Niekas nė neįsivaizdavo, kad pažeidžiamas mažas berniukas taps sėkmingu, gyvenimu besimėgaujančiu ir savimi pasitikinčiu šiuolaikiniu vyru. Dalį savo charakterio savybių, tarp kurių ir gerumas bei užjauta, Joshua perėmė iš savo globėjų Jane (54 m.) ir Billo (56 m.) Altonų, gyvenančių Anglijoje esančiame Volslo mieste.
Vaikinas nusprendė pasidalinti išties jaudinančiu padėkos laišku savo mylimiems globėjams.
„Stovėjau jūsų koridoriuje, jūs šypsojotės, o Jane siūlė ateiti į svetainę, tačiau mano kojos buvo lyg įaugusios į žemę. Pamenu, kad tada viduje jaučiausi lyg sulaužytas, o bet koks judesys man atrodė neįmanomas, – laišką pradėjo Joshua. – Jus tikriausiai perspėjo apie metų metus mane supusį fizinį ir emocinį smurtą, kurio sukėlėjas buvo mano tėvas. Tai mane be galo sutraumavo. Vargu ar egzistuoja mano neviltį galintys apibūdinti žodžiai, kai tą vieną vasaros popietę stovėjau priešais judu. Tada vis dar nebuvau atsigavęs po vakarykščio tėčio smurto protrūkio. Dėl to, jog nepabaigiau gerti arbatos, jis ant manęs išpylė mirusios mamos pelenus.“
Joshua mama mirė kai berniukui buvo 11 metų. Jam vis dar skaudu prisiminti, kaip ji iškeliavo anapilin.
„Po to, kai pabėgęs iš namų pagalbos kreipiausi į policiją, jūs teturėjote porą valandų pasiruošti mano atvykimui. Nuovadoje buvau apklaustas, pareigūnai mane filmavo ir viską įrašinėjo. Ten išbuvau 3 valandas, po kurių socialinė darbuotoja mane atvežė pas jus. Svarsčiau, kiek laiko jūs galvojote apie būdus, leisiančius man greičiau imti jumis pasitikėti. Ar sprendimai, jog niekada prie pietų stalo nesėdėsiu vienas, ir kad kišenėje visuomet turėsiu porą svarų, kad vadinsite mane sūnumi, kartu švęsime visas šventes ir šeimos susibūrimus, kad niekada nejusiu jūsų pykčio buvo gerai apgalvoti, ar įvyko natūraliai? Praėjus 10 metų ir geriau jus pažinus, abejoju, ar jūsų man rodomas gerumas buvo suplanuotas. Atrodė, jog jūs instinktyviai žinojote, kaip man padėti“, – tęsė vaikinas.
Miegoti eidavo bijodamas
Viskas buvo gerai paruošta, berniuko šeimoje buvo laukiama. Kol Jane kalbėjo apie šiltus rankšluosčius, viršuje laukiančią lovą su švaria patalyne ir dalykus, kuriuos Joshua galės gauti kada tik panorėjęs, jo viduje esantis balsas nuolat kuždėjo „Neįsijausk. Tai ilgai netruks.“
„Pirmą naktį gulėjau lovoje ir mąsčiau, kad judu esate šiek tiek keisti. Tą dieną jūs mane net kelis kartus pagyrėte už tai, kad išdrįsau šalia jūsų atsisėsti ant sofos, už tai, jog sugebėjau nuryti kelis kąsnius sumuštinio su kumpiu, už tai, kad jums padavus dantų šepetuką padėkojau. Pagyros mūsų namuose nebuvo įprastas reiškinys. Į lovą guldavau su baime ir svarstydamas, kada vėl būsiu mušamas. Jei peržengdavau ribą, t.y. triukšmaudavau, plaudamas indus pamiršdavau vieną šakutę, į rankas tėtis paimdavo arčiausiai jo esantį daiktą ir juo mane užsipuldavo. Dažnai gaudavau su pelenine, televizoriaus pulteliu ar biliardo lazda. Niekada nepakako tik jo rankos. Jei nemušdavo, išsiliedavo žodžiais. Aš buvau nemylimas, nevertas gyvenimo, bereikšmis. Jo tariami žodžiai mane priversdavo krūpčioti lygiai taip pat, kaip ir jo kumščiai“, – teigė Joshua.
Paskutiniai pirmos dienos pabaigoje Jane jam ištarti žodžiai buvo „Labanakt. Telaimina tave Dievas.“ Joshua gulėjo ir mąstė, kodėl kažkas jam ištarė tokius gerumo ir šilumos pripildytus žodžius. Pirmą kartą tai patyręs berniukas padarė išvadą, kad jie buvo skirti kažkam kitam.
