Kompozitoriui ir muzikantui ir 2015-ieji, ir 2016-ieji buvo sudėtingi, nes likimas atsiuntė rimtų sveikatos išbandymų. Ir ne vieną, bet kelis vieną po kito.
2015 metų lapkritį A.Kulikauską ištiko insultas. Tačiau po šios negandos sekė kita.
Po metų, taip pat lapkritį, muzikantas dalyvavo koncerte sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje ir labai peršalo, dėl to prasidėjo stiprus kosulys, nuvijęs jį pas šeimos gydytoją.
A.Kulikauskas prisiminė, kad per koncerto pertrauką išėjo parūkyti su aktoriumi Sauliumi Bareikiu – lapkričio šaltukas ir žvarbus vėjas Andriui tapo kone pražūtingi.
Po koncerto muzikantas labai prastai pasijuto, tačiau tikėjosi, kad įkyrų kosulį įveiks pats.
„Lojau kaip šuo“, – prisimindamas negandas šmaikštumo neprarado Keistuolių teatro muzikos vadovas bei vienas Dainos teatro kūrėjų.
Šis kosulys jį privertė kreiptis į medikus. Kai muzikantas pravėrė šeimos gydytojos kabineto duris, juokauti nebuvo kada.
Atlikus tyrimus gydytoja ligoniui įteikė siuntimą į Nacionalinį vėžio institutą. Netrukus A.Kulikauskui buvo diagnozuotas tarpuplaučio vėžys – muzikantui teko gultis į ligoninę.
„Gydytojai visi „faini“, tarsi išprotėję dėl darbo. Aštuntą valandą vakaro jie eina lankyti ligonių – tokiu metu, sakyčiau, turėtų būti su savo šeimomis. Lenkiu prieš juos galvą“, – ligoninės atmosferą apibūdino A.Kulikauskas.
Nors muzikantui neprireikė atlikti chirurginės operacijos, jam buvo taikomi chemoterapijos seansai. Po jų visą gyvenimą ant galvos turėta vešlių garbanų kupeta pamažu nuslinko.
„Medicinoje esu neišmanėlis, todėl pasitikiu tik gydytojais.
Plaučių nereikėjo operuoti, gydytojai tik prapjovė limfmazgius ir užsiuvo, nes vėžys nebuvo išplitęs. Po chemoterapijos kurso ligą pavyko sustabdyti, tačiau po Naujųjų metų, sausį, vėl eisiu tikrintis sveikatos“, – pasakojo Plungėje augęs, tačiau Vilniuje nemažai metų gyvenantis A.Kulikauskas, kuriam kolegos plungiškiai lapkričio 11-ąją rengia paramos koncertą „Būn Tep“.
Koncerte skambės Andriaus dainos, gros ir dainuos gausus kompozitoriaus draugų būrys – Petras Vyšniauskas, Neda, Olegas Ditkovskis, Andrius Kaniava, Nijolė Narmontaitė, Juozas Milašius, Martynas Kuliavas, Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius, Aurelijus Globys, Saulius Bareikis, Justė Kazakevičiūtė, Vytautas Rumšas, „Kulifamily“.
Renginį ves iš Plungės kilusi Daiva Tamošiūnaitė.
Visi jie nori bent taip prisidėti prie paramos sunkiai sergančiam geraširdžiam A.Kulikauskui, kuris savo bėdų pernelyg nesureikšmina.
Muzikantas ir kompozitorius ligas linkęs nurašyti lemčiai.
„Toks mano likimas“, – įsitikinęs A.Kulikauskas, kuriam pastaruosius porą metų dėl sveikatos problemų vis tekdavo keisti savo koncertų datas.
Tačiau buvęs šviesaus atminimo aktoriaus ir atlikėjo Vytauto Kernagio, mirusio 2008 metų kovo 15-ąją nuo skrandžio vėžio, bendražygis nelinkęs pasiduoti ligoms.
Gali būti, kad atkakli V.Kernagio kova su klastinga liga tapo įkvėpimu ir nenustygstančiam maestro, dažnai žmogumi-orkestru vadinamam A.Kulikauskui.
V.Kernagį buvo užklupusi viena sunki liga, jo bendražygį A.Kulikauską – net dvi.
