Emigruoti paskui mylimą vyrą pasiryžusi neįgalioji neatsidžiaugia savo sprendimu

Su Diana Garbauskaite-Turauske (41 m.) bendraujame per „Skype“ programą, nes ji šiuo metu gyvena Londone. Ji sako, kad ką tik parsivedė vaikus iš mokyklos, o dabar gali kalbėti. Vaikų parsivesti jai visiškai nekliudo tai, kad juda tik neįgaliojo vežimėlyje.

 Diana su šeima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana su šeima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anglijoje su vežimėliu gali patekti visur.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anglijoje su vežimėliu gali patekti visur.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana Anglijoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana Anglijoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana įgyvendino svajonę ir apsilankė Paryžiuje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana įgyvendino svajonę ir apsilankė Paryžiuje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana sako, kad geriausi įvykiai jos gyvenime - vestuvės ir vaikų gimimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana sako, kad geriausi įvykiai jos gyvenime - vestuvės ir vaikų gimimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana su Artūru.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Diana su Artūru.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Negalia nesutrukdė moteriai sukurti puikią šeimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Negalia nesutrukdė moteriai sukurti puikią šeimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su vyru.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su vyru.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Gintarė Kairytė

Nov 6, 2017, 9:10 PM

Diana pasidžiaugia, kad Londone su savo vežimėliu ji gali judėti kaip žmogus – kur reikia, ten nesunkiai patenka, prireikus važiuoja ir autobusu, ir metro. Gimtajame Alytuje judėti buvo kur kas sunkiau – į kai kurias kirpyklas ir parduotuves (ypač tas, kurios įrengtos daugiabučių namų pirmuose aukštuose) patekti savarankiškai nepavykdavo.

Klausantis Dianos, susidaro įspūdis, kad judėti jai padeda ne tik tam pritaikyta Londono infrastruktūra, bet ir įgimtas optimizmas. Pati moteris sako, kad ji stengiasi niekuomet nesiskųsti ir vadovaujasi posakiu, kad jei negali pakeisti aplinkybių – keisk savo požiūrį į jas.

Iš kur tas optimizmas, kai esi priverstas sėdėti neįgaliojo vežimėlyje? Diana svarsto: „Turbūt man paprasčiau džiaugtis gyvenimu dėl to, kad aš nė nežinau, ką reiškia normaliai vaikščioti – niekuomet negalėjau to daryti. Sunkiau tiems, kurie bėgioja, sportuoja, o tada patiria traumą ir suvokia, kad gyvenimas bus visiškai kitoks. Tokius žmones dažnai apninka depresija, kartais jie iš nevilties pradeda piktnaudžiauti alkoholiu...“

Diana gimė, turėdama stuburo išvaržą. Gydytojai ją operavo, bet pažeidė nervus ir jai nuo mažens buvo sunku vaikščioti. Seniau dar šiek tiek paeidavo, pasiremdama ramentais, bet po pirmojo gimdymo ir tokios galimybės nebeliko. Nepaisant to, ji mano, kad sprendimas susilaukti vaikų buvo labai geras.

Svajojo sutikti sveiką vyrą

Moteris atsimena, kad seniau jos mama į jos būklę žvelgė pesimistiškai, ragino ją susitaikyti su mintimi, kad šeimos nesukurs, o jei ir sukurs, tai su neįgaliu likimo draugu. Tačiau Diana svajojo sutikti sveiką vyrą: „Galvojau, štai aš namie negaliu pakeisti perdegusios elektros lemputės. Jeigu ir mano vyras būtų neįgalus ir negalėtų jos pakeisti – būtų kažkaip ne taip...“

Su Artūru ji susipažino per draugus. Kai būsimasis vyras pasiūlė draugauti, jai kilo ir niūrių minčių: „Kaip jis, gražus sveikas vyras, su manimi tokia draugaus?“, tačiau įgimtas optimizmas paėmė viršų. Ir išties jų santykiai jau daugiau nei dešimtmetį klostosi puikiai.