„Niekada neklausiau, kiek apie mano gyvenimą jums pasakojo socialiniai darbuotojai. Vaikystėje buvo sunku apie tai kalbėti. Kai sulaukiau 21-erių, tai daryti vis dar nėra lengva. Užtenka žinoti tai, jog kai buvau dar visai mažas, mano tėvai nusprendė pasukti skirtingais keliais. Mama sirgo psichikos liga ir negalėjo manimi rūpintis, tad gyvenau su tėčiu. Nepaisant to, savo mamą labai mylėjau. Jai mirus reikalai pablogėjo. Vienintelį kartą, kai jis vietoj mano kūno kliudė veidą ir ant jo atsirado smurto žymė, mokykloje pasakiau, jog griuvau su dviračiu. Man į galvą niekada nešovė mintis kam nors apie viską papasakoti. Juk geriau gyventi su tokiu tėvu, nei jo išvis neturėti“, – atvirą laišką tęsė Joshua.
Nusprendė nebekentėti
Tik tada, kai berniuko tėtis taip išniekino mamos atminimą, Joshua suprato neturintis ką prarasti ir kreipėsi į policiją.
„Jo kantrybės taurę perpildė mano nesugebėjimas išgerti arbatos. Juk prisimenate, kaip kartais sunku man būdavo valgyti. Atrodė, jog maistas ims ir įstrigs gerklėje. Tą lemtingą vakarą valgėme mėsos pyragą. Per prievartą bandant nuryti bent kąsnį, tėtis man sudavė ir vis niršo, jog imdavau žiaukčioti. Po to jis padarė tai, apie ką daugelis nedrįsta nė pagalvoti, – pasakojo vaikinas. – „Atnešk čia savo mamą“, liepė tėtis ir parodė į po laiptais esančią vietą, kurioje laikomas visoks šlamštas. Sutrikau ir nežinojau, ko turėčiau ieškoti. Ten mėtėsi seni krepšiai, tuščios dėžės ir padėvėti batai. Nė nenutuokiau, jog mamos urna buvo įdėta į kartoninę dėžę, pro kurią savaičių savaites vaikščiojau. Aptikęs urną ir supratęs, kas buvo jos viduje, prispaudžiau ją stipriai prie krūtinės. Su panieka veide tėtis paklausė, kodėl ją taip keistai laikau. Išplėšęs urną iš rankų jis liepė ją atidaryti. Vietoje to aš persigandęs nubėgau į kambario kampą ir parkritęs ant grindų laukiau, kada jis pradės mane daužyti. Priėjęs arčiau jis pats atidarė urną ir joje esantį turinį ant manęs išpylė. Tai skaudėjo labiau, nei bet kokie smūgiai.“
Joshua pasakojo verkęs taip, lyg vyktų pasaulio pabaiga. Berniukas bandė surinkti mamos palaikus ir sudėti juos atgal į urną, tačiau jį sustabdęs tėtis liepė viską supilti į šiukšliadėžę.
„Vykdydamas bevertę tėčio užduotį ne verkiau, o staugiau iš skausmo. Tą naktį lovoje gulėjau su drabužiais, iš akių be paliovos tekėjo ašaros. Buvau pasiryžęs pabėgti, – laiške rašė Joshua. – Kitą rytą, kai jau ruošiausi į policijos nuovadą, tėtis vis dar gulėjo lovoje. Nepamenu daug tomis valandomis įvykusių dalykų, išskyrus tai, jog man uždavinėjo daug klausimų, o pasakojant apie savo gyvenimą daugelio pareigūnų veidai išdavė, jog manimi jiems buvo sunku patikėti.“
Už pirmuosius pinigus nupirko gėlę
Atvykęs į globėjų namus Joshua nejautė pykčio, nebijojo ir neliūdėjo. Viduje, pasak vaikino, tuo metu buvo absoliuti tuštuma. Jis nepamena, kaip, bet kažkokiu būdu atsidūrė svetainėje. Globėjų paruoštas maistu nuklotas stalas stebino berniuką. Jam buvo leista į lėkštę įsidėti tai, ko nori, ir valgyti sėdint ant sofos. Billas paklausė, ar jam patinka futbolas ir kokiu sportu domisi berniukas, o Jane sakė nusivesianti jį apsipirkti ir į kirpyklą.
