Dabar pasakodama apie savo nueitą kelią Donata, artimųjų dažnai vadinta Danute, neslėpė, kad matė ir juodo, ir balto. Tačiau ji niekada neprarado tikėjimo žmonių gerumu.
„Džiaugiuosi, kad net tais metais Rusijoje, kai buvo itin sunku, sutikdavau daug gerų žmonių. Esu įsitikinusi, kad pasaulyje gerų žmonių daugiau nei blogų“, – sakė D.Podėnienė.
O viskas tuomet, 1941 metų vasarą, atrodė taip gražu – ji su broliu leido laiką stovykloje Palangoje, labai džiaugėsi pamatę jūrą, nuolat prie jos eidavo.
Ir staiga vieną dieną prasidėjo vokiečių puolimas – į namelį, kuriame ji gyveno, pataikė patrankos sviedinys, jis užsidegė, aplinkui kažkas šaudė, vaikai klykdami lėkė kas kur. Donata per sumaištį nubėgo tolyn.
Pasiblaškiusi patraukė link Palangos autobusų stoties. Ten nusprendė važiuoti autobusu, kuris buvo pilnas vaikų, o vairuotojas žadėjo vežti į Šiaulių pusę. Donatos šeima gyveno Panevėžyje.
Vos autobusui pajudėjus pamatė, kad patrankos sviedinys nukrito tiesiai ant stotyje besibūriuojančių vaikų, – po karo Donata sužinojo, jog net 19 jų žuvo.
Jų autobusas nuvažiavo tik kelis kilometrus, jį sustabdė vyrai ir pasakė, kad toliau važiuoti pavojinga, skraido kariniai lėktuvai. Vaikus vairuotojas išlaipino prie miškelio, ir jie patraukė tolyn pėsčiomis.
Vėliau kariniais sunkvežimiais, autobusu ir arkliais buvo pavežti į Žagarę, bet ją pradėjo bombarduoti, todėl stovyklautojai patraukė dar toliau.
Susidarė bene penkiolikos vaikų būrys, jis traukėsi vis toliau nuo fronto, nes nematė galimybių grįžti namo, – jie pėsčiomis pasiekė Latviją, po to Rusiją ir iš Pskovo traukiniu pajudėjo per tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) dar toliau į Rusiją.
Visą kelionės laiką žmonės vaikus pamaitindavo ir apnakvindindavo. Iš pradžių tai buvo lietuviai, vėliau – latviai, rusai.
Vėliau tai ji aprašė atsiminimų knygoje „Būčiau ilgesio negėrus“. Ją išleido nedideliu tiražu giminėms ir pažįstamiems, tad dabar pati turi tik vieną egzempliorių.
„Savo knyga norėjau padėkoti tiems žmonėms, kurie mums, vaikams, tada padėjo“, – paaiškino D.Podėnienė.
Klajojantis lietuvių vaikų būrys galiausiai išlipo iš traukinio Perevoze. Vėliau jaunieji karo pabėgėliai buvo apgyvendinti Debiosų internate – ten lietuvių vaikų buvo surinkta net apie 220.
Profesorius Jonas Kriščiūnas jiems kūrė mokyklą, kvietė į ją lietuvius mokytojus, kurie per karą irgi buvo atsidūrę Rusijoje.
1945-aisiais daugelis karo pabėgėlių, tarp jų ir Donata, grįžo į Lietuvą. Ketverius metus nematytą dukterį išvydusi motina išsigando – kai išsiskyrė, mergaitė svėrė 34 kilogramus, o grįžusi – tik 32 kilogramus, nors tuo metu jai jau buvo šešiolika.
Donata norėjo mokytis ir būdama vyresnė nei daugelis klasės draugų baigė gimnaziją Tauragėje, kur tuo metu perkėlė buhalteriu dirbusį jos tėvą.
Tuomet norėjo studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute, penketais išlaikė egzaminus, bet paaiškėjo, kad būdama Tauragėje nusikalto sovietų valdžiai ir jos laukia teismas.
Kaip ji prasikalto? Donata, būdama nusilpusi po karo, susirgo tuberkulioze. Jos motina puolė rašyti giminėms į Ameriką, prašydama vaistų nuo šios ligos.
Taip pat nuvežė dukrą į Vilnių pas žinomą gydytoją. Per du mėnesius mergina pasveiko. Kai iš Amerikos atėjo siuntinys su vaistais, jie buvo nereikalingi.
Žinodami apie gautą siuntinį pažįstami ėmė įkalbinėti, kad vaistus perduotų vienam tuberkulioze sergančiam partizanui. Donata sutiko.
Dar prisidėjo tai, kad ji, pažįstamų paprašyta, parašė atsišaukimą į partizanų laikraštį „Laisvės varpas“ ragindama jaunimą saugoti lietuvybę.
To pakako, kad 1951-aisiais būtų nuteista 25 metams lagerio ir išvežta į Komiją.
Donata pateko į moterų lagerį Intoje. Jos apylinkėse kalėjo apie 30 tūkstančių žmonių, tarp jų – daug jaunų lietuvių.
Donata su kitomis moterimis turėjo per didžiulį šaltį iškrauti krovinius iš vagonų. Buvo sunku, bet moteris dūsauti nelinkusi – jai maloniau prisiminti, kaip su kitais kaliniais susirašinėjo, kūrė ir vieni kitiems siuntinėjo eilėraščius apie tėvynės ilgesį.