2007 metų rugsėjį V.Kernagis, susitikęs knygyne su gerbėjais, nevengė pajuokauti: „Gulėdamas ligoninėje sugalvojau vieną gerą mintį apie ligą: vėžys kiekvienam žmogui suteikia unikalią šimtaprocentę galimybę niekados nesusirgti Alzheimerio liga.“
Ir A.Kulikauskas prieš abi ligas nusitaikė ir humoru, ir kūryba.
Kol bičiuliai rengiasi paramos koncertui, Andrius nesėdi rankų sudėjęs. Nors tenka lankytis pas šeimos gydytoją ir išsirašyti vaistų, kompozitorius baigia parašyti muziką vaikiškam spektakliui, kurį žiūrovai Keistuolių teatre turėtų išvysti per šias Kalėdas.
Muzikantas ruošiasi išleisti ir savo kūrybos albumą.
Akordeonu, pianinu ir gitara grojantis A.Kulikauskas žmogumi-orkestru vadinamas ne tik dėl to, kad puikiai valdo ne vieną instrumentą. Jis pastaraisiais metais vis bėgo iš vieno spektaklio į kitą, iš vieno muzikos festivalio į kitą, iš koncerto – į koncertą.
Bet mikroinsultas, o vėliau ir vėžys kūrėją pristabdė: „Kas tik švilptelėdavo – ir lėkdavau visur išsižiojęs. Kai kada negalėdavau atsisakyti, nes pažįstami prašydavo pagroti. Dabar nebe visur lakstau.“
Jau patyręs insultą Andrius tikino, kad dabar pradės atsirinkti darbus, nes anksčiau puldavo bet kur tarsi akis išdegęs.
„Ne visada finansinė pusė lemdavo mano lėkimą. Kartais simboliškai kur nors vaikams ir mokytojams pagrodavau. Svarstydavau, ar geriau namuose sėdėti prie kompiuterio pridžiūvus, ar verčiau nuvažiuoti ir mokykloje pusvalandį pagroti Mokytojų dienos proga?
Man visada atrodydavo, kad geriau žmonėms suteikti malonumą, džiaugsmą ir pakoncertuoti“, – apie buvusį aktyvų koncertinį gyvenimą pasakojo A.Kulikauskas.
Muzikantas nebuvo sveikos gyvensenos šalininkas. Jis ir maitinosi nereguliariai – pietaudavo tarp repeticijų, užkąsdavo pakelės užeigose vykdamas į koncertus kituose miestuose.
„Ką nors į skrandį įmeti tam momentui, kad organizme vyktų koks nors procesas“, – tikino kavą dažnai gerdavęs vyras.
Kai dėl insulto pateko į gydytojų rankas, jie muzikantui neuždraudė gerti kavos, tik liepė sumažinti cigarečių skaičių.
„Jaučiu ir pats, kad reikia atsisakyti rūkymo.
Cigarečių kiekį jau sumažinau septyniasdešimt procentų, tikiuosi, per kovo mėnesį visai atsisakysiu to blogo įpročio, kurio anksčiau nekontroliuodavau“, – dar 2016-ųjų vasarį žadėjo A.Kulikauskas.
Bet, pasirodo, mesti rūkyti nebuvo lengva – vieną kitą cigaretę muzikantas sutraukdavo ir iki vėžio diagnozės.
Kūrėją insultas ištiko prie pietų stalo
2015-ųjų rudenį patyręs insultą A.Kulikauskas atsigręžė į sveiką gyvenseną ir poilsį, kurio anksčiau beveik nebuvo.
„Visus koncertus pastūmiau į šalį ir stengiuosi grįžti į „formą“, kokios buvau. Dešinė ranka nebenorėjo per daug klausyti mano įsakymų, tai trukdė groti. Neurologas patarė daryti pratimus ir netgi groti. Groju ir groju, nes nieko daugiau nemoku“, – po patirto insulto bandė šmaikštauti A.Kulikauskas, 2016-ųjų vasarį grįžęs iš reabilitacijos vienoje Birštono sanatorijoje.
24 dienas sanatorijoje praleidęs muzikas aptirpusią ranką mankštino pirštais maigydamas kamuoliuką, dėliodamas smulkias detales į tarpelius, kaip pats pavadino – sukiodamas „varžtus“.