„Esu be galo dėkingas, jog nė vienas iš jūsų manęs neatstūmėte dėl to, kas įvyko praėjusį vakarą arba dėl to, ką man teko patirti. Taip pat elgėsi ir jūsų sūnūs Jamie ir Drew. Jie nekamantinėjo apie mano praeitį, elgėsi kaip su tikru broliu ir nepyko dėl galbūt jūsų man per didelio rodomo dėmesio. Mano ir Jane apsipirkinėjimas kitą dieną visai nepriminė to, kas vyko pastarąsias 48 valandas. Važiuojant namo pajutau pirmą palengvėjimo bangą. Tai jausmas, kurį patirdavau tik pasibaigus smurto protrūkiams. Artėjant pirmos savaitės pabaigai, Billas man davė šiek tiek kišenpinigių. Tada jis man iškart tapo tikra tėvo figūra – geras, švelnus ir pavyzdingas vyras. Pirmieji 5 svarai sterlingų buvo ir pirmieji mano kada nors turėti pinigai. Nieko nelaukęs išėjau į parduotuvę ir juos išleidau gėlei vazonėlyje, – prisiminė Joshua. – Tomis pirmosiomis gyvenimo naujoje šeimoje dienomis man buvo sunku kalbėti. Saugiau jaučiausi tik linksėdamas ar purtydamas galvą ir pateikdamas vieno ar poros žodžių atsakymus. Jei pasakysiu kažką ne taip, tai man asocijavosi su mušimu ir skaudžiais smūgiais. Tačiau noriu, jog žinotumėte, kad tada pirmą kartą gyvenime jaučiau vėl atgaunantis viltį. Įteikdamas Jane mano nupirktą gėlę norėjau, bet negalėjau ištarti: „Ar galiu pasilikti?“
Ir, žinoma, Joshua liko su šeima. Net 5 metus jie savo gyvenimu dalijosi su berniuku, tikėjusiu, jog jis nėra to vertas, keliavo į svečias šalis, lankėsi sporto renginiuose ir draugiškai vakarieniavo.
Savo globėjų niekada nepamiršo
„Saugiu ir mylimu mane pasijusti priversdavo net patys mažiausi gestai, pavyzdžiui, ant lovos padėta švari pižama, pagalba ruošiant namų darbus ir vizitai pas stomatologą. Nors kai kuriems žmonėms tokia veikla yra įprasta, man tai prilygo didžiausioms dovanoms, kaip ir tai, jog netyčia suklydus jūs niekada nepykdavote. „Niekas nėra tobulas“, sakydavote, kai kartais mokykloje prisivirdavau košės arba namo grįždavau per vėlai. Man reikėjo nuolatos priminti, kad net ir menkiausia klaida nereiškia, jog virstu į savo tėtį. Dėkoju už begalinį kiekį padrąsinančių žodžių. Išmokau valgyti, kalbėti ir tikėti savimi. Mokyklą baigiau gerais pažymiais ir namus palikau sulaukęs 17-kos. Buvau pasiryžęs padoriai gyventi“, – sakė jis.
Šeimos ryšiai nenutrūko net tada, kai Joshua išsikraustė iš savo globėjų namų. Jie nuolat vienas kitam skambindavo, rašydavo žinutes ir lankydavo. Joshua teigė niekada nesijautęs ne šios šeimos nariu.
„Pastaruosius metus gyvenu su drauge ir dirbu pardavimų srityje. Didžiuojuosi tuo, ką pasiekiau. Tuo tarpu mano tėtis taip ir neatpirko savo kaltės. Teisėjui parodžius vaizdo įrašą, kuris buvo darytas policijos nuovadoje, jis buvo apkaltintas smurtavęs prieš vaiką. Laukdamas bausmės jis pabėgo, ir nuo tada jo niekas nesurado. Taip elgiasi tik tikras bailys. Laimei, iš to išėjo kažkas gero, nes jo klaidos mane atvedė pas judu. Vieną dieną pats tikiuosi tapti tėčiu, galbūt netgi globosiu likimo nuskriaustus jaunuolius, kurie nežino, kas yra gerumas ir kaip jis keičia žmones. Dar būdamas visai mažas sau žadėjau, jog mano vaikai augs mylinčioje ir saugioje aplinkoje. Tuomet tik norėjau netapti tokiu, kaip mano tėtis. Tačiau dabar jūsų dėka turiu teigiamą pavyzdį gyvenime, kuriuo galiu remtis norėdamas tapti tėvu, kokiu didžiuotis galėtų kiekvienas vaikas. Iš visko, ką dėl manęs padarėte, manau, jog geriausias mano pasiekimas bus tai, jog galėjau būti jūsų globotiniu“, – užbaigė savo laišką Joshua.
