Puerto Riko sostinėje San Chuane įsikūrę Abimaelis ir Laura per šias Kalėdas švęs šeštąsias savo vedybų metines. Daugiau nei po 4 metų pertraukos Laura su vienuolikamete dukra Saule iš pirmosios santuokos neseniai buvo grįžusios paviešėti į Lietuvą.
Šių metų antroji pusė Rodriguezų šeimai, kaip ir visam Puerto Rikui, buvo nelengvas metas. Žmonės rugsėjį pirmiausia išgyveno baimę, kad juos pasieks uraganas „Irma“.
Jis salos beveik nepalietė, nors ir buvo dvylikai dienų ją palikęs be elektros. Tačiau netrukus salą visa jėga užgriuvo uraganas „Maria“.
„Po bemiegės nakties, kurią praleidome pas uošvius, o jų namai daug žemiau nei mūsų, „Mariai“ pasitraukus į vandenyną, visi lengviau atsikvėpėme“, – prisiminė L.Rodriguez, kuri dirba vadybininke kompanijoje, prekiaujančioje įranga universitetams ir ligoninėms.
Bet realybė, kuri juos pasitiko už durų, buvo liūdna: medžiai atrodė kaip po gaisro, jokios žalumos, gatvės apsemtos, užverstos elektros stulpais, namų nuolaužomis ir nuneštais stogais.
Reikėjo šešių valandų, kol Abimaelis pjūklu atlaisvino kelią iki namo.
„Negalėjau sulaikyti ašarų. Kambariai buvo užlieti vandeniu, teko išmesti kai kuriuos baldus, visus kilimus, dalį rūbų ir batų.
Žmonės, kurie gyveno mediniuose namuose, beveik visi juos prarado. Be elektros labai ilgą laiką buvo net ligoninė, todėl skųstis negalėjome. Likome sveiki ir gyvi“, – džiaugėsi lietuvė.
Būtent dėl uragano Lauros vyras, dirbantis statybų vadovu, negalėjo atskristi į Lietuvą – reikėjo atstatyti stichijos nuniokotus šeimos namus.
O kaip Laura atsidūrė už Atlanto? Vienoje didžiausių Karibų salų, kur miestų gatvėse vaikšto iguanos, niekada nesibaigia vasara, bet žmonės vis tiek ilgiausiai pasaulyje švenčia Kalėdas.
– Iš meilės – šiais laikais mūsų istorija jau nebėra išskirtinė, nes, kaip ir daugelis mišrių porų, susipažinome internetu.
Visada sakiau, kad jau aš iš Lietuvos tai tikrai neišvažiuosiu, o mano vyras bus tik lietuvis. Buvęs vyras ir buvo lietuvis.
Pirmą kartą su Abimaeliu susitikome po šiek tiek daugiau nei metų bendravimo per skaipą.
Mano atostogos Puerto Rike truko dvi savaites – susipažinau su visa jo šeima ir draugais. Įsimylėjau ne tiktai vyrą, bet ir jo šalį.
Per tas atostogas jis ir pasipiršo. Ne itin romantiškai – prekybos centre. Neįtardama, ką jis taip ilgai veikia „Swarovski“ salone, nutariau užeiti į gretimą parduotuvę – ten jis mane ir rado, atsiklaupė su žiedu.
Pasakiau „taip“, nors tikrai nesu iš tų, kurios neapgalvoja. Po to išvykau į Jungtinę Karalystę pasiimti daiktų ir dukters.
Susituokėme per Kalėdas. Kukliai, nes tai abiem buvo antros vedybos.
– Kaip reagavo jūsų šeima, draugai?
– Į Puerto Riką skridau iš Anglijos, kur tuo metu gyvenau ir dirbau.
Tad nebuvo nei sunku, nei baisu kraustytis į kitą žemyną, nes Lietuvoje jau negyvenau.
Be to, nesikrausčiau į nežinomybę, žinojau, kur ir pas ką važiuoju. Buvau bendravusi su jo broliu, seserimis, mačiau, kur gyvena, ką dirba.
Mano šeima ir draugai apie viską sužinojo jau man nuskridus į Puerto Riką. Iki tol niekam nieko nesakiau. Žinoma, būtų atkalbinėję.
– Kaip jus priėmė vyro šeima, tuo labiau kad atvykote ne viena, o su dukra?
– Pradžioje, aišku, jiems kilo įtarimas, ar tik aš neatvažiavau vedama vieno tikslo – gauti žaliąją kortelę.
Puertorikiečiai yra Amerikos piliečiai.
Nors rinkimuose nedalyvauja, vizų į JAV jiems nereikia. Jie gali tarnauti amerikiečių armijoje, šalies valiuta yra JAV doleris. Tačiau valstybinė kalba yra ispanų.
Dar iki šiol paskaičiusi istorijas, kaip vyrai apgauna moteris dėl vizų ir geresnio gyvenimo Europoje, paerzinu savąjį, kad ištekėjau už jo „dėl popierių“.
– Susipažinusi su Abimaeliu net nemokėjote ispanų kalbos. Kokie pasirodė didžiausi kultūriniai skirtumai ir ar jie netrukdo kasdienybėje?
– Vyro dėka greitai išmokau ispaniškai, nes jis su manimi kalbėjo tik šia kalba, nors puikiai moka angliškai. Dauguma puertorikiečių kalba angliškai. Dukra mokykloje taip pat greit išmoko ispaniškai.
