Šalia ekstravagantiškojo milijonieriaus našlės atsirado naujas vyras

Pamaskvio Vidnojės mieste kitoks oras nei Rusijos sostinėje – kvėpuoti lengviau. Ir žmonės draugiškesni – šypsosi dažniau nei maskviečiai. Prie sporto rūmų „Vidnojė“ pasaulio krepšinio vicečempionė ir Europos čempionė Ana Archipova fon Kalmanovič (44 m.) privažiavo tamsiu „Lexus“. Išlipo žavingai šypsodamasi. Dabar jos akys ne tokios, kokios buvo 2009-ųjų lapkritį, kai buvo laidojamas jos vyras verslininkas ir mecenatas Šabtajus fon Kalmanovičius (1947–2009). Ir net ne tokios kaip prieš 4 metus.

„ViDA Press“ nuotr.
„ViDA Press“ nuotr.
Šabtajus dievino Aną ir nevengė savo meilės rodyti viešai.<br>„Instagram.com“ ir LR archyvo nuotr.
Šabtajus dievino Aną ir nevengė savo meilės rodyti viešai.<br>„Instagram.com“ ir LR archyvo nuotr.
2009-ųjų lapkritį Š.Kalmanovičius buvo nušautas Maskvoje.<br>„Instagram.com“ ir LR archyvo nuotr.
2009-ųjų lapkritį Š.Kalmanovičius buvo nušautas Maskvoje.<br>„Instagram.com“ ir LR archyvo nuotr.
Su Anastasija Šabtajus susilaukė dukros Danielos, kuri labai primena tėvą.<br>„Instagram.com“ ir LR archyvo nuotr.
Su Anastasija Šabtajus susilaukė dukros Danielos, kuri labai primena tėvą.<br>„Instagram.com“ ir LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

„Lietuvos rytas“

2017-12-26 20:41, atnaujinta 2017-12-27 10:23

Anos ir Šabtajaus dvyniai – 12-mečiai Aleksandras ir Grigorijus dabar žaidžia krepšinį.

Trejus metus vaikai lankė karatė treniruotes, iš kurių grįždavo su mėlynėmis ir guzais, kartais iš žaizdos varvėdavo kraujas.

A.Archipova fon Kalmanovič neišlaikė: nusiuntė sūnus į krepšinio aikštę. Ir jiems ši sporto šaka patinka. Abu baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę. Grigorijus – su pagyrimu.

Ar sūnūs jau sugebėtų apginti mamą?

„Žinoma, – net nesuabejojo Ana. – Tikri vyrai moka ginti savo įsitikinimus. Saša iš prigimties lyderis. Jaučiu, greitai į jį kreipsiuosi patarimo, o ne jis – į mane.

Griša – diplomatas, labai myli moteris. Taip, taip, šiuo požiūriu toli eis.“ (Juokiasi.)

Abiem mama – svarbiausias žodis gyvenime. Jei lėkštėje liks gabalas torto, jo vaikai nepalies – atiduos mamai. Kai moteris išeina iš parduotuvės su maisto produktų krepšiais, berniukai tuojau pat juos ištraukia iš mamos rankų.

„Tai Šabtajaus mokykla: jis visada kėlė mane iki debesų. Ypač – vaikų akivaizdoje“, – susigraudino Ana.

– Apie Š.Kalmanovičių kalbėta ir rašyta įvairiai. O koks vyras buvo su jumis? – A.Archipovos fon Kalmanovič paklausė vieno rusų portalo žurnalistai.

– Tikriausiai visos mergaitės vaikystėje svajoja apie princą ant balto žirgo. Aš turėjau tokį. Kasdien su gėlėmis ar dovanomis.

Išsilavinęs, savimi pasitikintis vyras. Viską žinojo, galėjo išpildyti bet kokią mano svajonę.

Niekada nepamiršiu vieno nutikimo. Vairuotojas, atvežęs mane į kažkokį namą Rubliovkoje, pasakė: „Štai buto raktai. Šabtajus prašė, kad jį apžiūrėtumėte.“

Įėjau ir suglumau. Nepažįstamame bute buvo iškabintos mano dydžio suknelės ir palaidinės, ant stalelio pamačiau savo mėgstamus kvepalus ir savo nuotrauką. Viskas nauja! Šį butą Šabtajus padovanojo man. Jis buvo tarsi stebukladaris, visą pasaulį paklojęs man prie kojų.

Šabtajus atsirado mano gyvenime staiga ir taip pat netikėtai išėjo. Kartu pragyvenome septynerius metus.

