė pildyti dokumentus.
Vis dėlto porai nusišypsojo sėkmė – naujų šeimos narių laukti teko visai neilgai.
Būsimi įtėviai sužinojo, kad pateikus dokumentus dėl Audros kilmės jiems nereikėjo stoti į laukiančiųjų eilės galą.
Procesą dar labiau paspartino sutuoktinių noras įsivaikinti brolius ir seseris.
2004 metų rugsėjį Audros ir Beno prašymas dėl įvaikinimo pasiekė Lietuvą, o jau po trijų mėnesių pora jau sulaukė trijų vaikų nuotraukų ir iškart sutiko priimti juos į savo namus.
Pamatė, kaip rūpinamasi
Būsimi įtėviai į Lietuvą pirmąkart nuvyko 2005 metų balandį.
Pora nekantravo išvysti mažuosius lietuvaičius. Įžengę į Marijampolės vaikų globos namus jie buvo maloniai nustebinti.
„Susidarė įspūdis, kad žmonės Lietuvoje stengiasi ne dėl verslo, bet dėl vaikų.
Vyresnes moteris globotiniai vadino mamytėmis, o jaunesnes darbuotojas – tetomis“, – lėtai tardama lietuviškus žodžius šypsojosi A.Stuart.
Moteris prisiminė, kad tie globos namai nebuvo šalti ir niūrūs lyg kokia ligoninė: „Vaikai mažomis grupelėmis gyveno atskiruose nameliuose ir turėjo savo kambarius.“
A.Stuart galėjo įsitikinti, kad globos namų darbuotojos nuoširdžiai stengėsi dėl vaikų, o viena jauna „teta“ kalbėdama apie globotinių likimus nesulaikė ašarų.
Nustebino teisėjo klausimai
B.Stuarto teigimu, nuvykus į Lietuvą visa biurokratija tarsi išnyko. Pora stengėsi praleisti kuo daugiau laiko su būsimais įvaikiais.
„Aš nesupratau, ką jie sako. Bet prisimenu, kaip jie trise sėdėjo ir kikeno.
Buvo taip smagu tiesiog matyti šypsenas jų veiduose“, – prisiminė profesorius.
Kol amerikiečiai džiaugėsi bendraudami su būsimais įvaikiais, visus dokumentus tvarkė jų tarpininkas.
„Mums dėl nieko nereikėjo sukti galvos.
Jis rūpinosi ne tik visais biurokratiniais reikalais, bet ir mūsų viešnage. Atvykę į Vilnių apsistojome jo tėvų namuose“, – pasakojo B.Stuartas.
JAV gyventojų prašymą įvaikinti turėjo patvirtinti teismas. Visas procesas vyko sklandžiai, bet kai kurie klausimai sutuoktinius nustebino.
Pasak A.Stuart, teisėja neturėtų klausti dvylikamečių ar jaunesnių vaikų apie jų pasirinkimus, bet to teiravosi. Audra stebėjosi, kad toks mažas žmogus gali lemti ne tik savo, bet ir brolių bei seserų likimus.
Amerikiečiai taip pat kiek sutriko, kai teisėja paklausė, ar jie nesamdo namų tvarkytojos.
„Aš atsakiau, kad namus prižiūrime patys. Drauge gaminame valgyti ir skalbiame rūbus“, – prisiminė Audra.
„Manau, kai kas Lietuvoje gyvenimą JAV įsivaizduoja šiek tiek prabangesnį, nei jis yra realybėje“, – su šypsena pridūrė Benas.
Erdvūs namai prisipildė
Vis dėlto teismo sprendimas buvo teigiamas, ir netrukus Stuartai dar kartą atvyko į Lietuvą, o į JAV grįžo jau penkiese.
Prisimindami savo istoriją sutuoktiniai tryško teigiamomis emocijomis, tačiau atskleidė, kad jų širdyje vietos netrūko ir jauduliui.
„Mūsų namuose jau augo trys vaikai. O tą dieną, kai grįžome iš Lietuvos, šeima padvigubėjo.
Anksčiau kur nors keliaudami kiekvienas galėjome už rankos paimti po vaiką.
Dabar vaikų buvo šeši, o rankos tik keturios“, – juokėsi moteris ir pridūrė, kad prižiūrėti mažuosius teko ir vyresnėms jų atžaloms.
Sutuoktinių namas gana didelis, bet gausi šeima užpildė visus jo kampelius, o vaikai kambariuose gyveno po du.
„Atskirus kambarius skyrėme mergaitėms ir berniukams. Bet iš pradžių visus tris lietuvaičius dažnai surasdavome susispaudusius kartu. Taip jie jautėsi saugesni“, – kalbėjo B.Stuartas.
Amerikiečiai neslėpė, kad iš globos namų atvykę įvaikiai pirmaisiais metais prikrėsdavo įvairiausių šunybių, o visą kaltę bandydavo suversti kitiems šeimos vaikams.
„Jie vaikų namuose buvo pripratę, kad jeigu išlauks, kol ateis nauja teta, išvengs bausmės. Prireikė laiko, kad jie suprastų, jog aš namuose būsiu visada“, – nuotaikingai pasakojo Audra.
Namuose zujant šešiems vaikams labiausiai vietos trūkdavo virtuvėje.
„Turėjome didžiulį stalą, tačiau kasdien prie jo susėsdavome aštuoniese.
Jei atvykdavo svečių, nebūdavo kur ir kojos pastatyti, o „bardaką“ tekdavo slėpti už užuolaidos“, – kalbėjo moteris.
Gimtąją kalbą jau pamiršo
Bendro gyvenimo pradžioje sunkumų netrūko, tačiau mažieji lietuviai greitai pritapo ir išmoko anglų kalbą.
