Prieš pat praėjusių metų žiemos šventes Julija ir Gintarė Danijoje susituokė, o šias Kalėdas moterys pasitiko su sūnumi ant rankų.
Į dvi vaikišką vežimėlį stumiančias vilnietes nuolat krypsta praeivių žvilgsniai, tačiau jų sutuoktinės jau beveik nepastebi. Be to, dabar visą dėmesį susirenka krykštaujantis ir besišypsantis Oskaras.
Visi nori jį pačiūčiuoti, panešioti, pakalbinti.
Pačios moterys džiaugiasi motinyste ir svajoja apie keturias atžalas.
„Noriu, kad jie būtų poromis, kad nebūtų vieniši. Ypač mūsų šeimoje Oskarui būtų labai vieniša. Vienintelis, kas jį galės suprasti, tai sesuo arba brolis“, – įsitikinusi Gintarė.
– Pirmą vaiką pagimdė Julija, tai, ko gero, antrasis priklauso Gintarei?
Gintarė: Iš tikrųjų dar nenusprendėme, kuri lauksis antrojo vaiko.
Bet aš neprieštaraučiau, kad ir toliau Julija tuo užsiimtų. Nes man visas gimdymas atrodė labai baisus, traumuojantis. Ten nėra nei šypsenų, nei rožių, nei magijos. (Juokiasi.)
Julija: Kodėl? Juk yra nuotrauka iš gimdyklos, kur aš šypsausi su deguonies kauke.
Gintarė: Nenorėjau dalyvauti gimdyme, bet Julija – mūsų bosas. Man atrodo visiškai nelogiška ginčytis su nėščia moterimi.
Ruošiausi Julijos gimdymui, žiūrėjau vaizdus ir labiausiai bijojau, kad manęs nesupykintų, nes esu jautri kvapams, vaizdiniams. Save pažįstu iš patirties auginant gyvūnus.
Jeigu šalia nebūtų Julijos, sakyčiau: tikrai negimdysiu. Bet yra baisesnis dalykas – ant manęs supykusi Julija.
Tad gimdymas nėra toks sudėtingas procesas, koks galėtų būti Julijos pyktis. Jei reikėtų rinktis iš dviejų blogybių – geriau gimdymas.
– Kokių naujų viena kitos savybių atradote gimus Oskarui?
Julija: Atradome Gintarės pavydą.
Gintarė: Man tikrai nereikėjo su niekuo dalytis Julijos dėmesiu. Tad neneigsiu, kad atsiradus vaikui jo pritrūksta. Bet tikriausiai tai yra natūralus procesas.
O aš nesitikėjau, kad Julija bus tokia supermamytė. Mane tai kartais gąsdina.
Ji nori viską tobulai padaryti. Net jeigu ir pavargsta, laikosi savo sprendimų, nuomonės.
– Kai ruošėtės gimdymui, skaitėte knygas ar su vaiku elgiatės pagal nuojautą?
Julija: Labai daug domėjausi. Bet aš visada daug skaitau, apie vaikus, auklėjimą, edukologiją, kadangi tai studijuoju.
Aišku, kai kas vyksta ir vadovaujantis nuojauta.
Po gimdymo per kelias dienas tapo aišku, kad Oskaras bus vaikas, kuris nori būti ant rankų. Tikriausiai visi tokie vaikai, bet aš to nesitikėjau.
Gintarė: Kad ji skaito knygas, per švelniai pasakyta. Ji yra žmogus, kuris ryja knygas.
Kurį laiką aš irgi vaidinau, kad domiuosi ir skaitau knygas, bet supratau, kad nepasieksiu tokio lygio ir daug lengviau klausyti jos.
Tuo labiau kad dauguma sprendimų priklauso Julijai. Tai – jos kūnas, jos nuovargis, jos sveikata. Aš tiesiog stengiausi naudoti tuos metodus taip, kad netrukdyčiau.
Pavyzdžiui, ji nusprendė neduoti vaikui čiulptuko. Ir kai Julija būna su juo, tai viskas gerai. Tačiau kai palieka Oskarą man ir aš neturiu nei čiulptuko, nei pieno, yra sunkiau.
– Kaip dvi moterys dalijasi buitį?
Gintarė: Kadangi aš dalijau buitį, tai visą padalijau Julijai. (Juokiasi.) Jeigu man nepasako, tai aš nieko ir nepadarau, nes man tai nėra savaime aišku. Man taip pasisekė augant namie, kad viskuo buvo pasirūpinta.
