Po kartu praleistų 15 metų vyras išėjo pas kitą moterį. Tačiau skaudūs išgyvenimai – jau praeityje. Zita šoka, keliauja, užsiima akrobatine joga, vaikšto į pasimatymus ir vėl ima tikėti meile.
Aplinkiniai pastebi – Zita pastaruoju metu vis daugiau šypsosi, išgražėjo, tiesiog švyti. Moteris užsiima tuo, kas miela širdžiai.
Prieš ketverius metus jos kartu su bendramintėmis įkurtas Krizinio nėštumo centras išsiplėtė, turi daugiau darbuotojų, savanorių.
Tad jo vadovė Z. Tomilinienė randa vis daugiau laiko ir sau.
Ir vaikai jau paaugę – 11, 9 ir 6 metų. Ko gero, mamos šypsena jie džiaugiasi labiausiai. Nes dar neseniai visi kartu verkė.
Norėjo, kad jų tėtis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vicepirmininkas T.Tomilinas sugrįžtų namo.
Tačiau jis negrįžo. O šių metų kovą vedė kitą moterį – kolegę, buvusią europarlamentaro Bronio Ropės patarėją Kristiną Juozapavičiūtę, su kuria augina prieš metus gimusią dukrą.
Dabar Z.Tomilinienės vaikai ją vadina sese. Jie kartu daug laiko praleidžia tėčio namuose.
Buvę sutuoktiniai irgi maloniai bendrauja.
„Kadaise svajojome apie penkis vaikus. Bet viskas keičiasi. Mes su Tomu susipažinome anglų kalbos vasaros stovykloje, kai jam buvo 17, o man 19 metų.
Mes priklausėme krikščioniškų šeimų bendruomenei, kurioje gal 30 šeimų ir beveik nėra išsiskyrusių. Tarp jų, kur praleidome kone pusę gyvenimo, būti išsiskyrusia šeima yra keista“, – kalbėjo Z.Tomilinienė.
– Ar jums skyrybos buvo netikėtos?
– Labai netikėtos – atrodė, kad kartu galime įveikti visus išbandymus. Tuo labiau kad visą gyvenimą buvome geri draugai, gerbėme vienas kitą, nesipykome.
Visi mūsų draugai buvo be galo nustebę, kai mes išsiskyrėme. Juk mes taip gerai sugyvenome! Tačiau tiesiog baigėsi meilė, bent jau jam.
– Po 15 metų, praleistų drauge, jis pasakė, kad meilė baigėsi?
– Taip. Bet tikriausiai nereikia stebėtis. Apsidairius aplinkui susidaro įspūdis, kad, ko gero, vyras negali visą gyvenimą išbūti su viena moterimi.
Protu tai suvokiau ir draugystės pradžioje: gera būti pirmąja, mylimąja, bet kokia tikimybė, kad taip bus visada?
Žinoma, kai myli žmogų, širdis sako, kad amžinai būsite kartu. Bet taip būna tik pasakose, o statistika visai kitokia. Itin mažai porų išlieka.
Pagundų gyvenime yra daugybė. Kad joms atsispirtum, turi būti labai stiprus.
Per šitiek metų mes turėjome santykių krizių, bet visą laiką būdavome kartu, apie skyrybas net nebuvo kalbos. Niekada nemaniau, kad mane gali tai paliesti. Dėl to man buvo didelis smūgis ir nelengva susitaikyti.
Kai baigiasi meilė, atsiranda laisvos vietos širdyje, tad atsiranda ir žmogus, kuris ją užima. Taip ir įvyko. Jis įsimylėjo bendradarbę ir jam atrodė, kad laimingas gali būti tik su ja.
– Iškart jums tai pasakė ar pati supratote? Kokių ženklų matėte?
– Porą mėnesių prieš savo išėjimą Tomas eidavo kalbėtis su kažkuo telefonu.
Tiesiog išeidavo iš namo. Man tai kėlė įtarimų, kodėl jis kas vakarą taip elgiasi. Galiausiai paprašiau, kad, užuot slėpęsis, pasakytų tiesą, kad ir kokia ji būtų. Jis ir papasakojo, kad yra kita moteris, kad jis ją myli, nori su ja gyventi ir ketina išeiti.
– Ar išeidamas žadėjo rūpintis vaikais?
– Žadėjo, kad vaikais rūpinsis, nesvarbu, kas nutiktų. Ir jeigu jo nauja meilė prieštaraus ar jai nepatiks mūsų vaikai, sakė, kad ją paliks.
Tai iš jo pusės buvo gražu. Nes, atrodo, meilės įkarštyje protas turėtų būti aptemęs, bet jis vis tiek vaikus iškėlė į pirmą vietą. Kaip žadėjo, taip ir yra.
– Kaip jie priėmė žinią, kad mama ir tėtis nebegyvens po vienu stogu?