– Ar po jo žūties buvo akimirkų, kai nusvirdavo rankos, norėjosi raudoti iš bejėgiškumo?

– Milijoną kartų – pradedant nuo tos dienos, kai sužinojau, jog jo nebėra. Su moterų krepšinio komanda buvau Senajame Oskole. Sūnūs taip pat buvo su manimi. Prieš rungtynes Šabtajus paskambino, o po pusės minutės buvo nužudytas.

Bet man ne iš karto pasakė – tik pasibaigus rungtynėms. Trenerio kambaryje įpylė valerijonų lašų ir pasiūlė – išgerk.

Mėginau priešintis, bet privertė. Po to pasakė – tvardykis, Ana. Šabtajų nušovė.

Jis buvo mano skydas, mano siena. Ir tuo pat metu neleido atsipalaiduoti. Rėmė visus mano projektus, o jei kas nors nepavykdavo, sakė: „Eik ir kovok, nebūk ištižėlė, kovok už savo tiesą.“

Pirmasis mėnuo po tragedijos virto baisu košmaru. Užgriuvo daugybė problemų. Visos Šabtajaus sąskaitos buvo įšaldytos.

Po savaitės jo biuro darbuotojai atėjo atlyginimo – beje, už du mėnesius.

Pasipylė nepažįstamų žmonių grasinimai: neatiduosite Šabtajaus skolų – kaltinkite save, nesiterliosime. Visai kaip filmuose apie mafiozus.

– Iš kur atsirado skolos? Juk jis milijonierius...

– Taip ir aš mąsčiau. Dažniausiai tai buvo einamieji mokėjimai ir išlaidos. Jis žinojo, kaip pinigus pervesti, iš kur jų paimti, o man tai buvo naujiena.

Atėjo krepšinio treniruotes Vidnojėje lankiusių vaikų tėvai. Klausinėjo, kas laukia sporto mokyklos. Nejaugi bus uždaryta? O tai 300 vaikų!

Paaiškėjo, jog krepšinio klubo sąskaita tuščia. Man reikėjo žiūrėti į šių vaikų, jų tėvų akis ir aiškinti padėtį.

Sąžiningai kalbant, kartais norėjosi nušokti nuo tilto ir apie nieką negalvoti. Bet aš supratau, kad taip negalima. Juk turiu sūnus.

– Ar pavyko išsipainioti?

– Artimas Šabtajaus draugas paskolino solidžią pinigų sumą. Paskui dalį skolos nubraukė. Man teko pardavinėti nekilnojamąjį turtą, kurį uždirbau per savo sporto karjerą.

Visų skolų atsikračiau tik praėjus trejiems metams po vyro mirties. Šabtajus, kaip išmintingas žmogus, daugelį savo aktyvų įformino kitų žmonių vardu.

Pavyzdžiui, jis namą Vidnojėje, kur dabar gyvenu su vaikais, užrašė mano vardu, o vieną butų Maskvoje – mano tėvui.

Beje, Šabtajaus santykiai su juo buvo šilti.

– Krepšinio mokyklą Vidnojėje pavyko išlaikyti?

– Taip. Maskvos srities vadovai pasiūlė du variantus. Pirmasis: jei sutinku būti klubo „Sparta and K“ generaline direktore, tuomet jie garantuoja finansavimą iš srities biudžeto.

Antrasis: atsisakau – tuomet jie nemato prasmės išlaikyti klubą ir sporto mokyklą. Man nepaliko pasirinkimo.

– Vadovaujant Š.Kalmanovičiui „Sparta and K“ griaudėjo Europoje, tris kartus laimėjo moterų Eurolygoje. Dabar apie didelius trofėjus galima tik svajoti. Viskas atsiremia į pinigus?

– Taip. Bet Vidnojėje auga gera pamaina.

– Š.Kalmanovičiaus nužudymo užsakovų ir žudikų nerado.

– Man tai nesvarbu. Byla seniai užbaigta. Aš tyrimo pareigūnams viską papasakojau. Kas konkrečiai įvykdė nusikaltimą, man neturi reikšmės.

– Bet juk jie nužudė jūsų mylimą vyrą!

– Nusikaltėliai vis tiek bus nubausti – net jei jų neras. Juk yra aukščiausios jėgos. Dauguma žmonių, kurie kadaise darė ką nors bloga man ir Šabtajui, šiame pasaulyje nebegyvena. O kiti patiria daug nemalonumų.

Dėl viso šito esu nieko dėta. Tai ne mistika, o aukščiausiasis teisingumas.

– Ar šiuos žmones galite įvardyti?