Man reikėjo rūpintis tik mokslais, būreliais, tad gal dėl to ir neturiu tokių įpročių.
O Julijai tai pavyksta natūraliai. Ji gali kalbėdama telefonu išvalyti vonią.
Julija: Kiek gali, tiek Gintarė padeda. Bet aš dažniau namie būnu, norisi susitvarkyti ar valgyti pasidaryti.
Jeigu einame su Oskaru į lauką, tai ir šunį išvedu.
– Tikriausiai ant Gintarės pečių labiau gula šeimos finansiniai reikalai?
Gintarė: Kadangi užsiimu laisvai samdomo žmogaus veikla, dalį laiko dirbu namuose. Bet prisipažinsiu – vaiko atsiradimas šiek tiek išmušė iš vėžių.
Maniau, kad viskas vyks logiškiau, bet vaikas pažadino manyje moteriškumą, daug nelogiškų sprendimų, nelogiško noro būti kartu su juo.
Labai džiaugiuosi savo viršininku, kuris gerai reaguoja į mano vangesnį darbą.
Bet jau grįžtu į vėžes. Nauji metai – nauji tikslai.
– Jūs turite vienodas pavardes, nes Gintarė susitrumpino savąją – Šimkutės. Julijos močiutės mergautinė pavardė buvo Šimkūnaitė, tad anūkė galėjo ją pasiimti. Tiesiog nukirto galūnę. O sūnui ar pavyko gauti Šimkės pavardę?
Gintarė: Taip, pradėjome Šimkių dinastiją. (Šypsosi.) Bet nebuvo paprasta.
Julija: Mes turėjome užtikrinti juos, kad pasvėrėme visas esą neigiamas pavardės savybes ir vis tiek sutinkame.
Kokios neigiamos? Esą tai moteriška pavardė.
Gintarė: Bet juk lietuvių kalboje yra trys atitikmenys: Šimkus, Šimka ir Šimkė. Ir visos yra vyriškos.
Be to, mes turime daug tokių pavardžių – Gervė, Giedrė, Paukštė ir panašios. Tiesiog Šimkė – kiek retesnė.
Norėjome, kad mūsų šeima turėtų vieną pavardę. Techniškai paprasčiau į ligoninę nuvesti, vėliau vaikų darželis prasidės, mokykla, kelionės į užsienį.
Kitų įstatyminių dalykų mes visai neturime.
Pavardės vienodumas – vienintelis mūsų siūlas.
– Jūsų santuoka Lietuvoje negalioja. Su kokiais kitais biurokratiniais sunkumais susiduriate?
Gintarė: Aš esu neegzistuojantis šeimos narys šitoje trijulėje, manęs kaip ir nėra. Tačiau Lietuvoje yra daug spragų duomenų saugoje, tad mums pasisekė. Poliklinikoje ir ligoninėje problemų neturėjome, bet vis tiek dažniausiai visur einame trise.
Julija: Bet Gintarė negalėjo pasiimti mėnesio mokamų atostogų, galbūt ji būtų ėmusi motinystės atostogų.
Jeigu vaikas sirgs, ji negalės turėti mamadienių.
Kol gyvenimas juda gera vaga, viskas puiku. Bet būtų sudėtinga, jeigu Julijai kas nors atsitiktų. Aš niekaip negalėčiau vaiko turėti, turėčiau bandyti įsivaikinti ir tai būtų negirdėtas įvykis.
– Kai Julija laukėsi, girdėdavote ir tokių klausimų: kodėl jums reikia tuoktis, kam reikia vaiko? O ar dabar jų padaugėjo, jie paaštrėjo? O gal kaip tik – sušvelnėjo?
Julija: Tiesą sakant, nelabai rūpi, ką kiti mano. Žinoma, pasitaiko keistų akimirkų ten, kur būna naujas žmogus. Pavyzdžiui, jei būnu viena, klausia, ar vaikas su tėčiu. Sakau – ne, su mama.
Tada – dešimt sekundžių tylos. Pasitikslina: su tavo mama? Sakau – ne, su kita mama, jis neturi tėčio. Žmogus visai nieko nesupranta, ima akis vartyti.
Gintarė: Bet atsirado ir daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, kolegos neprašomi drabužėlių ir žaislų atneša, vis paklausia, kaip sekasi. Į pozityvius dalykus, kurie pakelia nuotaiką, mes ir susitelkiame.
– O kas jus skaudina?