„Vieną dieną dukra man pareiškė, kad aš pagaliau išmokau suprantamai šnekėti. Esą pradžioje tik veblendavau nesuprantamais žodžiais. Aš jai paaiškinau, kad anglų kalbą išmokau ne aš, o ji“, – kvatojosi Audra.
Ir čia pat surimtėjusi pridūrė, kad naujieji šeimos nariai jau pamiršo lietuvių kalbą.
Aigaras ir Danguolė droviai prabilo, kad prisiminimai apie Lietuvą irgi gana blankūs.
„Aš jau nežinau, ar tai, ką prisimenu apie Lietuvą, yra tiesa, ar aš pats tai sugalvojau“, – prasitarė Aigaras. Vaikinas prašė papasakoti, kaip jo gimtinė atrodo dabar.
Bet abu jaunuoliai nė akimirksnio nesuabejoję pareiškė, kad norėtų grįžti į Lietuvą ir pamatyti ją dar kartą.
Įvaikiai auga ir garsenybių šeimose
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų, žaidęs NBA, Žydrūnas Ilgauskas (42 m.) su ketveriais metais vyresne žmona Jennifer 2009-ųjų vasaros pabaigoje įsivaikino brolius Povilą ir Deividą iš Pagynės vaikų globos namų ir juos išsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Iš Kauno kilęs krepšininkas, 2013-ųjų spalį oficialiai tapęs Amerikos piliečiu, anksčiau ne vienus metus finansiškai padėdavo Kauno rajone įsikūrusiems Pagynės vaikų globos namams.
Ž.Ilgauskas jau seniai kalbėjo apie norą įsivaikinti, o planai tapo realybe po to, kai 2007-aisiais penktą mėnesį nėščia J.Ilgauskas neteko dvynukų, kurių jauna šeima laukė ilgus metus.
Įsivaikinęs broliukus buvęs krepšininkas atrodė be galo laimingas pagaliau gavęs tėvo vaidmenį: „Vaikai pripildė mūsų šeimą. Ir iki šiol gyvenome gerai, o dabar – dar geriau. Žinoma, iššūkių daugiau, viskas sudėtingiau, bet už tai gauni atpildą.“
Skiriasi ir įvaikinimo būdai, ir kaina
JAV įvaikinimo sistema gana paini. Pirmiausia būsimi įtėviai turi nuspręsti, ar nori į šeimą priimti kūdikį, ar vyresnį vaiką. Tuomet pasirenkamas įvaikinimo kelias – per privačias organizacijas arba per valstybines globos įstaigas.
Šeimos, kurios nori kūdikio, dažniausiai turi rinktis privatų įvaikinimą. Taip gerokai padidėja jų šansai sutaupyti daug laiko, nes didžioji dalis valstybiniuose globos namuose augančių vaikų yra vyresni nei vienų metų.
Tačiau šis kelias šeimai gali kainuoti nuo 25 tūkst. iki 50 tūkst. JAV dolerių, o galutinis sprendimas priklauso nuo vaiko gimdyvės.
Pagal šią sistemą, būsimos motinos savo noru ieško žmonių, kurie po gimdymo įvaikintų naujagimį. Toks pasirinkimas JAV laikomas kilniu ir atsakingu, mat motina nori suteikti savo atžalai geresnį gyvenimą.
Sprendimą, kuriai šeimai atiteks kūdikis ir kokie bus tolesni biologinių tėvų ir įtėvių santykiai, irgi priima gimdyvė.
Nėščioji išsirenka šeimą, kuriai ketina patikėti savo kūdikį, ir užmezga ryšį su būsimais įtėviais. Jei procesas vyksta sklandžiai, po gimdymo vaikas atitenka naujajai šeimai.
Tačiau biologinė mažylio motina ar tėvas turi teisę apsigalvoti ir po kurio laiko pareikalauti savo vaiko bei teisių į tėvystę. Būtent tokio scenarijaus bijo daugelis įvaikinti ketinančių šeimų.
Įvaikinti norinčios šeimos naujojo savo nario gali ieškoti ir JAV valstybinėse globos įstaigose.
Šis procesas pigesnis, tačiau užima gerokai daugiau laiko. Privačios įvaikinimo įstaigos žada, kad kūdikio daugelis įtėvių sulauks per metus, o norintiems įsivaikinti iš globos namų gali tekti laukti net penkerius metus.
Nors valstybinėse įstaigose auga šimtai tūkstančių vaikų, pirmenybė teikiama jų biologiniams tėvams bei giminaičiams. Jie turi daug galimybių susigrąžinti vaikus.
Todėl biologinių ryšių neturinčių globėjų gali laukti skaudus nusivylimas. Net užmezgus ryšį su vaikų namų globotiniu staiga gali pasirodyti jo biologiniai tėvai ir susigrąžinti atžalą.
JAV nemažai kalbama ir apie rasines problemas.
Ne viena šios šalies įžymybė, gerai žinoma ir lietuviams, didžiuojasi, kad įvaikino juodaodžius vaikus. Tarp jų yra ir Madonna, Tomas Cruise’as su Nicole Kidman, Angelina Jolie su Bradu Pittu, kitos žvaigždės.
Tačiau JAV juodaodžiai neskuba girti tokio sprendimo. Jie mano, kad baltaodžiai tėvai gali suklysti auklėdami tokius vaikus.
Pasak Amerikos juodaodžių, vien meilės vaikams nepakanka – baltaodžiams įtėviams esą gali paprasčiausiai pritrūkti žinių ir patirties, kad padėtų įvaikiui sėkmingai pritapti visuomenėje.
