Gyvenant tolimoje Indonezijoje A. Šileikiui netrūksta iššūkių. Pavyzdžiui, likus dienai iki pokalbio su juo, lietuvis atsiuntė žinutę: „Labas. Apsinuodijau ir vemiu“. Kitą dieną, jau sustiprėjęs, jis linksmai svarstė, kad negalavimą galėjo sukelti vandens gurkštelėjimas iš gatvėje sumontuoto vandens čiaupo. „Vietinis, kuris su manimi važiavo, sveikas kaip ridikėlis, nors ir litrą to vandens išgėrė, o aš tik vieną mažą gurkšnį išgėriau ir „miriau“, – stebėjosi pašnekovas.
Už intymumo demonstravimą – rykščių kirčiai
Nuo rugsėjo Banda Ačės mieste studijuojantis A. Šileikis spėja, kad, ko gero, labiausiai užsieniečius dominantis ir bauginančiomis istorijomis žiniasklaidoje apipintas yra Šariato teisės taikymas regione. Korane ir jo aiškinimuose pateiktų priedermių laikymąsi užtikrina gatvėse patruliuojanti „dorovės policija“, o pažeidėjams gresia keliasdešimties rykščių bausmė.
„Atrodo, dauguma programos dalyvių rinkosi studijas Balyje. Kai mes pasidalinome su kitais, jog vykstame į Banda Ačę, net musulmonai iš Egipto sakė – nors patiems ten neteko būti, bet nevažiuotume vien dėl Šariato teisės“, – prisiminė lietuvis.
Ačės regione, kurio sostinė yra Banda Ačė, apie 98 proc. gyventojų yra musulmonai, ir jame vieninteliame Indonezijoje galioja Šariato teisė. Negatyvų įvaizdį apie šį regioną tiek Vakarų žiniasklaidoje, tiek tarp pasaulio musulmonų greičiausiai lėmė tai, kad pagal griežtą Šariato teisę musulmonus leidžiama plakti rykštėmis. Pavyzdžiui, pasak A. Šileikio, nesusituokę žmonės gali būti nubausti, nes buvo pastebėti per arti vienas kito, o musulmonės merginos – dėl per daug aptemptų kelnių ar maudymosi su bikiniu.
„Bet matau, kad nesusituokę vyrai ir moterys važiuoja motoroleriu drauge ir niekas jų nebaudžia. Tačiau spaudoje yra aprašomi atvejai, kad žmonės nuplakami 50–70 rykščių. Girdėjau, kad vyrą ir moterį nuplakė, nes buvo per arti vienas kito, tai galbūt ir sekso metu jie buvo pagauti.
Indonezijoje tokio supratimo, kad čia mano teritorija, mano namai, nėra – jei įtaria žmogus, kad vyras su moterimi nuėjo į namus ir jie yra ne sutuoktiniai, tai žmonės leidžia sau nueiti ir patikrinti, ką jie ten veikia, išlaužti duris ar langą“, –pasakojo ten studijuojantis lietuvis bei pridūrė, kad, vietinių gyventojų manymu, plakimu rykštėmis tik siekiama nusidėjėlius viešai sugėdinti, tuo metu Vakarų žiniasklaidoje minimas ir egzekucijų metu pasirodęs kraujas ar nuplaktųjų išvežimas į ligoninę.
A. Šileikis prisipažįsta, jog būdamas Indonezijoje suprato, jog nėra vienos tiesos – atvažiavus iš Europos norisi keisti jų mentalitetą, bet ar tikrai taip reikėtų elgtis, jei tokia yra indoneziečių kultūra ir tikėjimas.
Gyvenimas pagal maldos tvarkaraštį
Griežtoji Šariato teisė – tik maža spalvingo Banda Ačės gyvenimo dalis. Nors ir daug skaitęs bei girdėjęs apie musulmonų kultūros tradicijas, A. Šileikis vis tiek neišvengė kultūrinio šoko.
