Taip apie norą vis dar žaisti šachmatais kalbėjo garbaus amžiaus poetė ir prozininkė, buvusi vertėja, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė Elena Rapkauskienė-Gedvilaitė (84 m.).
Nors Druskininkuose gyvenanti poetė išgyvena, kad pati nebegali skaityti dėl progresuojančios akių ligos glaukomos, o moters namuose dažniau kalba iš Amerikos prieš 33 metus parsivežta magnetola, aistra šachmatams niekur nedingo.
Prieš keletą metų užklupusios sunkios ligos – infarktas, žarnyno vėžys gerokai pristabdė poetės veiklą, bet neatėmė noro ne tik išsitraukti šachmatų lentą namuose, bet ir dalyvauti varžybose.
Dar prieš dvejus trejus metus Druskininkuose nebuvo moters, lygios Elenai žaidžiant tiek šachmatais, tiek šaškėmis.
„Tačiau šiemet klube jau nebelaimėjau pirmosios vietos“, – tarsi apgailestavo į devintąją dešimtį įžengusi poetė.
Žaidimą šachmatais ji vadina pomėgiu, o šventi dalykai poetei kiti: literatūra, vertimai, meninis skaitymas, šokis ir muzika.
Stebina tai, kad mokytis žaisti šachmatais E.Rapkauskienė-Gedvilaitė pradėjo tik būdama septyniasdešimties.
„Dėl to kalta mano draugė – šviesaus atminimo buvusi prancūzų kalbos mokytoja Danutė Čepanauskienė, – juokėsi poetė. – Su šaškėmis draugauju nuo septynerių metų, o su šachmatais – nuo septyniasdešimties.
Danutė – mano šachmatų mokytoja. Išėjusios į pensiją turėjome laiko, tad daug žaidėme dviese.
Ji pamokė kai kurių gudrybių, ir greitai tapau jos verta partnere.“
Dabar Elena labiau mėgsta žaisti šachmatais, tačiau geriau sekasi šaškėmis: „Gal dėl to, kad yra daug labiau treniruotų šachmatininkų, o aš vėlokai pradėjau. Negaliu pasigirti didelėmis gudrybėmis, nes neišmanau teorijos. Aš – tik praktikė.“
Tačiau ji visada jaučia nepaprastą norą laimėti. Nesvarbu, su kuo žaistų.
„Esu gavusi daugybę medalių bei suvenyrų ir už laimėjimą žaisdama šaškėmis, ir šachmatais Druskininkų savivaldybės rengiamose moterų varžybose.
Pastarasis mano čempioniškas laimėjimas – praėjusių metų gruodį Druskininkų savivaldybės šaškių pirmenybėse pelnyta pirmoji vieta.“
Ar pasiligojusi poetė pastaruoju metu vis dar prisėda prie šaškių ar šachmatų lentos?
„Kai turiu su kuo, ir žaidžiu. O kai neturiu partnerio, žaidžiu viena“, – prisipažino Elena.
Optimistišką požiūrį į pasaulį ir žmones išlaikiusi buvusi anglų kalbos mokytoja, jaunystėje svajojusi tapti aktore, kalbėdama apie gyvenimo filosofiją citavo savo aforizmus: „Nepasmerk savęs vienatviškos didybės kančiai.“
Du trečdalius savo gyvenimo praleidusi Druskininkuose, kur per 40 metų dirbo mokykloje, Elena dabar kurorte gyvena viena vieno kambario bute.
Likimas jai pažėrė ne vieną smūgį. Seniai anapilin išėjo jos sutuoktinis Algimantas Rapkauskas, fizikos mokytojas.
Būdamas vos 33 metų tragiškai šį pasaulį paliko ir jaunėlis Elenos sūnus Gediminas, kuris, kaip ir motina, kūrė poeziją, taip pat grojo, dainavo.
Kadaise turėjusi didelių vilčių dėl savo, kaip kylančios poetės, puikios karjeros, o šiandien su ligomis kovojanti moteris geba pasidžiaugti ir mažiausiu gėriu – kad ir tuo, jog atsiranda proga savo namuose sužaisti partiją šachmatais dviese.
