Teatro ir kino aktorius bei režisierius A.Žiurauskas su Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studente E.Gutauskaite jau metus gyvena kartu. Nors anksčiau vyras skeptiškai vertino kartu ir dirbančias, ir gyvenančias poras, neseniai pripažino, jog buvimas drauge namuose ir darbe jųdviejų nevargina.
Atvirkščiai – juodu visada gali pasitarti dėl kūrybos ir iškart išgirsti vienas kito nuomonę.
E.Gutauskaitės, kaip kostiumų dailininkės, pirmas darbas neliko nepastebėtas – kino teatruose besisukantis filmas „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“, kurio aktoriai rengėsi Emilijos parinktais drabužiais, sulaukė nemenko žiūrovų susidomėjimo.
Ši komedija A.Žiurauskui – taip pat pirmas vaidybinis filmas, kurį jis režisavo.
Viešas jųdviejų debiutas įdomus tiek kūrybine, tiek asmeninių santykių prasme.
Nors kaunietis režisierius glaudžiasi prie gerokai jaunesnės menininkės, pats jaučiasi ne tik nesenas, bet dar ir pašėlęs. O mylimąją vyras apibūdino kaip brandžią ir protingą.
– Jums įdomesnis filmo kostiumų dailininkės ar mados kūrėjos darbas? – paklausiau E.Gutauskaitės.
– Filme kostiumų nekūriau, tiesiog juos parinkau aktoriams kaip dizainerė. Kinas – magiška vieta, todėl ji įdomi.
Turėjome tilpti į biudžeto rėmus, todėl filmui rinkau visokius rūbus – iš dizainerių, prekybos centrų, dėvėtų drabužių parduotuvių.
Rūbų reikėjo daugybės skirtingiems personažams, masinėse scenose vaidinusiems žmonėms: vieniems – prabangesnių, kitiems – visai pigių.
Atlikusi personažo analizę mąstydavau apie drabužį. Pirmiausia svarstydavau, ne kaip aprengsiu, o kodėl taip reikėtų aprengti. Svarbiausia – charakteris. Ką aš noriu pasakyti personažo drabužiais?
Nors daugelis įsivaizduoja, kad personažą reikia aprengti, ir tiek, nesvarbu kaip. Jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, gal dar įdėmiau būčiau pažvelgusi į kostiumų parinkimą.
Kai žiūrėjau filmo premjerą, man atrodė viskas gerai, nors prie savęs visada randu dėl ko prikibti.
Parinkti kostiumus filmui – visai kita sritis, nei kurti madą. Ant podiumo svarbu drabužio grožis, kino juostoje tai nėra būtinybė.
– Į vieną spintą tilptų šio filmo herojų apranga?
– Jai sutalpinti reikėtų vieno kambariuko. (Juokiasi.) Įsivaizduokite, masinėse scenose vaidino du šimtai žmonių, kurie filme nepasakė nė žodžio. Tačiau prie kiekvieno jų reikėjo prisiliesti ir pasiūlyti kostiumą.
Juk buvo Helovino scena, reikėjo daugybę žmonių aprengti.
Manau, ši scena man visai pavyko.
Bet man asmeniškai patinka sportinių šokių scena. Teko ieškoti suknelių aktorėms, kurių kūno sudėjimas nėra kaip šokėjų.
Reikėjo pasukti galvą, kad jos ekrane atrodytų gražiai. Manau, pavyko tai sukurti.
Toje scenoje aktorė Elžbieta Latėnaitė atrodė nuostabiai. Apėjau daugybę parduotuvių, susisiekiau su profesionaliomis šokėjomis, išbandėme kalną įvairiausių suknelių ir radome Elžbietai vienintelę, kuri jai tiko – juk ji, pagrindinė filmo aktorė, ekrane turėjo spindėti!
– Kuo jus patraukė kostiumų kūrimas?