Šeima augina 10 m. metų sūnų Benjaminą ir 6 m. dukrytę Rubeną. Moteris patikina, kad vaikų auginimas ir tuomet, kai tie buvo dar visai mažiukai, jai nebuvo sunkus užsiėmimas. Netgi priešingai – jai mažylių priežiūra buvo tikras „kaifas“. Sunkus buvo tik vienas darbas – kūdikį nuprausti. Juk tam, kad galėtumei tą padaryti, reikia tvirtai stovėti ant žemės.

Blogi atsiminimai – tik iš Vilniaus

Į Londoną Diana su vaikais išvyko prieš dvejus metus paskui savo vyrą. Artūrui Alytuje nesisekė rasti gerą, normaliai apmokamą darbą, tad kai sulaukė vaikystės draugo kvietimo padirbėti Londone kurjeriu, sutiko ir išvyko.

Pirmiausia emigravo vienas, o žmona su sūnumi tik buvo nuvykusi pasisvečiuoti ir apsižiūrėti. Ar Dianai sėdint vežimėlyje nebuvo sudėtinga vykti į Londoną aplankyti vyro? Ji sako, kad ne.

Nemalonų prisiminimą paliko tik vienas nutikimas Vilniaus oro uosto prieigose. Iš pastato ji nuriedėjo į autobuso stotelę. Iš anksto džiaugėsi, kad tvarkaraštyje nurodyta, jog autobusas žemagrindis, tai yra, pritaikytas neįgaliesiems. Džiaugsmas išgaravo, kai pamatė, jog autobusas stoja toli nuo šaligatvio, tad pati į jį niekaip neįriedės. Kreipėsi pagalbos į vairuotoją, o tas atsakė: „Tai ką man dabar su tavimi daryti?“ Dianai pakliūti į autobusą jis visgi padėjo (tai yra vairuotojų pareiga), tačiau moteriai ir dabar pikta: „Atrodo, viskas jau sutvarkyta, yra autobusų, pritaikytų neįgaliesiems, bet kas iš to, jei vairuotojas nemoka tokio autobuso normaliai pastatyti? O juk tai taip paprasta...“

Gyvendama Lietuvoje Diana nesidrovėdavo prireikus pasiprašyti aplinkinių pagalbos, ir žmonės būdavo linkę padėti. Bet vis tiek jai labai smagu, kai dabar gyvendama Londone visur gali nuvykti be jokios pagalbos. Kartą net nustebo, kai, nuvedusi dukrą į pramogų kambarį, pamatė, kad nėra kaip pakilti į jį vedančiais laiptais. Tačiau tuojau pribėgo darbuotoja, paaiškino, kad keltuvas neįgaliesiems įrengtas kitoje pastato pusėje, ir maloniai Dianą palydėjo.

Pašnekovė apibendrina: „Lietuvoje jau praėję tie močiučių laikai, kai manyta, kad jei žmogus invalidas, jis turi sėdėti namie, bet vis tiek Londone man geriau. Čia aš jaučiuosi visaverčiu žmogumi.“

Ir Londone pinigais nelyja

Visgi ar nebuvo baisu ryžtis emigracijai? Kaip jau minėta, pirmiausia išvyko Artūras vienas, maždaug metus šeima gyveno atskirai, o tada jau ryžosi apsigyventi kartu Londone. Stabdė mintys apie tai, kad sūnus Lietuvoje buvo pradėjęs lankyti mokyklą, dukra ėjo į darželį, bet visgi ryžosi to atsisakyti. Galvojo, jei jau kažkas labai nepatiks, visuomet bus galima grįžti atgal. O dar Artūro bendradarbiai vis sakė: „Kodėl tu neatsiveži žmonos, juk neįgaliesiems čia daug visokių garantijų...“

Apsigyvenus Londone pinigais lyti nepradėjo. Vyras dirba nuo ryto iki vėlaus vakaro, apie 12 val. per parą, o uždirba minimalų atlyginimą, tik, žinoma, angliškas minimalus atlyginimas daug solidesnis už lietuvišką. Šeima gauna kompensaciją už būsto nuomą, pašalpą už vaikus (ta pašalpa tėra 32 svarai), o Diana jokios angliškos pašalpos negauna ir yra išlaikoma savo vyro. Kad gautų valstybės išmoką, turėtų atsisakyti pašalpos, gaunamos Lietuvoje, tačiau jos atsisakyti nenori, nes savo ateitį visgi sieja su gimtine.

