Buvęs statybininkas jau keleri metai pragyvenimui užsidirba nekeldamas kojos iš namų, o patogiai sėdėdamas fotelyje ir mikliai judindamas virbalus.
Vyras mezga raštuotas kojines, pirštines ir jas parduoda. Iš mezgimo milijonieriumi netapsi, bet to, kiek užsidirba, pragyvenimui užtenka.
R.Mikuševičius neslėpė, kad tokius gyvenimo pokyčius lėmė dabartinės gyvenimo palydovės dvejais metais jaunesnės Virginijos palaikymas ir supratimas.
Buvusios žmonos smerkė
Dvi buvusios žmonos mezgėjo užsiėmimą smerkė, negalėjo žiūrėti, kai vyras į rankas ėmė virbalus. Nors be virbalų ir siūlų sunkiai tveria, ilgą gyvenimo tarpsnį R.Mikuševičius mezgė tik priebėgomis.
„Su Virginija man labai pasisekė, jau 10 metų esame kartu. Ji – meniškos sielos, pati kuria lėles ir mano polinkį megzti supranta.
Kita sakytų: „Ko sėdi kaip buivolas ir pilvą augini, eik vagonų krauti.“ O ji davė palaiminimą megzti“, – pagaliau rasta šeimine laime džiaugėsi mezgėjas.
R.Mikuševičius su savo moterimi gyvena daugiabutyje. Vienas kambarys skirtas jo darbui. Platus fotelis, šalia ranka pasiekiama įvairiaspalvių verpalų lentyna, o iš kitos pusės, ant rašomojo stalo, įjungtas kompiuteris.
Kartais R.Mikuševičius savo mezgimą ir pafilosofavimus gyvenimo klausimais paleidžia tiesiogiai į internetą. Vyras iš karto mato, kai į feisbuką parašo naujas klientas, norintis vienokio ar kitokio mezginio.
Kambaryje stovi ir dvi didelės kabyklos, pilnos jo ką tik numegztų grožybių. Pora pirštinių kainuoja 8–10 eurų, o kojinių – 10–15 eurų.
Vienus raštus mezgėjas sugalvoja pats, kitus nusižiūri iš liaudiškų ornamentų.
Teko megzti ir keiksmažodį
R.Mikuševičius yra primezgęs gausybę raidėmis ir žodžiais išmargintų mezginių, nes taip pageidauja užsakovai.
Užsieniečiams patinka, kai angliškai ant kojinių būna užrašyta „kairė“ ir „dešinė“, kiti prašo išmegzti savo ar mylimo asmens vardą, kokį nors pavadinimą ar jiems svarbų simbolį. „Teko megzti ir arabišką vardą, ir keiksmažodį“, – keistus užsakymus prisimena Raimundas.
Panevėžietis atliko ir ne vieną vestuvininkų užsakymą, kai kojines išrašė užrašais „piršliui melagiui“, „svočiutei laputei“, „ištvermingiausiam svečiui“, „geriausiam fotografui“ ir kitokius.
Per socialinę feisbuko paskyrą R.Mikuševičius realizuoja apie 95 procentus mezginių.
„Internete dugno nėra, nepajėgiu tiek primegzti, koks būna poreikis. Norvegams tik duok raudonų raštų! Ir būtinai su briedžiais. Japonai nori juodos ir baltos derinių, tokie ir Europoje populiariausi“, – sakė R.Mikuševičius.
Megzti privertė krizė
Reikėjo kritinės situacijos, kad R.Mikuševičius ryžtųsi iš pagrindų keisti gyvenimo būdą, mesti visus darbus ir imti duoną pelnytis vien tik iš mezgimo.
Tam pasitarnavo krizė. Kai statybose dirbęs ir gerai uždirbęs vyras ėmė nebegauti atlyginimo ir dėl jo su darbdaviais derėtis teismuose, buvo priverstas sukti galvą, iš ko pragyventi.
Tais metais Radviliškyje pirmą kartą vyko kojinių mezgimo čempionatas. Laisvalaikiu mezgęs panevėžietis sumanė jame dalyvauti. Tą kartą mezgėjų varžytuvėse jis nebuvo vienintelis vyras, dalyvavo dar vienas lenkas ir iš mūsų šalies pensiono atvykęs neįgalus mezgėjas.
„Pavaikščiojau po palapines, kur savo kūrinius buvo išsidėliojusios bobutės, ir labai nustebau, kad žmonės jų mezginius perka“, – vyras neslėpė, kad tada ir šovė mintis pačiam šitaip užsidirbti pragyvenimui.
Pradžia buvo sunki, reikėjo pinigų siūlams. Iki tol, megzdamas tik priebėgomis, jis niekada nepirko didelio verpalų kiekio.
