Lemtingą baikerio traumą nufilmavusi mergina priėmė sukrečiantį sprendimą

Motociklas iš vilniečio kariškio Tomo Šiliausko (42 m.) atėmė kojas, tačiau vyras išdrįso vėl ant jo sėsti. Jis nevaikšto, bet šokinėja parašiutu. Žaidžia futbolą su dviem savo sūnumis Rapolu (4 m.) ir Motiejumi (4 m.), kurių susilaukė su Daiva Marcinkevičiūte (35 m.). Apie vestuves galvojančios poros santykiai užsimezgė, regis, pačiomis tragiškiausiomis aplinkybėmis.

 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br>M.Šimkutės nuotr.
Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br>M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
Pirmą kartą po traumos šokti parašiutu Tomas ryžosi dėl sūnų.
Pirmą kartą po traumos šokti parašiutu Tomas ryžosi dėl sūnų.
 Pirmą kartą po traumos šokti parašiutu Tomas ryžosi dėl sūnų.
 Pirmą kartą po traumos šokti parašiutu Tomas ryžosi dėl sūnų.
 Pirmą kartą po traumos šokti parašiutu Tomas ryžosi dėl sūnų.
 Pirmą kartą po traumos šokti parašiutu Tomas ryžosi dėl sūnų.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Keturmečius dvynius auginantys Daiva ir Tomas sako, kad jų kasdienybė tokia kaip ir kitų porų.<br> M.Šimkutės nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

„Lietuvos rytas“

2018-01-07 21:39

Aplinkiniai, ko gero, galėtų pamanyti, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio Tomo bičiuliai yra beširdžiai. Mat jie draugui stengiasi nepadėti net ir sudėtingiausiomis situacijomis, kai jam tenka persėsti iš vienos vietos į kitą, užvažiuoti į kalną ar pasitaiko kokia nors kliūtis.

Tačiau pagalbos nemėgstantį prašyti Tomą draugai puikiai pažįsta – geriau nelįsti, nes gaus pylos.

Prieš septynerius metus kariškis T.Šiliauskas, dalyvaudamas retromotociklų varžybose, patyrė stuburo traumą. Užsikirtus motociklo greičio rankenai vyras nulėkė nuo nevaldomo motociklo ir trenkėsi į žemę.

Tomas liko gyvas, tačiau nuo tada nebevaikšto. Bet siekia būti kuo savarankiškesnis. Net ir prie draugų, baikerių klubo „Hells Angels“ narių, kurie Vilniuje esančioje būstinėje dėl Tomo įrengė specialų keltuvą, keliantį į antrame aukšte esančią sporto salę.

Baikerių bendruomenėje T.Šiliauskas praleidžia didelę gyvenimo dalį – sportuoja, kartu su savo gyvenimo drauge ir vaikų motina odontologijos klinikos gydytojo asistente D.Marcinkevičiūte bei kitomis šeimomis švenčia šventes, ilsisi, diskutuoja, kuria ateinančio sezono planus. Vienas jų – leistis motociklais į ilgesnę kelionę.

Su motociklais ir baikeriais Tomas yra nuo 1998 metų ir nieko keista, kad po nelaimės su tuo neatsisveikino.

Į traumą vyras žiūrėjo kaip į laikiną nedarbingumą, kuris neleido užsiimti pomėgiu – važinėti su draugais, keliauti.

Iš pradžių Tomas nežinojo, kokios bus jo galimybės. Buvo sunku net iš lovos į vežimėlį persėsti. Bet kuo labiau jis stiprėjo, tuo noras grįžti pas baikerius didėjo.

„Šis projektas užtruko šešerius metus. Įsigijau triratį motociklą, perdarėme jo stabdžių sistemą“, – džiaugėsi T.Šiliauskas, vėl besijaučiantis visaverčiu žmogumi.

– Kaip jautėtės po tiek laiko sėdęs ant motociklo?

Tomas: Su draugu Antanu mes taip prasivažiavome, kad tą jautrią situaciją sunku su kuo nors lyginti, nes galiu nuvertinti kitus gyvenimo momentus.

Jaučiausi pakylėtas, vidus tiesiog rėkė. Tai, apie ką svajojau, vėl vyksta – vėjas pučia, vėl lekiu, vėl man viskas pavyksta, aš vėl toks pat.

– O kaip į tai jūs reagavote? Juk ne tik matėte, bet ir nufilmavote avariją, po kurios Tomas nebevaikšto.

Daiva: Į pirmą mūsų pasimatymą jis atvažiavo motociklu. Aš žinojau, kad jis yra baikeris. Ir niekada nebuvo minties liepti jam rinktis: arba aš, arba motociklas. Arba gimus vaikams uždrausti jam tuo užsiimti.