Į Lietuvą grįžti tikrai norėtų abu vaikai. Jie Londone greitai adaptavosi ir puikiai išmoko anglų kalbą, mokykloje jaučiasi savi, lanko būrelius. Beje, Benjamino klasėje yra 5 lietuviai, Rubenos klasėje – 8, tik mokytoja neleidžia jiems tarpusavyje bendrauti sava kalba. Jau ir grįžę namo žaisdami vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai, o mama tada prašo, kad pereitų prie lietuvių kalbos...

Visgi vaikus traukia į Lietuvą, ir jų tėvai mano, kad anksčiau ar vėliau čia grįš. Tačiau dabar Diana sako: „Man pačiai Londone tikrai gerai, aš čia kiekvieną dieną jaučiuosi laiminga.“

Dar viena išsipildžiusi svajonė

Pirmą dienos pusę, kai vaikai mokykloje, Diana paprastai leidžia namuose viena. Ji sako: „Kitos namų šeimininkės man tikrai pritartų, kad namuose visą dieną atsiranda darbų. Visuomet stengiuosi, kad vyras, grįžęs po darbo, rastų jaukius sutvarkytus namus ir paruoštą vakarienę.“

Be to, emigrantė mokosi anglų kalbos. Tai nelengva, juo labiau, kad su draugais bendrauja lietuviškai, gyvena rajone, kuriame pilna lietuvių ir progų taikyti anglų kalbos žinias praktikoje nėra daug.

Beje, draugų ši optimistiška pašnekovė turi nemažai. Turi ir pažįstamą, kuri iš Lietuvos į Angliją emigravo, taip pat būdama neįgali. Ta moteris interneto pažinčių svetainėje, skirtoje neįgaliesiems, susirado draugą ir atvyko pas jį.

O ar Anglijoje neįgaliai moteriai nekyla bėdų dėl sveikatos priežiūros? Diana sako: „Kažkokios ypatingos medikų priežiūros man nereikia. Pradžioje pas juos lankiausi, nes kamavo inkstų uždegimas, kuris, matyt, puolė dėl drėgno klimato ir namie esančio pelėsio. Praėjau du kursus antibiotikų, o liga atsitraukė, kai namie įsitaisėme drėgmės surinktuvą. Gydymo tada sulaukiau tinkamo. Būtų blogiau, jei susirgtų vaikai – girdėjau, kad mamos po porą savaičių turi laukti eilėse, kad patektų pas vaikų gydytoją.“

O ko iš Lietuvos ji pasiilgsta Anglijoje? Diana sako, kad švaros. Londone kiekvienoje pievelėje primėtyta skardinių ir traškučių pakelių. Ir, žinoma, ilgisi artimųjų.

Šeimos svajonė – iki grįžimo į Lietuvą užsidirbti nuosavam būstui tėvynėje. Alytuje jie gyveno socialiniame būste, tačiau labai norėtų, kad jis oficialiai jų nuosavybe.

Kol kas už anglišką vyro atlyginimą Dianai pavyko įgyvendinti seną svajonę ir aplankyti Paryžių. Beje, Eifelio bokštas, taip pat ir kitos Paryžiaus įžymybės, pritaikytas neįgaliesiems. Be to, neįgalieji į gausiai turistų lankomus objektus patenka be eilės. Dianai su šeima atsistojus į bendrą didžiulę eilę netrukus prisistato apsaugos darbuotojai ir palydi ją pro žmones prie įėjimo. Jos vaikas kartą net pasidžiaugė: „Vis dėlto gerai, kad tu, mama, sėdi vežimėlyje...“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.