Bet svarbiausia buvo ne pinigai, o aistra megzti ir mylimosios pritarimas. Ji neatkalbinėjo, negąsdino, kad nieko neišeis, o ragino nebesvarstyti ir kuo greičiau imtis darbo. „Kai dirbi tai, kas malonu, apie pinigus galvoti nebereikia, jie patys ateina“, – šypsojosi mezgėjas.
Mezgė jau penkerių
R.Mikuševičius yra grynas panevėžietis, jis mokėsi dabartinėje J.Balčikonio gimnazijoje. Atėjęs į pirmą klasę jau mokėjo kuo puikiausiai megzti. Visa mokykla apie tai žinojo.
Raimundas neprisimena, stebėjosi kas nors tada jo gebėjimais ar ne, bet kad dėl mezgimo nepravardžiavo, tai tikrai.
„Žaidžiau šachmatais, tai mane šaukė Šachu, o dėl mezgimo nebuvo jokių patyčių. Būtų pabandę, būtų gavę žodžiais atgal dešimteriopai!“ – kvatojo žodžio kišenėje neieškantis vyras.
Jis prisimena, kad būdamas penkerių jau mezgė. Kaip laikyti virbalus ir uždėti pirmą akį, parodė mama, o toliau pats žiūrėjo į mezgimo knygas.
Išnarpliodavo sudėtingiausius raštus ir kiauraraščius, kurių net įgudusios mezgėjos ne visada imdavosi.
Būdamas 12 metų pirmą kartą mezgė už užmokestį – gavo užsakymą numegzti moterišką megztinį su sudėtingomis pynėmis.
Ir numezgė, ir užsidirbo 25 rublius – tiek tuomet buvo trečdalis eilinio tarnautojo atlyginimo.
Neįprasto talento vaikas vyresnėse klasėse iš mezgimo turėjo dar ir naudos. Būdavo, numezga mokytojai megztinį ir gauna laboratorinių darbų įskaitą ar geriausią pažymį.
Raimundui nereikia svarstyti, iš kur toks potraukis prie siūlų, jis turi savą versiją.
„Mama laukėsi antro vaiko, tai yra manęs, kai šeimoje jau augo 7-metis berniukas, todėl labai norėjo mergaitės.
Jau buvo ir mergaitiškus drabužėlius suruošusi. Gimė berniukas. Mezgantis“, – pokštavo linksmuolis.
R.Mikuševičius prisimena, kad tėtis, vadovaudamasis senomis nuostatomis, sakydavo, jog iš mezgimo nepragyvensi.
„O dabar štai jau ketveri metai iš to gyvenu ir esu laimingas“, – senus mitus paneigė mezgėjas.
Gali megzti 18 valandų
Vyras dar pasvarstė, kad mezga, matyt, dėl to, jog yra užsispyrusio charakterio. Norint teisingai sudėlioti raštą, reikia nemažos kantrybės, o paskui dar kantrybės monotoniškai atlikti vienodus smulkius judesius, kol išeis rezultatas.
„Jei jau ką nors užsibrėžiu padaryti, nesitrauksiu nė per nago juodymą.
Paprasti dalykai man neįdomūs – kuo sunkiau, tuo įdomiau.
Turėjau mezgimo knygą, tai į pirmus puslapius nė nežiūrėjau, atsiverčiau ją nuo galo, kur patys sudėtingiausi raštai. Galiu be atvangos megzti net 18 valandų“, – tikino vyras.
Būtent po tiek valandų jis plušo prie mezginio, kai 2000-aisiais taikėsi pakliūti į Guinnesso rekordų knygą.
Tada R.Mikuševičius numezgė 2 kilometrų 284 metrų pynę. Ilgesnio mezginio mūsų šalyje nebūta, jo pasiekimas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, o Guinnesso rekorduose užfiksuotas tik faktas, nes į mezginio matavimo renginį neatvažiavo kviesti ir laukti jų atstovai.
Su didele fantazija virbalais visokias grožybes kuriantis R.Mikuševičius, baigęs vidurinę mokyklą, pasirinko vieną vyriškiausių profesijų – įstojo mokytis statybos, o studijuodamas intensyviai mezgė.
„Prie 30 rublių stipendijos prisidurdavau dar 300 rublių – vieną megzdavau, o du užsakymai jau laukdavo“, – studijų laikus prisiminė vyras.
R.Mikuševičiui net teko susiderėti, kad megztinį su pynėmis numegs užrištomis akimis. Kitą kartą su pažįstamais lažinosi, kad, vieną dieną pradėjęs, kitą sudėtingų raštų mezginį atiduos gatavą.
„Akis sumerkiau labai trumpam, mezgiau 22 valandas ir lažybas laimėjau“, – pasakojo užkietėjęs mezgėjas.
Pykosi su žmona
Po studijų R.Mikuševičius dirbo pagal specialybę, savo rankomis nuo pamatų iki stogo yra pastatęs ne vieną namą.