Su tokiu juo susipažinau, žinojau, kad koks jo gyvenimo būdas, ir dabar palaikau jo sprendimą. Džiaugiuosi, kad jis nesustoja.

Filmavau tas varžybas, nes norėjau parodyti, koks Tomas greitas. Kai jis krito, iš pradžių nepagalvojau, kad viskas taip liūdnai baigsis. Visą kelią važiuodama paskui greitosios pagalbos automobilį svarsčiau – gal Tomui lūžo šonkauliai.

Kad atsitiko kažkas nepataisomo, suvokiau tik tuomet, kai gydytojas pasakė, jog Tomas gali nebeatsistoti.

– Kokia jums pirma mintis šovė į galvą, kai supratote, kad patyrėte rimtą traumą?

Tomas: Kaip gaila, kad neturiu vaikų. Tokia pirma mintis atėjo į galvą, kai atsigavęs ligoninėje apsičiupinėjau ir supratau, kad taip neturi būti, nes jaučiausi tarsi liesčiau svetimo žmogaus kojas.

Ir, aišku, buvo labai gėda prieš sesę, prieš artimuosius, nes supratau, kad tampu jiems našta. Visą gyvenimą stengiausi rūpintis savimi, būti savarankiškas ir neapkrauti kitų dėl savo pomėgių.

Pagailo tada sesės, kuri yra jautri, nes tėvai jau buvo mirę. O su Daiva buvome tik prieš mėnesį susipažinę, tad maniau, kad iš to nieko nebeišeis. Tuo pat metu ėmiau planuoti, kaip bus toliau.

Supratau, kad esu reanimacijoje, iš kurios kuo greičiau reikia patekti į skyrių. Tada didžiausia tragedija atrodė, jei teks vaikščioti su lazda, blogiausiu atveju galvojau apie ramentus. Tikrai ne apie vežimėlį.

Maniau, kad tuoj pradėsiu stotis, ir medikams žadėjau ateiti padėkoti savo kojomis. Tačiau gydytojai mano entuziazmą nuslopino. Patarė išmokti važinėti su ratukais.

O tada galiausiai gydytoja reabilitologė man pasakė, kad jos praktikoje nėra buvę, kad po tokių kaip mano pažeidimų žmogus atsistotų. Ir aš supratau, kad iš tikrųjų viskas rimta.

– Ko ėmėtės sužinojęs, kad nebevaikščiosite?

Tomas: Pradėjau domėtis savo būsena, kaip žmonės joje gyvena, ką reikėtų daryti, ko nedaryti. Norėjau kuo greičiau grįžti į gatvę ir gyventi kuo visavertiškesnį gyvenimą.

Ir tai užtruko. Reikėjo susitaikyti su padėtimi, sumažinti gyvenimo tempą ir stiprinti savo fizinę būseną, išsiugdyti kitokius jausmus.

– O kaip klostėsi santykiai su Daiva?

Tomas: Vienu metu buvau įjungęs pikčiurnos būseną ir pats bandžiau ją atkalbėti nuo mūsų santykių. Pagalvojau: kam reikia tokiai jaunai gražiai merginai prasidėti su žmogumi, kurio gyvenimas sulūžo.

Tada nežinojau, kaip gyvensiu. Tad sakiau jai, kad kol nėra rimtų įsipareigojimų, tegul eina savo gyvenimo keliu.

Daiva: O aš apie tai net negalvojau. Po darbo važiuodavau į ligoninę, iš ligoninės – namo. Ir minties nebuvo, kaip slapčia pabėgti.

– Ko gero, nelaimės akivaizdoje nėra laiko švelninti savo charakterio. Kokias vienas kito savybes atradote?

Daiva: Esant tokiai sunkiai situacijai labai išryškėjo jo humoro jausmas. Mačiau, kad Tomas nepalūžo, jis nuolat buvo geros nuotaikos. Net keista, bet ligoninėje labai daug juokdavomės.

Tomas: O aš pamačiau Daivos atkaklumą, užsispyrimą. Jai buvo sunku, bet ji lanksčiai prisitaikė prie situacijos. Stebino ir jos humoro jausmas. O nuginklavo jos pasiryžimas eiti iki galo, ji – bebaimė.

Žvelgdamas į Daivą keičiausi ir aš – nebesu toks karštakošis, linkęs į kraštutinumus. Anksčiau labiau pykdavau, neišklausydavau, o dabar atsirado daugiau pakantumo.