Globėjų atsakymas graudina
Prisimindami tą vasaros dieną jų namuose pasirodžiusį 11-metį berniuką, Jane ir Billas nusprendė atsakyti į Josho, taip jie vadino Joshuą, laišką.
„Brangus Joshai. Mes puikiai pamename tą gražią mums dovanotą gėlę. Tai buvo šviesiai mėlyname vazonėlyje pasodintas rožinis ciklamenas. Kai jį įteikei, Jane iš visų jėgų bandė sulaikyti iš akių besiskverbiančias ašaras. Taip pat sunkiai emocijas tramdėme skaitydami šį tavo laišką. Jane nusprendė atsisakyti pardavimų vadybininkės darbo, kad mes galėtume tapti globėjais, o tu buvai tik trečias mūsų namuose apsigyvenęs vaikas. Mes mėgavomės savo gyvenimu ir užauginus savo du sūnus mus aplankė stiprus noras padėti kitiems į bėdą patekusiems jaunuoliams. Mūsų namuose nesilankė nė vienas vaikas, turėjęs tokią sunkią vaikystę kaip tavo. Atidarius duris, lauke stovėjo išbalęs, sulysęs ir beprotiškai išvargęs mažas berniukas, rankoje stipriai spaudžiantis krepšį, kuriame buvo tik kelios poros apatinių. Tai viskas, ką tau pavyko pasiimti iš savo namų, – pradėjo Jane ir Billas. – Tu buvai teisus. Mes neplanavome, kaip turėtume tave priimti ir kaip tave priversti pasijusti saugiai. Besirūpinant visais vaikais, kurių per dešimtmetį iš viso buvo 9, mūsų tikslas yra elgtis su jais kaip su šeimos nariais, o ne kaip su laikinais svečiais. Su mumis tu pragyvenai ilgiausiai. Neilgai trukus po atsikraustymo į mūsų namus, tu pradėjai regresuoti ir elgeisi kaip gerokai mažesnis vaikas. Kalbėjai lyg kūdikis, ištiesdavai rankas aukštyn lyg prašydamas būti paimtas ant rankų. Tave prižiūrinti socialinė darbuotoja paaiškino, kad tai – geras ženklas. Tai reiškė, jog tu jautiesi saugiai ir tokiu būdu bandei atkurti vaikystę, kurios neturėjai.“
Apsipratęs Joshua ėmė kalbėti sakiniais, o tai, jog jis suvalgo visą lėkštę maisto ir neknibinėja joje esančių produktų, prilygo žygdarbiui.
„Kiekvienas tavo žingsnis pirmyn mums suteikė tiek pat džiaugsmo, kiek ir tada, kai auginome savo pačių sūnus. Pamačius, kaip bijodavai mūsų sudaužęs lėkštę ar namo iš mokyklos parnešęs pastabą, mums be galo skaudėdavo širdį. Paaiškinus, jog po tavo klaidos pasaulis nenustoja suktis, tu šiek tiek nusiramindavai, bet tai mums primindavo apie tavo skaudžią praeitį. Taip pat nepamiršime dienos, kuomet tu paklausei, kam mes kiekvieną naktį linkime labos nakties. Paaiškinus, jog šie žodžiai skirti tau, tu buvai nustebęs, o mes – be galo sujaudinti, – tęsė pora. – Be galo didžiuojamės tuo, kokį gyvenimą susikūrei, Joshai. Ką tik išlaikei vairavimo egzaminą, draugauji su miela mergina, turi namus ir kurpi ateities planus. Nors žinome, jog esi mums be galo dėkingas, tą patį mes jaučiame ir tau. Tavo buvimas mūsų namuose mus išmokė apie tai, kaip greitai žmogus gali atgauti tiek fizines, tiek psichologines jėgas, supratome neišmatuojamo gerumo ir paprastos meilės vertę. Tu atsigavai po to, ko neturėtų išgyventi joks vaikas.“
Savo atsakomąjį laišką Altonų šeima užbaigė taip: „Visuomet džiaugsimės, jog tavo gyvenime atlikome svarbų vaidmenį. Tikimės, jog tavo ateitis bus laiminga. Tačiau norime, kad žinotum, Joshai, jog tau tapus mūsų šeimos nariu, mūsų gyvenimas tapo turtingesnis.“
Parengė Edita Maračinskaitė