Labiausiai negaliu pakęsti jų pasakymo „rytoj“. Tai mane veda iš proto. Man reikia tada, kai ko nors paprašau, o ne rytoj. Nors Puerto Rike populiariausia sporto rūšis yra beisbolas, džiaugiuosi, kad mano vyras nėra didelis jo gerbėjas.
Jis mieliau su manimi žaidžia krepšinį ir krepšinio rungtynes visada žiūrime kartu.
– Kokie žmonės pagal savo būdą jums pasirodė puertorikiečiai?
– Iš pradžių man jie atrodė įkyriai malonūs, bet vėliau supratau, kad jie – nuoširdūs. Kai sala išgyveno uraganą „Maria“, vietos žmonės itin nustebino.
Pro šalį eidamas net ir nepažįstamas būtinai paklaus, ar turi valgyti, ar viskas gerai.
Kas turi dujines virykles, ruošia valgyti ir dalijasi su visais aplinkui. Žmonės labai vieningi ir daro viską, kad kuo greičiau atstatytų Puerto Riką.
Moterys – labai gražios, tamsiaplaukės, rudų akių, ne veltui „Mis pasaulis“ net penkis kartus buvo išrinkta puertorikietė. Tiesa, man, lietuvei, pripratusiai prie aukštų žmonių, puertorikiečiai atrodo žemi – tiek vyrai, tiek moterys.
– O kokios Abimaelio savybės jus sužavėjo?
– Mano vyras – lotynų amerikietis, kaip ir visi pietiečiai, moka gražiai pakalbėti.
Bet mane labiausiai sužavėjo ne jo gražios kalbos, o meilė ir dėmesys šeimai. Kadangi ir aš esu labai artima su savo šeima, tai man buvo labai svarbu.
– Kas per šiuos šešerius metus San Chuane padarė didžiausią įspūdį, o prie ko vis dar negalite priprasti?
– Čia – visada vasara, labai daug švenčių ir festivalių, tiek amerikietiškų, tiek puertorikietiškų, o Kalėdos vienos ilgiausių pasaulyje.
Sunku priprasti ne tik prie kasdienių automobilių spūsčių, bet ir prie gatvėmis vaikštančių milžiniškų iguanų ir pranešimų apie ryklius.
Sala maža, bet joje gyvena daugiau nei 3 milijonai gyventojų, kurių dauguma įsikūrę arba dirba sostinėje. Čia gyvena ir dvi mano amžiaus lietuvės, ištekėjusios už puertorikiečių, – bendrauju su jomis.
Pastaruoju metu sutinku nemažai turistų iš Lietuvos. Jiems patarčiau ne tik pavaikščioti po San Chuano senamiestį, bet ir aplankyti lietaus mišką, kavos plantacijas, didžiausią pasaulyje „Bacardi“ distileriją. Galima pasiplaukioti jachta ar kanoja ir panardyti.
Taip pat paragauti vietos maisto: platanų (bananų) košės, kepto banano, netgi žalių bananų masės, sumaišytos su mėsa ir susuktos į lapus. Ir jau tikrai nevalia pamiršti puertorikietiško ananasų kokteilio. Vietos žmonės juo labai didžiuojasi.
Nors San Chuanas yra saloje, žmonės valgo daugiau mėsos nei jūrų gėrybių. Žuvis tiekiama daugiau restoranuose, o namuose ją dažniau gamina žmonės, gyvenantys prie pat vandens.
Tiesa, tunas yra vienas iš svarbiausių eksportuojamų produktų, kaip ir romas.
– Kaip jums sekasi šeimininkauti? Ką vyras sako apie lietuvišką virtuvę?
– Gaminu kaip vietos moterys. Puertorikiečių maistas skanus, nors nėra labai sveikas, daug visko kepto, vyrauja mėsa, ypač vištiena.
Man trūksta sriubų ir daržovių. Pagrindinis patiekalas – ryžiai su pupelėmis, tiekiamas prie visko.
Vyras ragavo cepelinų ir kugelio – jam patiko. Bet šaltibarščių sakė niekada neragaus, kaip ir burokėlių sriubos ar silkės.
Vėdarai su mėsa – įprastas kalėdinio laikotarpio patiekalas. Dar per Kalėdas visi kepa kiaules ir daro didelius puodus troškinių, nes nuolat lanko vieni kitus.
– Kaip jūsų dukra Saulė jaučiasi svečioje šalyje?
– Kai lankėmės Lietuvoje, Saulei patiko rudens spalvos, senelių dėmesys, bet ji greit ėmė ilgėtis vasaros, draugų, šeimos, likusios už Atlanto.
Jai labai patinka paplūdimiai, baseinai ir parkai. Vasara čia ištisus metus, net per Kalėdas, būna apie 27 laipsnius šilumos.
Ar jai saugu San Chuane? Čia didelis skirtumas tarp socialinių sluoksnių, tad yra vietų, kurių reikia vengti. Vaikai vieni į mokyklas nevaikšto, būtina nuvesti ir pasitikti.
– Ar vietos žmonės jus jau laiko sava?
– Esu blondinė, šviesių akių ir Puerto Riko standartais – labai aukšta, todėl vietos žmonės dažniausiai mano, jog esu iš Brazilijos, greičiausiai dėl mano akcento.
Nustemba, kai pasakau, jog esu europietė.
Tie, kurie domisi krepšiniu, puikiai žino Lietuvą, Arvydą Sabonį ir prisimena tai, kad lietuviai 2012-ųjų liepą per papildomą olimpinį atrankos turnyrą Venesueloje nugalėjo Puerto Riko rinktinę ir atėmė galimybę žaisti Londono olimpiadoje.
Tai puertorikiečiams vis dar labai skaudu.