– Kuris pirmas ėmėte kalbėti apie vaikus?

Tomas: Nežinia, kuris pirmas pradėjo. Iš ligoninės grįžome pas mano sesę į namą ir ten gyventi buvo labai patogu. Tačiau savaime iškilo klausimas: kas toliau?

Man jau ligoninėje nedavė ramybės vaikų klausimas, nors medikai nepalankiai žiūrėjo į mano situaciją. Netgi siūlė geriau pagalvoti apie įsivaikinimą. Bet aš norėjau pabandyti pratęsti savo giminę. Ir šis noras davė du nuostabius rezultatus. (Šypsosi.)

– Po kiek laiko grįžote į darbą kariuomenėje?

Tomas: Iš karto, kai tik baigėsi nedarbingumas. Esu be galo dėkingas kariuomenei. Ji mane tokį užaugino. Nežinau, kiek genai prisidėjo. Bet kariuomenė ir motociklininko gyvenimas mane smarkiai formavo.

Drausmė, atsakomybė, pagarba vieni kitiems. O baikerių klube jaučiuosi puikiai – nesu nei našta, nei klaida, nei problema. Esu toks kaip visi.

– Kiek dabar jūsų gyvenime yra sporto?

Tomas: Iki traumos žaidžiau krepšinį mėgėjų lygoje. Vėliau į aikštę buvau grįžęs jau su neįgaliojo vežimėliu. Kelerius metus žaidžiau nacionalinėje rinktinėje ir atstovavau Lietuvai tarptautiniuose turnyruose.

Dabar kasdien dirbu sporto salėje, mankštinuosi pats. Be to, neseniai mane užkabino fechtavimasis. Jį išbandyti siūlau ir kitiems neįgaliesiems.

Sportas yra privalomas. Mes, neįgalieji, turime keltis kiekvieną rytą ir kilnoti svarmenis, plaukti, šliaužti, daryti, kas ką mėgsta ir pajėgia.

Tik jokiu būdu nesėdėti namuose, negulėti. Nesvarbu, kaip skauda, visi lipkite iš lovų.

Būdamas sveikas esu atlikęs ne vieną šuolį parašiutu, o praėjusią vasarą pirmą kartą šokau po traumos. Man buvo specialiai surištos kojos, nes nežinojau, kas su jomis darysis kritimo metu.

Šuoliui ryžausi norėdamas savo sūnums parodyti, kad jų tėtis stiprus.

– Kaip vaikai priima tai, kad tėtis nevaikšto?

Tomas: Jie žino, kad tėčio nugarytė sulūžo ir kojos nebeklauso. Jie turi labai geras svajones. Vienas sūnus nori tapti gydytoju, kad sureguliuotų tėčiui kojytes. Man beprotiškai gera tai girdėti.

Sūnūs mano transporto priemonei sugalvojo juokingą pavadinimą – „mašinka“. Ir aš juos pavežioju, ir jie patys pasivažinėja, jiems linksma. Vaikai dar maži, dėl mano padėties neišgyvena.

Aš labiau išgyvenu dėl to, kad negaliu su jais pažaisti, pabėgioti, paspardyti kamuolio.

Daiva: Vasaras mes leidžiame Mančiškėje prie jūros, ten daug neįgaliųjų, tad vaikai prie to yra pripratę.

– Tai greičiausiai mama žaidžia futbolą su berniukais?

Daiva: Stengiamės abu kartu tai daryti. Tomas žaisdamas kamuolį muša ranka, tad ir berniukai tai kartoja. Tada jau aš einu jiems rodyti, kaip spirti.

Tomas: Daiva puolėja, o aš – vartininkas. Prisitaikome. Daiva labai aktyvi, tad ji ir kompensuoja tas mano kojytes. Ir į mišką einame, rengiame žygius, net plaukiame baidarėmis.

Noriu vaikams padovanoti kuo daugiau įspūdžių, kol dar sugebu, kol esu fiziškai stipresnis.

– Kuo jūsų kasdienybė skiriasi nuo kitų šeimų?

Daiva: Niekuo daug nesiskiria. Ginčai kyla dėl to, dėl ko ir visiems: pavyzdžiui, kur ir kuriam laikui važiuoti atostogauti.

Tomas: Ginčijamės iš gero gyvenimo. Kai turime iššūkių, kai sunku, sukandame dantis ir savo ambicijas nustumiame į šalį.

Daiva: Skirtumas tik tas, kad negali bet kada bet kur nueiti. Turi prieš tai viską apgalvoti, pavyzdžiui, ar patogu privažiuoti, ar nėra laiptų, kitų kliūčių.