„Mes žaidėme tinklinį su vietiniais, kurie, savaime suprantama, yra musulmonai studentai, ir apie 18:20 val. prasidėjo kvietimas melstis. Žaidimas baigėsi staiga. Nustebau, kodėl visi išsiskirstė ir mes nebežaidėme“, – stebėjosi lietuvis. Prasidėjus maldai, Banda Ačėje įsivyrauja rimtis – musulmonai renkasi į mečetes, kuriam laikui užsidaro parduotuvės ir maitinimo įstaigos. Kadangi maldai vietiniai kviečiami penkis kartus per dieną, geriausia savo dienotvarkę planuoti pagal maldos laikus, nes kitaip gali likti nevalgęs ar neatlikęs kitų reikalų.
Musulmoniškas Ačės regionas tolerancijos reikalauja ne tik iš vakariečių studentų, kultūrinių skirtumų įžvelgia ir iš 17 tūkst. kitų valstybės salų atvykstantys svečiai. Pavyzdžiui, iš Papua salos atvykę šokius ir muziką mėgstantys indoneziečiai susiduria su kitokiomis tradicijomis, nes musulmoniškoje Indonezijos dalyje vyro šokis prieš moterį yra suprantamas kaip gundymas ir yra laikomas nepadoriu. Pašnekovas priduria, kad Ačėje yra šokami tradiciniai šokiai, dėvint tautinius drabužius, tačiau jie nėra erotizuoti ar keliantys dviprasmiškų minčių.
Energingi ir besišypsantys – taip Banda Ačės gyventojus apibūdina A. Šileikis. Jie visada užsienietį pakalbins, paklaus, iš kur jis yra ir kur eina. Nors, pasak A. Šileikio, apie Lietuvą jų žinios skurdžios, tačiau jie suklūsta paminėjus kaimyninę Lenkiją, mat ji yra žinoma dėl abiejų šalių vėliavas sudarančių raudonos ir baltos spalvų. Turistų dar neatrasto krašto gyventojams kiekvienas baltaodis užsienietis – didžiausia egzotika, su jais vietiniai nori susidraugauti ir nusifotografuoti. Indoneziečių kalbos besimokantis lietuvis žodžio kišenėje taip pat neieško, vietinius stebina juos pasveikindamas Selamat Datang (sveiki atvykę) ar paklausdamas Apa Kabar? (kaip sekasi?)
Indoneziečiams labai svarbūs bendruomeniniai santykiai. Pavyzdžiui, į vestuves jie stengiasi pakviesti visus kaimynus ir šventės organizavimui atiduoda visą širdį bei pinigus.
„Teko ir man dalyvauti vienose vestuvėse. Žmonių buvo apie 50, o gal ir daugiau. Vestuvės yra labai brangus malonus – normali šventė kainuoja apie 4,7 tūkst. Eur, o žmonės neuždirba labai daug, pavyzdžiui, mokytojų atlyginimas, priklausomai nuo regiono, siekia 200 Eur“, – apie brangiai kainuojančias indoneziečių pastangas pritapti bendruomenėje pasakojo A. Šileikis.
Bendraudamas su vietiniais vaikinas išgirsta įvairių įdomybių, pavyzdžiui, apie tikėjimą gydomosiomis kokoso vandens savybėmis. Šviežio kokoso vanduo indoneziečių rankose įprastas kaip mums kavos puodelis – išskaptavus minkštimą, kokoso vanduo supilamas į plastikinį maišelį su šiaudeliu, kurį galima išsinešti. Pasak vaikino, žmonės tiki, kad kokoso vandeniu galima gydyti karščiavimą, vėjaraupius, o nėščios moterys nuo septinto iki devinto mėnesio geria kokoso vandenį, kad vaikas gimtų švarus. Šio gaivaus gėrimo, kaip ir kitų maisto produktų, užsieniečiai gali įsigyti už tokias pat kainas kaip ir vietiniai. Tai, ko gero, vienas iš turistų dar neišlepinto krašto privalumų.
Kalbėdamas apie savo patirtį tolimojoje Indonezijoje A. Šileikis svarsto, jog kelių mėnesių užtenka tik kraštui pažinti, o siekiant suprasti kultūrą ir atsakyti į kai kuriuos klausimus, svetimoje šalyje reikia praleisti daugiau laiko.
Rimties kupinos Kalėdos ir uždrausti Naujieji metai
Pirmoji Kalėdų diena – laisvadienis visoje Indonezijoje. Tačiau šiame musulmoniškame krašte Kalėdos nėra švenčiamos – čia minimos 2004 m. gruodžio 26 d. apie 170 tūkst. žmonių gyvybių nusinešusio žemės drebėjimo ir cunamio metinės.