Iš jų vėliau sudarytos ir slapta Intos lageryje rankraščiu išleistos politinių kalinių poezijos antologijos „Benamiai“, „Veidu į Tėvynę“, „Saulėtekio link“. 1989 metais Lietuvoje naujai išleistas poezijos rinkinys „Benamiai“.
Donata prisimena ir kaip 1953 metais kaliniai išgirdo apie Josifo Stalino mirtį ir pradėjo tikėtis amnestijos. Iš Intos ji buvo perkelta į Karagandą, Kazachstano sritį, čia ganė karvių bandą, o 1956 metais grįžo namo.
Gražiausiu savo gyvenimo etapu Donata vadina laiką nuo 1958-ųjų, kai sukūrė šeimą su veterinaru Benediktu.
Vyras buvo nuostabiai geras. Pora susilaukė trijų vaikų – sūnų Gedimino bei Donato ir dukros Leonės – taip ją pavadino savo sesers, kuri per karą atsidūrė Amerikoje, garbei.
Moteris ne tik vaikus augino, bet ir baigė mokslus Veterinarijos akademijoje. Netgi ruošėsi ginti disertaciją, tačiau išgirdo, kad ji, buvusi politinė kalinė, mokslinio laipsnio negalės gauti.
Vyras apsigynė daktaro laipsnį, ir abu dirbo Baisogalos gyvulininkystės mokslinio tyrimo institute. Vyras dirbo imunogenetikos laboratorijoje, o žmona – kiaulininkystės skyriuje.
Aiškinosi, kaip išvesti kuo geresnes bekonų veisles, leido apie tai knygas. Lietuviški bekonai buvo pripažinti geriausiais tuometėje Sovietų Sąjungoje.
Dabar Donatos vyro Benedikto, kuris buvo devyniolika metų vyresnis, nėra tarp gyvųjų. Vienas sūnus gyvena Vilniuje, kitas – JAV, o dukra – Anglijoje ir nuolat keliauja po pasaulį, nes ištekėjo už anglų diplomato.
Dukters vyras anglas kurį laiką dirbo Lietuvoje, gerai išmoko lietuvių kalbą ir savo vaikams, kol buvo maži, namie neleisdavo kalbėti angliškai.
Mirus vyrui D.Podėnienė padėjo dukteriai auginti vaikus Saudo Arabijoje ir Ganoje.
Šiose šalyse abi su dukterimi eidavo į gatvę prisidengusios veidus ir kojas, nes reikėjo gerbti šalies tradicijas.
Ganoje, buvusioje Anglijos kolonijoje Afrikoje, Donata net pramoko anglų kalbos.
Dar ji keliavo po Angliją, iš kurios į Lietuvą parvežė savo mirusio brolio pelenus, ir po JAV. Valstijas pervažiavo nuo vieno krašto iki kito.
Amerikoje aplankė sesers, kurios taip ilgėjosi, kapą. Jai didelį įspūdį paliko tvarka kapinėse: „Ten tikras mirusiųjų miestas, visi takeliai ir kapai sunumeruoti. Nuėjęs pas kapinių prižiūrėtoją tik pasakai pavardę žmogaus, palaidoto prieš kelias dešimtis metų, ir tau paaiškinama, kur rasti jo kapą.“
Dar vėliau jos žentas diplomatas su šeima buvo perkeltas dirbti į Naująją Zelandiją, ir Donatą taip pat kvietė atvykti pagyventi kartu, bet tąsyk ji atsisakė.
Ne todėl, jog Naujoji Zelandija labai toli, o todėl, kad ten yra ugnikalnių.
„Pasakiau: kur jau kur, o prie ugnikalnių nevažiuosiu, labai baisūs jie man atrodo“, – paaiškino močiutė.
Naujojoje Zelandijoje anūkas Benediktas pamėgo regbį ir ruošiasi tapti treneriu, o tada šį žaidimą populiarinti Lietuvoje. Bet močiutei neramu, kad šioje sporto šakoje daug stumdymosi, – verčiau anūkas būtų pasirinkęs švelnesnį sportą.
Pastaraisiais metais Donatai rimtesnes keliones teko pamiršti, nes sveikata jau nebe ta. Sutriko širdies ritmas, kartais pasidaro labai silpna.
Dėl to senolė šiuo metu gyvena Senjorų socialinės globos namuose Vilniuje – viena savo bute Baisogaloje gyventi negalėtų, reikia, kad šalia būtų, kas prireikus ja pasirūpintų.
Globos namuose gydytojai nuolat šalia. Jai čia patinka, turi atskirą kambarėlį, kad ir nedidelį, bet užtat visuomet yra kur atsiremti – dideliame kambaryje gali ir parklupti.
Į išsamesnius pasakojimus apie sveikatą Donata nesileido. Globos namuose daug žmonių, kurie tik apie savo sveikatą ir kalba, o juk skundais nieko nepakeisi.
Kartais tokiam pašnekovui ji neapsikentusi primena: „Aš juk ne gydytoja, kodėl man visa tai pasakoji?“
Garbaus amžiaus moteriai atrodo svarbu į gyvenimą žvelgti optimistiškai ir kuo mažiau verkšlenti. Tuomet ir dideli sunkumai nebaisūs.