– Sunkiausia buvo mažajam. Tada jam buvo beveik ketveri. Iš pradžių namuose jis laukdavo tėčio sugrįžtant, o būdamas pas tėtį šaukdavosi manęs.
Sūnus tiesiog norėjo, kad mes būtume drauge. Pradėjo miegoti po kelias naktis namuose, po kelias pas tėtį ir priprato prie tokio ritmo. Jam prireikė laiko suprasti, kad tėtis nebegrįš.
Dabar viskas yra gerai. Jis pats susiskaičiuoja dienas, kur kada nakvos, ir jam tai nekelia neigiamų emocijų.
– Kas jums padėjo išgyventi skaudžias akimirkas?
– Pradžioje palūžau ir nebenorėjau gyventi.
Po to supratau, kad negaliu palikti vaikų našlaičiais ir suteikti jiems dar daugiau skausmo. Pasirinkau gyventi.
Gyventi čia ir dabar – šia diena. Saulė šviečia, ir jau gera. Vežu vaikus į mokyklą ir dėkoju, kad juos Dievas man padovanojo – tokius nuostabius.
Vairuoju, klausausi gražios muzikos ir žaviuosi dainininko talentu, šoku ir džiaugiuosi. Ir taip kiekvieną dieną – priimu kaip dovaną.
Visą laiką stengiausi taip gyventi, kad būčiau laiminga ir žmonės aplink mane būtų laimingi. Krizinėse situacijose turi atrasti, kaip kuo mažiau skausmo suteikti kitam.
Man rūpėjo, kad vaikai neprarastų tėčio ir išlaikytų tokius stiprius santykius, kokie buvo iki tol. Teko atrasti būdą, kaip peržengti savo pyktį, išdidumą, norą keršyti ir dėl vaikų, ir dėl savęs.
Nelinkiu sau gyventi su pykčiu širdyje ir dėl mūsų su Tomu. Juk jis buvo artimiausias žmogus pusę gyvenimo. Tai kodėl išsiskirti reikia kaip priešams? Mes su juo vienas kitam dėkojome už drauge praleistus metus, abu verkėme išsiskirdami.
Po skyrybų jis domisi, ar man viskas gerai, ar nieko netrūksta, parodo, kad aš jam svarbi kaip draugė, kaip jo vaikų mama. Bet ne kaip mylimoji.
Toks žmogiškas jo rūpinimasis man padeda susitaikyti su gyvenimo pokyčiais ir pamatyti, kad yra ir kitų vyrų šioje žemėje. Dabar jau imu tikėti, kad galiu būti laiminga su kitu vyru.
Jei vienos durys užsidaro, atsiveria kitos – svarbu tikėti ir eiti pirmyn, augti, tobulėti ir viską daryti su meile bei dėkingumu.
– Apie tai, kad buvęs vyras tuokiasi, jis pasakė pats?
– Pranešė nedrąsiai likus kelioms dienoms iki jungtuvių: „Čia tokia šventė bus, vaikams puošnesniais drabužiais apsirengti reikės.“
Klausiu, kas per šventė? „Ai, susirašysime“, – pasakė. Nėjau į tą šventę, bet iš smalsumo nuotraukas pažiūrėjau. (Juokiasi.) Vaikai buvo gražiai apsirengę, tik atrodė, lyg visi keturi būtų jų.
– Kaip jūsų vaikai priima pamotę?
Bet kol kas man pačiai su ja bendrauti nėra noro. Kol esu viena. Galbūt, kai jau būsiu laiminga su kuo nors, net ir šeimomis galėsime bendrauti.
– O kaip jūsų moteriški principai? Ar nekaltinate dabartinės Tomo žmonos dėl šeimos griūties?
– Aišku, kaltinau. Kėsintis į vedusį vyrą man yra tabu. Nors Tomas sakė, kad čia tik jis dėl to kaltas. Bet tokiose situacijose atsakomybė gula ant visų trijų, kartu ir ant mano, pečių.
Tad kiekgi galima kaltinti? Kai negali nieko pakeisti, lieka susitaikyti ir palikti tai už nugaros. Jei negatyvios mintys man trukdo gyventi, aš esu linkusi verčiau atsisakyti tų minčių negu gyventi nepatenkinta.
– Tai ieškojote ir savo kaltės? Galbūt buvote pernelyg įsitraukusi į darbą?
– Tikrai ne. Kurdama centrą nebuvau apleidusi šeimos. Vyras niekada nesiskundė, kad jam trūksta dėmesio. Klausiau jo, ką galbūt dariau ne taip, ir jis patikino, kad mano kaltės čia visai nėra. Esu visapusiškai nuostabi, bet meilė baigėsi.
O dabar ir aš jo nebemyliu. Buvo pernelyg skaudu, ir viduje viskas nutrūko. Kaip aš galiu mylėti žmogų, kuris manęs nemyli?