– Prieš tai baigiau medicinos kosmetologijos studijas, dabar studijuoju įvaizdžio dizainą. Mano tėvai – dailininkai, todėl ir mane patraukė į meną.
Mano senelis – rašytojas, poetas, tapytojas Leonardas Gutauskas, jo sūnus tapytojas Simonas yra mano tėtis. Dėdė skulptorius Tadas Gutauskas – mano krikšto tėvas.
Tačiau aš daugiau seku mamos Linos Gutauskienės pėdomis. Ji – tekstilininkė, šiuo metu dirba dailės mokytoja. Mamos dėka aš ir pradėjau piešti ant šilko, nes ji daugiau nei dvidešimt metų tapė ant šios medžiagos.
– Pasiruošimas filmo premjerai jus atitraukė nuo mados kūrimo. Kokias sukneles siuvate?
– Kurti sukneles mane įkvėpė gamta, tiksliau, vabalai. Neseniai surengiau fotosesiją suknelių, išmargintų vadinamojo vabalo heraklio, paplitusio Pietų ir Centrinės Amerikos miškuose, piešiniais.
Šis vabalas – vienas stipriausių pasaulyje, todėl mane tai įkvėpė. Sukūriau ir daugiau šilko suknelių su kitokių vabalų piešiniais.
Per filmo premjerą buvau pasipuošusi šios kolekcijos suknele, Andrius vilkėjo tokio paties rašto, atkartojančio skarabėjo formą, marškinius.
Dabar esu įsikibusi į tuos vabalus, juos nagrinėju. Gilinuosi į tai, kaip jie gyvena, kokie jų kūno raštai.
– Sunku ar lengva dirbti su mylimuoju?
– Nepuoliau per daug į filmo kūrimą, viskas įvyko natūraliai. Andrius paklausė, ar galėčiau padėti aprengti du ryškesnius personažus. Juk jis mato, kaip aš kuriu įvaizdžius, nagrinėju personažus.
Vieną kartą padėjau, man gerai pasisekė, ir visi pradėjo prašyti: „Gal gali patarti?“
Iš pradžių buvo visokių nesklandumų, tuomet perėmiau įvaizdžio dizainerės poziciją ir viską pradėjau reguliuoti.
Viskas buvo netikėta, nes per kelias dienas teko daug ką pakeisti, perdaryti.
Kai dirbome filmavimo aikštelėje, tiesą sakant, daugelis nė nežinojo, kad su Andriumi esame pora, nes nepastebėjo. (Juokiasi.)
Kai pasineriame į darbus, mūsų asmeniniai santykiai lieka nuošaly.
– Kiek laiko esate pora?
– Metai, gal kiek daugiau.
– Andrius turi du vaikus ir anūkę. Kaip jūs su jais sutariate?
– Puikiai su vaikais sutariu.
– Jaučiatės dėkinga mylimajam už kostiumų dailininkės karjerą?
– Kaip jis man padeda? Jeigu jis manęs nebūtų paprašęs, aš pažįstu ir kitų žmonių. (Juokiasi.)
Taip, aš galiu jam sakyti: ačiū. Už tą filmą – tikrai ačiū. Bet kad per jį daryčiau karjerą, taip tikrai nėra.
Manau, kiekvienas gyvenimo draugas padeda savo partnerei ko nors siekti. Jam patinka, kad aš namuose jį palaikau. Jis manęs klausinėjo apie scenarijų, kai jį nagrinėjo. Čia – tarpusavio pagalba.
– Kodėl iširo režisieriaus šeima?
– Kai su juo susipažinau, jis jau seniai gyveno vienas.
Nežinau apie jo buvusius santykius, nesu prie jų iširimo prisidėjusi. Nežinau, kaip ir kodėl tai įvyko.
– Tėvai pritaria jūsų santykiams?
– Mano tėvai – labai išsilavinę žmonės.
Jie nežiūri į mylimojo amžių, svarbu – koks tai žmogus, ką jis veikia.