Pastaruoju metu atsirado vaikams daugiau būrelių, spektaklių, kitų pramogų ir, kaip tyčia, visur laiptai į antrą aukštą arba į rūsį. Ir žmogus su rateliais lieka prie durų, nes niekur nepatenka. Nebent į polikliniką.

Tomas: Kartais tik reikia, kad kas nors iš vyriškos giminės man kur nors pagelbėtų. Be to, rytą man reikia daugiau laiko išsijudinti, nes jaučiuosi tartum vaškinis.

– Į kokias kuriozines situacijas patenkate su neįgaliojo vežimėliu?

Tomas: Kad visos situacijos – kuriozinės.

Ilgiau vežimėlyje sėdintys juokauja: tik pirmieji 10 metų ratukuose sunkūs, o paskui pripranti ir viskas lengva.

Vienas juokingiausių ir gėdingiausių mano nutikimų – viename prekybos centre ant eskalatoriaus.

Ten buvo ženklas, kad negalima juo važiuoti vežimėliu. Bet mane draugai buvo išmokę ir aš važinėjau net negalvodamas, kad kas nors gali nutikti.

Tąkart irgi leidausi užsisvajojęs ir, matyt, per daug atsipalaidavau. Nukritau aukštielninkas. Pripuolė daugybė žmonių, jie man norėjo padėti, bet aš stengiausi pats.

Buvo labai gėda, kad nepavyksta – vežimėlis kaip bangomūšos mėtomas vis slydo, negalėjau įlipti. Gerai, kad vienas vyras manęs neklausė ir įkėlė į vežimėlį.

– O kas jus labiausiai piktina, skaudina?

Daiva: Tomą piktina, kai sveikieji užstato automobilių stovėjimo vietas, skirtas neįgaliesiems. Važiuojame į kiną, esame geros nuotaikos, prieš įvažiuojant į aikštelę jau žinau, kad taip bus, ir iš anksto pradedu jį raminti. Kita vertus, suprantu jo pyktį ir, ko gero, man nereikėtų jo raminti.

Tomas: Dėl nepagarbiai besielgiančių žmonių kartais visi planai sugriūva. Susiplanuoji puikų vakarą, turi nusipirkęs bilietus į teatrą ar kiną, o neradus stovėjimo vietos tenka grįžti namo.

Žmonės šiek tiek galėtų pagalvoti. Ypač per šventinį laikotarpį, kai visi bėga galvą pametę. O neįgalieji per Kalėdas norėtų išskristi į Mėnulį, nes niekur neįmanoma privažiuoti, nieko negalima nusipirkti.

Aš dar galiu savimi pasirūpinti, o didelė dalis traumas patyrusių žmonių smarkiau kenčia ir psichologiškai. Jiems iššūkis yra kiekviena diena.

Kalbu ne tik apie abejingumą, bet ir apie nepagarbų elgesį, atsikirtinėjimą.

Negaliu patekti į vaikų darželį. Su baime laukiu mokyklos, nes nenoriu būti tik stebėtojas, kaip mano vaikai auga. Suprantu, kad niekas neperdarys mokyklų dėl manęs, bet sveikieji turėtų paisyti ne tik savo poreikių.

– Ar būna akimirkų, kai, atrodo, nieko nebenorite, pavargote. Ką tuomet darote?

Tomas: Štai jums ir atsakymas: motociklas man – viena pabėgimo nuo rutinos formų. Kai jau viskas užknisa, išvažiuoju – prapučia galvą, pasikalbu su bendraklubiais, pasisemiu minčių, ką daryti.

Kas nors paprotina, padrąsina, nuramina. Ir sportas padeda pabėgti nuo sunkių akimirkų.

Todėl reikia turėti svajonę, pomėgį. Ir svarbiausia – nesėdėti vienoje vietoje, neužsidaryti. Priklausau Lietuvos paraplegikų asociacijai.

Be to, kartu su bičiuliais baikeriais globojame sutrikusio intelekto žmonių organizaciją. Nes kai padedi kitiems, mažiau skauda ir pačiam.

– Kai viena svajonė jau garaže, turbūt metas išpildyti kitą – surengti vestuves?

Tomas: Sunku būtų ant kelio priklaupti. (Juokiasi.) Jei rimtai, tai norime pakeliauti, buitį apsitvarkyti. O dėl vestuvių turėjau tokį kaprizą – mano aplinkoje visi draugai vestuves rengė su motociklais, tai ir aš savo šventę tik tokią mačiau.

Kadangi dabar vėl grįžau į motociklų judėjimą, tikėtina, kad kurį nors šeštadienį padarysime šventę.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.