Vienpusė meilė gali tęstis gal kokį pusmetį. Kai tu paleidi, atsiranda naujas matymas, kitų galimybių.
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime po skyrybų?
– Pradėjau daugiau laiko skirti sau.
Ėmiau lankyti Lotynų Amerikos šokius, pradėjau važinėti į šokių festivalius užsienio šalyse, ėmiau daugiau užsiiminėti akrobatine joga.
Pamačiau, koks gyvenimas yra spalvingas, ir pajutau, kad man norisi gyventi. Dabartinis gyvenimas man patinka. Turiu daugiau laiko sau nei anksčiau. Nes dabar pusę laiko vaikai praleidžia su Tomu, o aš galiu užsiimti savimi.
Dabar bandau pasinaudoti visais įmanomais tokios situacijos privalumais. Žmonės net stebisi, kaip aš galiu būti tokia laiminga, kaip taip išgražėjau.
Tai čia ir yra tas pasirinkimas – gyventi dabartimi. Tuo labiau kad ateitis yra nenuspėjama.
– Gal jau ir į pasimatymus vaikštote?
– Žinoma. Grįžo tikėjimas meile. Tik man patinka užsieniečiai, o tai jau yra techninė problema. Jie ten turi savo darbą, savo aplinką, kurią palikti taip paprastai nėra lengva.
O aš irgi vaikų jokiu būdu nepalikčiau. Nebent su savimi pasiimčiau, bet jie tada retai matytų tėtį. Turėjau draugą Portugalijoje. Bet kol kas neatsirado vyro, su kuriuo galėčiau gyventi Lietuvoje.
Kol kas dar laukiu, žiūriu atviru žvilgsniu. Be to, aplinkui yra nuostabių žmonių. O didžiausia meile dalijuosi su vaikais, kurie taip pat mane ja apgaubia.
Mamos ir vaikų meilė nesibaigia, ji ištikima. Tai yra didelė dovana. Po skyrybų vaikai verkė kartu su manimi, o dabar džiaugiasi kartu, kad esu laiminga.
– Atrodo, jog dar nepraradote tikėjimo, kad kažkur yra tikroji jūsų antroji pusė?
Bet dabar matau, kad ta puselė gali būti ir tas, ir kitas.
O kai jau pasirenki, kuris žmogus bus tavo puselė, dedi pastangas, kad jūs būtumėte kaip vienas obuolys. Tik, pasirodo, to neužtenka – dar reikia atsispirti pagundoms.
– Ar mintis atidaryti pagalbos moterims centrą yra susijusi su jūsų pačios išgyventa šeimos griūtimi?
– Kurti centrą mintis kilo prieš šešerius metus, kai gimė trečias vaikas. Tada buvau laimingai ištekėjusi, laiminga mama.
Trečią vaiką vežiojau vežimėliu aplink namą, be galo džiaugiausi motinystės dovana ir tada kilo mintis pasiekti tas moteris, kurios išsigąsta žinios apie naujos gyvybės atėjimą ir galvoja daryti abortą.
Tada Tomas mane palaikė, skatino įvykdyti sumanymą. Radau daug bendraminčių draugių, su kuriomis kartu ir sukūrėme kompleksinės pagalbos Krizinio nėštumo centrą Lietuvos moterims, išgyvenančioms krizę dėl neplanuoto nėštumo, persileidimo, kūdikio netekties ar aborto.
– Ką veikėte iki centro atidarymo?
– Turiu socialinių mokslų magistro laipsnį, baigiau Vilniaus universitetą. Keletą metų dirbau vaikų krizių tarnyboje, tada Palaimintojo J.Matulaičio šeimos pagalbos centre.
Vėliau auginau vaikus ir su pertraukomis grįždavau į darbą. Bet būtent po trečio vaiko gimimo kilo sumanymas padėti nėščiosioms, kurios išgyvena sunkumus.
Aš pati esu netekusi vaikelio dėl persileidimo. Jau turėjome du vaikus ir laukiausi trečio. Turėjo būti 10 savaičių, bet atlikusi tyrimą ultragarso aparatu gydytoja diagnozavo nesivystantį nėštumą.
To vaiko labai laukėme, todėl patyrus persileidimą man buvo labai skaudu. Net metus išgyvenau tą netektį. Susitaikymas įvyko tik tada, kai susilaukiau dar vieno vaiko.
Žinoma, būdama nėščia nerimavau labiau, buvau pasiruošusi bet kuriam scenarijui, tačiau blogas mintis stengiausi vyti kuo toliau. Jis gimė lapkričio 23-iąją, kai minima Negimusio kūdikio diena.
Man tai buvo stebuklas – Dievas tarsi sugrąžino mano prarastą vaiką. Mano patirtis rodo – jeigu gyvenimas siunčia kokį nors išbandymą, atrandi jėgų jį ištverti. Tik svarbu nepradėti per daug savęs gailėti.