– Negaliu. Bet patikėkite – sakau tiesą. Turiu įrodymų.

– Kaip manote, ar jūsų vaikai trokšta atkeršyti už savo tėvą?

– Mes, stačiatikiai, turime Dešimt Dievo įsakymų: nežudyk, nevok ir taip toliau. Ten nėra vietos ir kerštui. Labai stengiuosi, kad Aleksandro ir Grigorijaus viduje nebūtų tokio jausmo.

– Šabtajus dažnai aplanko sapnuose?

– Itin retai. Sapne paprastai pateikiu jam ataskaitą: ką padariau, kad mūsų šeima nenusmuktų ir vaikai žengtų pirmyn.

Liat – vyriausia Šabtajaus duktė regi beveik tokius pat sapnus. Ji irgi duoda atskaitą tėvui.

– Liat gyvena Izraelyje?

– Taip. Ji dirba, apgynė advokato diplomą. Pirmoji Liat santuoka subyrėjo, o su dabartiniu vyru viskas gerai. Draugaujame šeimomis, pažįstu jo tėvus. Kai būnu Tel Avive, būtinai susitinkame, jie rengia pietus. Tai – man artimi žmonės.

– Antroji Š.Kalmanovičiaus žmona Anastasija vis dar ieško priekabių? Regis, ją labai domino palikimas, kurį buvęs vyras paliko jų bendrai dukteriai Danielai. Žiniasklaida įvardijo net skaičių – 30 milijonų JAV dolerių (per 25 mln. eurų).

– Kiek?! Trisdešimt milijonų? Kas sugalvojo šiuos skaičius? Kai Anastasija ir jos aplinka sužinojo tikrąjį palikimo dydį, greitai pasitraukė. Kai Danielai sukako 18 metų, jos mama visiškai dingo. Liovėsi apie save priminti.

Danielą auklėjo tėvas. Kai ištekėjau už Šabtajaus, ši mergaitė gyveno su mumis. Paskui pradėjo mokytis Izraelyje, brangioje amerikiečių mokykloje. Taip nusprendė Šabtajus.

O kai jo nebeliko, Daniela manęs paprašė: „Prašau, palik, kaip yra. Nenoriu išvykti iš Tel Avivo, nenoriu pas mamą.“

Daniela, kaip ir Anastasija Kalmanovič, turi Latvijos pilietybę. O vizos atvykti į Rusiją motinos reikalavimu jai neišduodavo. Aš įvykdžiau Danielos prašymą.

– Po Šabtajaus mirties juk jūs mokėjote už Anastasijos dukters Danielos mokymąsi brangioje mokykloje?

– Taip. Praėjusių metų birželį Daniela ją baigė. Ten dėstoma anglų kalba. Šabtajus sakė dukteriai: „Jei mokėsi tris kalbas, be duonos tikrai neliksi. Ji puikiai kalba angliškai, gerai – ivrito ir rusų kalbomis. Daniela tikrai neprapuls.

Žinote, kur ji nusprendė pasukti? Į Izraelio armiją! Bet tik į vidaus kariuomenę. O ten reikia keltis šeštą valandą ryto – ir Daniela persigalvojo.

Padirbo padavėja, paskui įsidarbino itin populiaraus tatuiruočių salono administratore.

Ten užsirašoma prieš tris mėnesius, o klientai – iš viso pasaulio atvykstantys turistai. Dabar ir visas Danielos kūnas išmargintas tatuiruotėmis, ji ir žiedus įsivėrė.

Nuo spalio Daniela pradėjo mokytis Izraelio universitete, studijuoja psichologiją.

Ji turi savo finansinių reikalų valdytoją ir konsultantą.

– Giminaičiai rado?

– Ne, ji pati. Dėl Danielos esu rami. Ji moka draugauti, labai aktyvi.

– Kas atsitiko Šabtajaus reikalus tvarkiusiai notarei Svetlanai Babak?

– Po jo mirties ji atstovavo Anastasijos interesams ir mane pribloškė pareiškusi, kad atsitiktinai sudegino svarbius dokumentus.

– Kituose dokumentuose aptikote savo parašus – akivaizdžiai kažkieno suklastotus.

– Šis žmogus man nebeegzistuoja. Aš net pamiršau jo pavardę. Įpratau gyventi kitaip – pagal sąžinę. Kai rytą gali pažvelgti į save švariu žvilgsniu, tampa lengviau.

Tai nelengva, bet taip gyventi teisinga.

Buvau milijonieriaus žmona, bet niekada nebuvau išlaikytinė. Nuo 15 metų pragyvenimui užsidirbdavau pati.