Gintarė: Aš dirbu pardavimų srityje, tai būna žmonių, kurie atsisako bendradarbiauti dėl to. Yra kolegų, kurie kalba už nugaros.
Per pirmas 15 sekundžių atpažįstu, koks jų požiūris.
Kai namie viskas gerai, tokia reakcija nebepaliečia, bet būdavo laikotarpių, kai jaudindavo. Man labai pasisekė, kad dukart gyvenime įsimylėjau ir mane mylėjo, gražiai elgėsi. Kai supa meilė, žmogų sunku pajudinti iš jo pozicijos.
Julija: Man nerūpi, kai nepažįstami apkalbinėja. O pažįstami jau žino: tik duok man pakovoti už save.
Tad jei ir apkalbinėja, daro tyliai, kad nesužinočiau. Labiau liūdina, jei artimieji negražiai ką nors pasako.
Gintarė: Aš šypsausi, linksiu galva ir laukiu, kol žmogus tuo klausimu pasieks geresnį tašką. Džiaugiuosi, kad bent iš mano aplinkos žmonės šiuo klausimu yra geresnės nuomonės.
– Viena kitą vadinate mamomis ar viena – mama, kita mamytė? Kaip norėsite, kad į jus sūnus kreiptųsi?
Gintarė: Dar šito klausimo neišsprendėme. Bandėme visokių variantų galvoti.
Pavyzdžiui, anglų ir kitose kalbose radome, kad būtų paprasčiau, bet lietuvių kalboje – ne.
Kad ir kaip vadins, manau, bus laimingas vaikas, kai pašaukus „mama“, abi sakys: „Taip“.
– Jūsų sūnus gimė po pagalbinio apvaisinimo procedūros Latvijos klinikoje. Ką jam atsakysite, kai paklaus, kur yra jo tėtis?
Julija: Mes esame tai aptarę. Kadangi yra įvairių šeimų, nebūtinai turi būti mama ir tėtis. Yra mama ir močiutė, arba tik mama, arba tik tėtis, tai lygiai taip pat ir mūsų šeimoje – yra dvi mamos, o tėčio nėra.
Tačiau yra žmogus, kuris davė galimybę atsirasti sūnui ir kad jis turi pusę genų, bet nėra galimybės to žmogaus pamatyti ir susipažinti.
Sprendimą radome, kai draugė, kuri viena augina sūnų, pasakė: Oskarui labiau pasisekė. Jis turės ne vieną, o dvi mamas. Taigi jei kažkur susvyruojame, aplinka mus greitai paremia.
Julija: Skaičiau apie tyrimą, atliktą su septynmečiais, gimusiais iš donoro sėklos ir augančiais šeimose. Vaikams ant medžio reikėjo priklijuoti obuolius su šeimos narių vardais. Tarp jų buvo ir donoro vardas.
Šio obuolio nė vienas vaikas neišmetė, o priklijavo ant medžio šalia šeimos narių, nors jie jo nepažįsta.
O vienas vaikas priklijavo ant kamieno, savo sprendimą pagrįsdamas tuo, kad jis nėra šeimos narys, nes jo nėra šalia, bet jis davė galimybę jam atsirasti. Vaikai suvokia skirtumą tarp donoro ir tėčio.
Julija: Nieko nuo Oskaro neslėpsime ir nemeluosime. Papasakosime, kaip važiavome į kliniką, kad gydytojai padėjo.
Bet viską pradėsime nuo to, kad jis gimė iš meilės.
Gintarė: Klausimas „Iš kur aš atsiradau?“ dar nereiškia, kad vaikas nori sužinoti visą gimdymo procesą. Gal tik aplinkybes.
– Kaip atrodė spermos donoras, galite tik įsivaizduoti iš aprašymo. Ar kai gimė sūnus, nepuolėte ieškoti Julijos bruožų?
Julija: Jis ne tiek į mane panašus, kiek turi mano giminės bruožų – akytės mažos, dideli žandukai.
Gintarė: Žinote, kas mane visiškai paperka? Kad ir kokio irzlumo Oskaras būtų, kai jis nusišypso, skruostuose matyti duobutės. Lygiai tokios pat kaip Julijos veide.
– Pagal kokius kriterijus rinkotės donorą?
Julija: Norėjome, kad būtų labai aukštas.
Po to gimdykloje pasigailėjau šito sprendimo. (Juokiasi.) Taip pat rinkomės, kad bruožais būtų panašesnis į Gintarę – mėlynos akys, šviesūs plaukai.
