Vitražuose – gedulo motyvai
Vilniaus dailės akademijos absolventė Eglė Mažuknaitė-Kurlavičienė bakalauro baigiamajam darbui kūrė vitražų ciklą Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Šv. Juozapo koplyčiai.
Dailininkė, kurdama vitražus, senąsias lietuvių laidojimo tradicijas jungė su krikščioniškais simboliais: mirusiųjų garbstymo raudos žodžius ji perpynė su saulutės ir Turino drobulės – Jėzaus Kristaus įkapių motyvais.
Domėjimasis mirties ir laidojimo apeigomis – marinimu, palaikų prausimu, karsto ruošimu, šarvojimu, raudojimu, budėjimu, laidojimu, paminklo kūrimu menininkę skatino vis dažniau mintyse grįžti į vaikystės išgyvenimus.
„Mažam vaikui mirtis – lyg burtažodis „abrakadabra“. Žinia apie artimo ar tolimo giminaičio mirtį, vykimas į laidotuves, dalyvavimas ritualinėse apeigose kėlė ne tik baimę, bet ir nenusakomą jaudulį. Vaikui, smalsiomis akimis žvelgiančiam į laidotuvių apeigas, gedintieji asocijuojasi su spektakliu, kuriame teatro aktoriai kartais tylūs, mąslūs, o kartais – pratrūkstantys garsiomis raudomis. Tik vienas spektaklio „veikėjas“ – velionis visada preciziškai atlieka savo vaidmenį. Jis – romus, gulintis savo dėžėje – karste, grakščiai viena ant kitos sudėtomis rankomis, išdabintomis rožančiais, kitokiais papuošalais“, – dailininkė iš prisiminimų bando sudėlioti pašarvoto mirusiojo paveikslą.
Pajusti dvelkiantį šaltį
„Tuo metu galėdavai iš arčiausiai nužvelgti rankų puošmenas – rožančius, žiedus, nosinaites, šventųjų paveikslėlius, pajusti nuo sustingusio kūno dvelkiantį šaltį. Šis „prisilietimo“ momentas, vaikus labiausiai jaudinęs ir bauginęs, giliausiai įsirėžė mano atmintin“, – kūrybinius užkulisius atskleidė dailininkė E.Mažuknaitė-Kurlavičienė.
Ryškus, sukrečiantis, kupinas pavojaus vaikystės prisiminimas privertė ją „išeiti iš komforto zonos“ ir vėl atsidurti baiminguose potyriuose. Magistro studijų darbe „Prisilietimas“ kūrėja perteikė ir savo požiūrį į mirtį.
Akistata ne tokia ir baugi
Autorės instaliacijoje – aštuonios skirtingo amžiaus žmonių – nuo vaiko iki senolio vienas ant kito sudėtų delnų, sunertų pirštų moliruoto stiklo skulptūros.
„Moliravimas – tai stiklo kūrinių liejimas iš aukštoje temperatūroje išsilydžiusio stiklo, masę supilant į specialiai paruoštas formas. Moliruodama tiek savo, tiek artimųjų rankas, sąmoningai kūriau akistatos „aš – mirtis“ momentą. Kūrybiniame procese toks „prisilietimas“ prie vaikystėje išgyvento mirties paveikslo padeda be baimės priimti tai, kas natūralu ir neišvengiama, – mirtį“, – aiškina dailininkė.
Aštuonios stiklo skulptūros eksponuojamos ant pjedestalo, primenančio karstą. Aplinka pritemdyta, primena šarvojimo salę, sukuria slogią laidotuvių atmosferą.
Dailininkė siūlo stiklo skulptūras ne tik apžiūrėti, bet ir jas liesti. Taip provokuoja žiūrovą, stengiasi jį „pastatyti“ į nepatogią poziciją, verčia prisiminti asmeninius susidūrimo su mirtimi atvejus, išgyvenimus. Taip pat ši „procedūra“ priverčia nugalėti baimę suvokus, kad kiekvienas gimęs privalo iškeliauti amžinybėn.