– Šalia atsirado vyras, pasirengęs priglobti po savo sparnu?

– Manęs nereikia priglobti. Man gyvenime nereikia padėjėjo – tik partnerio. Taip, yra toks žmogus, jis taip pat susijęs su sportu.

Galime kalbėtis valandų valandas, kartu žiūrėti mėgstamus filmus ir mūsų nuomonė daug kur sutampa.

Mus sieja partnerystės santykiai – be tarpusavio įsipareigojimų. Man tai labai svarbu. Mūsų gyvenimo istorijos skirtingos. Ir manau, kad neturiu teisės griauti to, ką jis turi.

Todėl ir gyvename ne po vienu stogu.

– Kaip jūsų naują išrinktąjį sutiko sūnūs?

– Jie tapo draugais.

– Kada jūs buvote stipresnė: iki pažinties su Šabtajumi ar dabar?

– Žinoma, dabar. Jis pakeitė mane. Privertė pajusti, kad esu geidžiamiausia, mylimiausia – visų labiausia labiausia.

O paskui staiga išėjo. Bet jis ir dabar mano angelas saugotojas. Esu tuo įsitikinusi.

Ir dar. Iš naujo išgyventi to, kas mane užgriuvo po jo mirties, nebegalėčiau. Mane gelbėja mano profesija – krepšinis. Nuo septynerių metų gelbėja. Ir mano vaikams gyvenime krepšinis taip pat padeda.

Vingiuotas ne tik verslo, bet ir šeiminis kelias

Kelios Kalmanovičių kartos gyveno Ramygaloje netoli Panevėžio. Senelis buvo maisto produktų parduotuvės savininkas ir miesto žydų bendruomenės narys.

Š.fon Kalmanovičius gimė Kaune 1947 m. gruodžio 18-ąją. Kartu su šeima 1971-aisiais emigravo į Izraelį. Jeruzalės universitete baigė inžinerijos studijas, įgijo inžinieriaus specialybę.

Po to užsiėmė verslu: dirbo Botsvanoje, Siera Leonėje, kitose šalyse. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Izraelyje buvo laikomas vienu turtingiausių emigrantų iš Sovietų Sąjungos.

1987 m. Izraelio teismo buvo nuteistas 9 metams kalėjimo už šnipinėjimą SSRS naudai. Po penkerių su puse nelaisvėje praleistų metų jam buvo suteikta malonė.

Grįžo į Rusiją. Ten užsiėmė farmacijos verslu, savo įmonę – vieną didžiausių Rusijoje – pavadino dukters Liat vardu.

„Iš didelio ilgesio Lietuvai“, kaip sakė Š.fon Kalmanovičius, rėmė Kauno krepšinio klubą „Žalgiris“ (1996–1999). Buvo klubo bendraturtis. Po pergalės „Eurolygoje“ Kauno klubą paliko nepaaiškinęs priežasčių.

Turėjo tris – Rusijos, Lietuvos ir Izraelio pilietybes. Mokėjo susikalbėti daugiau nei 10 kalbų.

Nušautas Maskvos centre 2009 m. lapkričio 2 d. Žudikai į jo automobilį „Mercedes“ paleido 20 kulkų. Nuo patirtų sužeidimų mirė iškart. Pagrindinė versija – užsakomoji žmogžudystė.

Žmogžudystė nebuvo atskleista. 2011 m. tyrimas buvo pristabdytas, nes nepavyko aptikti nei vykdytojų, nei užsakovų, nei nusikaltimo organizatorių.

Teigiama, kad Š.fon Kalmanovičius anksčiau bičiuliavosi su Rusijos mafijos tėvu Viačeslavu Ivankovu, pravarde Japončikas. Šis buvo nušautas Maskvoje 2009 m. vasarą.

Tyrėjai spėja, kad verslininkas prisidėjo prie Japončiko žūties ir jam buvo atkeršyta.

Palaidotas Izraelyje, Petah Tikvos (10 km į rytus nuo Tel Avivo) Segulos kapinėse.

Š.fon Kalmanovičius buvo vedęs tris kartus.

Iš pirmosios santuokos Izraelyje su gydytoja ginekologe iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Tatjana Jaroslavska susilaukė dukters Liat.

Antroji santuoka – su aktore, muzikos prodiusere, iš Kėdainių kilusia Anastasija Briliova (45 m). Su ja Š.fon Kalmanovičius susilaukė dukters Danielos.

Trečioji santuoka – su Rusijos krepšininke A.Archipova. Su ja susilaukė dviejų sūnų – dvynių Aleksandro ir Grigorijaus.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.