„Tau skirta groti, todėl turi atkurti tuos judesius. O varžtus tegul sukioja statybininkai“, – apie gydytojo paraginimą sugrįžti prie muzikos instrumentų užsiminė A.Kulikauskas.
Sanatorijoje Andrius plaukiojo baseine, jam buvo paskirtas nugaros masažas, šilto ir šalto vandens srovių procedūros. „Buvo labai gerai“, – įsitikino anksčiau su tokiomis sveikatingumo procedūromis nesusidūręs vienas Dainos teatro įkūrėjų.
Po reabilitacijos procedūrų kompozitorius prie kompiuterio sėdo kurti aranžuočių, kartais pagrodavo akordeonu, pianinu. Tokią veiklą jis vadino klavišų mankšta, kuri padeda atkurti pirštų jautrumą, judesius. Kad galėtų virtuoziškai groti kaip anksčiau, turėjo praeiti nemažai laiko.
Tuo metu po ligos jėgas atgaunantis A.Kulikauskas mažiausiai galvojo apie repeticijas, koncertus. Vyras laikėsi namų režimo – kasdien vaikštinėjo miške, prisėsdavo kurti aranžuočių.
Jis visai nepasiilgo buvusio lėkimo, kai vos spėdavo suktis. Nesustojanti darbų karuselė ir nuolatinis stresas muzikantui ir išprovokavo insultą. A.Kulikauskas gerai prisiminė 2015 metų lapkričio 29-ąją, kai jį, prisėdusį papietauti, ištiko insultas. Muzikantas viską prisimena dėl to, kad nebuvo praradęs sąmonės.
Tačiau ta diena, kaip ir visos, nieko bloga nežadėjo, mat jis, kaip įprastai, vyko iš vienos repeticijos į kitą ir stabtelėjo papietauti kinų patiekalų restorane. „Iškrito šaukštas, nuslydau nuo kėdės. Gerai, kad taksi stovėjo prie pat durų ir mane nuvežė tiesiai į Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose truputį parepetuoti su lašelinėmis“, – juokauti nesiliovė insultą patyręs muzikantas.
Nuo lapkričio 29-osios iki gruodžio 9-osios ligoninėje praleidusiam A.Kulikauskui lašelinėmis į veną buvo lašinami vaistai. „Gydytojai nustatė, kad užsikimšusi kraujagyslė. Vaistais tirpdė krešuliuką. Dėkoju medikams, kad jie profesionaliai mane išnarstė. Ačiū Dievui, nereikėjo daryti jokių operacijų. Tik ranka pasidarė kaip nesava, su ja reikia dirbti. Matyt, per dešinę ranką kažkas nuėjo, o kairei viskas gerai“, – tikino A.Kulikauskas.
Keliais instrumentais grojančiam muzikantui svarbu, kad abi rankos būtų stiprios. „Bet kuri ranka, dešinė ar kairė, muzikantui turi būti vienodos. Todėl teko dėti daug pastangų, kad būtų atkurtos dešinės rankos funkcijos. Kadaise Vladimiras Leninas sakė: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Aš sau sakau: groti, groti ir dar kartą groti“, – nesiliovė juokavęs A.Kulikauskas.
Scenai daugybę metų atidavęs muzikantas, regis, galėjo išvengti ligos, kuri dažniausiai ištinka dėl streso, didelio fizinio ir psichologinio krūvio, netinkamo gyvenimo būdo.
Tik neišmanantys scenos žmonių gyvenimo galėtų nusistebėti – argi grojimas gali susargdinti?
„Kiekvienas pasirodymas prieš visuomenę atlikėjui – stiprus emocinis užtaisas. Nėra taip, kad išeitum prieš žiūrovus ir būtum ramus kaip belgas. Juk nerviniesi, išgyveni, kaip pasiseks. Prieš tai grimo kambaryje sėdi ir rūkai cigaretę apmąstydamas, kaip nesuklysti, jeigu tai „švieži“ kūriniai ar premjeriniai spektakliai. Toks menininkų gyvenimo būdas. Ir nėra taip, kad gyveni ramiai ir viskas teka kaip Nemunas plačiai“, – sakė dar vieno likimo smūgio sulaukęs kompozitorius.