Kadangi kalėdinis laikotarpis Banda Ačėje – rimties metas, lietuvis Kalėdų dvasią stengėsi pajusti kalbėdamas internetu su šeima ir draugais. Paklaustas apie senųjų ir naujųjų metų sandūros šventę, A. Šileikis sakė, kad ji čia apskritai uždrausta.
„Visi per Naujuosius metus vyksta į šalia esančią salą Pulau Weh. Už poros valandų kelio keltu esanti sala, nors ir priklauso Ačės regionui, yra labiau turistinė, moterys ten gali maudytis vien su bikiniais, saloje galima rasti alaus ir leisti fejerverkus. Mūsų mieste nei sprogdinti fejerverkų, nei švęsti Naujųjų metų negalima“, – apie vietinį draudimą pasakojo lietuvis.
Tačiau pašnekovas nelinkęs kritikuoti šių neįprastų tradicijų – būtent su jomis susipažinti jis į Indoneziją ir atvyko.
Kalbos mokymasis atveria naujas galimybes
Kalbantis su A. Šileikiu nejučia peršasi klausimas – ar nesuvilios egzotiškas kraštas lietuvio pasilikti. Tačiau vaikinas prisipažįsta tokios galimybės nesvarstantis ir dalijasi patarimais apie tarptautinę studijų programą.
„Pagalvojus, ar tikrai verta mokytis indoneziečių kalbos, man atrodo, kad bet kurios kalbos mokymasis atveria naujas galimybes. Pavyzdžiui, šiame krašte dar nėra išvystytas turizmas, tai galbūt man indoneziečių kalbos prireiks, jei sumanyčiau čia atvežti lietuvių, supažindinti juos su Sumatros sala, ne tik Baliu. Sumatra (kurioje yra Ačės regionas) – viena didžiausių salų pasaulyje, turinti turtingą florą ir fauną“, – savo svajone dalijosi A. Šileikis.
Vis dėlto prieš svajojant reikia įveikti vienerius mokslo metus trunkančią programą „Darmasiswa“. Pagal Indonezijos vyriausybės finansuojamą programą kartu su lietuviu į šalį sugužėjo 600 užsieniečių, kurie įvairiuose šalies universitetuose mokosi indoneziečių kalbos, batikos, tradicinių šokių. Vienus čia atviliojo egzotika, kitus – ekonomistų prognozės apie puikias Indonezijos ateities perspektyvas.
Norintiems įgyti naujos patirties ir žinių lietuviams A. Šileikis pataria skirti šiek tiek laiko ir internete ieškoti programų, kuriose mokama stipendija. Pavyzdžiui, Banda Ačėje lietuvis per mėnesį gauna 2,5 mln. rupijų (164 Eur) stipendiją ir tikina net šiek tiek sutaupantis. Prieš pildant anketą ir dalyvaujant konkurse, pasak jo, reikėtų sau atsakyti į kelis klausimus.
„Ši programa tiks norintiems bendrauti žmonėms, nes indoneziečiai yra labai socialūs ir draugiški. Net nuėjus vienam į kavinę pavalgyti, būtinai koks nors vietinis prisės ir paklaus, iš kur tu esi, ką čia veiki. Taip pat reikėtų pasidomėti, į kurią salą norėtum važiuoti. Pavyzdžiui, Java yra pagrindinė sala, kurioje susitelkę didžiausi miestai. Joje daug turistinių vietų ir laisvalaikiu ten galima pakeliauti. Be abejo, reikėtų pagalvoti, ar norėtum būti musulmoniškame krašte – esi ar nesi pasirengęs priimti svetimą kultūrą ir religiją. Reikia nusiteikti ugdyti kantrybę. Taip pat reikėtų pasidomėti apie universitetą, galbūt susisiekti su jame buvusiais žmonėmis. Šios programos teikiama patirtis begalinė, jei sugebėsi įprasminti laiką būdamas čia – mokydamasis, skaitydamas, bendraudamas su žmonėmis, siekdamas atverti sau naujas galimybes, o gal tiesiog suprasdamas, kaip myli savo šalį“, – apibendrino A. Šileikis.