Gintarė: Taip, savanaudiškai aš rinkausi. Aišku, nebūčiau supykusi, jei būtų turėjęs žalias akis kaip Julijos.
Ten buvo nurodyta plaukų spalva – pilkai blondiniški. Ji labai atitiko lietuvių, latvių, estų plaukų standartą.
Kraujo grupę rinkomės tokią pat kaip Julijos, žiūrėjome, kad neturėtų antsvorio. Rinkomės, kad nebūtų iš Baltijos šalių. Dėl to, kad būtų kuo mažesnė tikimybė susitikti sesėms ir broliams. Mūsų donoras yra daniško ir prancūziško kraujo turintis vyras.
– Ar planuodamos kitus vaikus jūs turėsite galimybę pasinaudoti to paties donoro sperma?
Julija: Jis turi palikęs daug savo spermos, bet jos mažėja. Matyt, populiarus. Jei finansai leis, norėtume rinktis tą patį. Bet tai labai brangu. Apskaičiavome, kad trims vaikams kainuotų daugiau nei 7000 eurų.
Nes spermą reikia rezervuoti ir iš anksto mokėti už visą kiekį, kurį nori nusipirkti. Bet negali žinoti, ar tau prireiks vieno vieneto, ar dešimties.
Vis dėlto turėtum nusipirkti daugiau, o jei visų neprireiks, gali parduoti klinikai atgal, jei kam nors reikės. O jei ne, turėsi daug šaldytos spermos. (Juokiasi.)
– Kiek jums kainavo susilaukti pirmojo vaiko?
Gintarė: Kadangi Julija yra visiškai sveika, jauna moteris, jai buvo atlikta inseminacija – specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą.
Nereikėjo išimti kiaušinėlio ir jo apvaisinti, nereikėjo gerti įvairių vaistų. Tokiu atveju būtų išėję brangiau.
Julija: Viena procedūra klinikoje, su nakvyne viešbutyje, nuvažiavimu kainavo tūkstantį eurų. Prireikė dviejų procedūrų. Mums labai pasisekė.
Gintarė: Į Latviją vyksta labai daug lietuvių.
Klinikos koridoriuose pusė sutiktų porų buvo lietuviai. Nemaža dalis vilniečių.
– Anksčiau sakėte, kad į užsienį išvykti gyventi neketinate. Ar nuomonė dar nepasikeitė?
Julija: Jei nebūtume čia laimingos, išvažiuotume. Taip, nėra homoseksualias poras ginančių įstatymų, bet meilė ir artimi žmonės yra daugiausia, ką galime turėti.
Kita vertus, neigiamų dalykų visur yra. Kitoje šalyje būsi imigrantas ir gal dėl to tavęs gali nemėgti.
Gintarė: Yra daug priežasčių nemėgti žmogaus. Labai lengva nemėgti homoseksualumo idėjos. Bijai to, ko nepažįsti.
Didelė dalis mano aplinkos žmonių yra prisipažinę, kad jie anksčiau buvo nusistatę neigiamai ir dėl to jiems dabar gėda. Vis dėlto mes labai džiaugtumės, jei ir kitos homoseksualios poros imtų apie tai kalbėti.
– Homoseksualumo neslepiančių porų Lietuvoje nedaug. Žinodamos lietuvių požiūrį, kalbate labai drąsiai. Norite įkvėpti kitus?
Gintarė: Pirmiausia jaučiu atsakomybę sūnui. Kitas dalykas – yra daug kitų vaikų. Aš žinau, kaip aš jaučiausi 16 metų.
Jei bent vienam šešiolikmečiui ar penkiolikamečiui padės mūsų istorija, labai džiaugsiuosi. Tikiuosi, kad jie nežalos savęs, prieš savo valią neis ir nesistengs būti kitos lytinės orientacijos, negu yra.
Norėtume pažinoti daugiau homoseksualių žmonių ir kad jie kuo atviriau priimtų patys save ir duotų aplinkai laiko. Žinoma, iš pradžių būna daug sunkumų, tačiau pamatysite, kiek daug gerų dalykų ateina iš paskos.
Julija: Prieš atsiskleidimą reikėtų gerai pasverti, kas yra tavo aplinkoje ir ar tikrai tu esi SAUGUS. Jei gyveni su tėvais ar esi nuo kitų priklausomas ir įtari, jog atsiskleidęs būsi išmestas iš namų ar sumuštas, turi apsvarstyti visas galimybes.
Bet kai esi suaugęs ir pats už save atsakingas, tampa lengviau, jei esi atviras.