Jis moka visus vyriškus darbus, į namus niekada nereikėjo jokio meistro kviesti.
Tuo gyvenimo tarpsniu mezgimas buvo gerokai nutolęs. Rankos niežėjo, virbalai traukė, bet megzti draudė žmona.
R.Mikuševičius vedė būdamas 23 metų, tada ne mezgimas buvo galvoje, o kaip uždirbti pinigų šeimai išlaikyti.
„Pirmoji žmona Jūratė nemezgė ir man draudė megzti, toks užsiėmimas jai atrodė nevyriškas, užtai ir pykomės. Ji apskritai nemėgo megztų daiktų.
Dabar, kai visame pasaulyje esu pripažintas, ji į mane jau žiūri kaip į menininką“, – kalbėjo panevėžietis.
Buvusi jo sutuoktinė gyvena Amerikoje, kur išvyko po 11 santuokos metų.
Ji ten sukūrė naują šeimą, o su buvusiu vyru kartais pabendrauja telefonu.
„Ji dabar yra garsi ekstrasensė, ištekėjo už amerikiečio, kartais atskrenda į Lietuvą, yra dalyvavusi televizijos laidoje. Prieš išskrisdama jau turėjo ypatingų savybių, bendraudavo su vyriausiąja ragana save vadinančia vilniete Vilija Lobačiuviene, ji pas mus ne kartą lankėsi.
Paskui jos talentai dar labiau išsiskleidė. Tai Jūratė išpranašavo, kad antroji žmona man netinkama pora, o trečioji gyvenimo draugė visais atžvilgiais tinka“, – buvusią žmoną be nuoskaudų minėjo mezgėjas.
Raimundas atskleidė, kad jiedu išsiskyrė mylėdami vienas kitą. Bet buvo susiklosčiusios tokios gyvenimo aplinkybės, kad moteris pasirinko jai palankiausią sprendimą.
Geriau gertų, nei megztų
Antroji santuoka R.Mikuševičiui, kaip mezgėjui, laimės irgi neatnešė. Mylimoji buvo 11 metų jaunesnė, ji nemezgė ir vyro pomėgio nepakentė.
„Kartu važiavome į vieną televizijos pokalbių laidą, tai į eterį ji pasakė: „Geriau jis gertų nei megztų“, – vyras iliustravo, kaip sutuoktinė nekentė to, kas jam malonu.
Iš dvejų vedybinių metų panevėžietis laimėjo tik tiek, kad susilaukė dukters. Dabar ji jau suaugusi, gyvena Anglijoje.
„Dukra irgi nemezga, bet laukiu, kol padovanos anūką. Jei bus berniukas, būtinai išmokysiu megzti nuo mažų dienų ir nusivešiu į mezgimo čempionatą“, – svajojo vyras.
Nei vienai, nei kitai mezgimo nemėgusiai moteriai R.Mikuševičius pykčio nelaiko. „Tikriausiai bet kurią gali užknisti toks mano gyvenimo būdas“, – juokėsi jis.
Kol kalbėjomės, vyro rankos nesustojo ir raštuotas mezginys ilgėjo akyse.
Mylimoji tekėti nenori
R.Mikuševičius pasakojo, kad prie uždarbio iš mezgimo nemažai prisideda ir Virginija.
„Aš – mechanikas, numezgu ir numetu, o Virginija baigia tvarkyti, užtaiso siūlų galus, išlygina, supakuoja ir paruošia išsiųsti“, – pagalba džiaugėsi mezgėjas, bet prisipažino, kad kartais kūrybiniai ginčai baigiasi ašaromis. Ne vienas raštas yra Virginijos sukurtas.
R.Mikuševičius oficialiai su Virginija nėra susituokęs, bet vis tiek ją vadina žmona ir ji šimtąkart geresnė už oficialias buvusias.
Kai gyveno vienas, ne viena ponia į jį akimis žibino, bet nesutiko tokios, kuri į mezgimą skersai nežiūrėtų. Su Virginija jis susipažino internete, ir iš karto užsimezgė dvasinis ryšys.
„Aš Virginiją mielai vesčiau, bet ji nenori, jau du kartus buvo nudegusi“, – atviravo R.Mikuševičius.
Tad gal labai nerimtas esąs? Gal mėgėjas pasukti į kairę, kad mylima moteris baiminasi jungtuvių žiedo? „Kada man dūkti, jei aš mezgu?!“ – vyras sakė pastarąjį dešimtmetį gyvenąs lyg atsiskyrėlis.
Virginija, išeidama į darbą, jį palieka fotelyje, grįžusi randa ten pat, tik su gerokai pailgėjusiu arba nauju mezginiu.
Vienintelis dienos žygis būna iki pašto – nunešti siuntinį ir dar užsukti į parduotuvę produktų.
Žiemą dėl produkcijos pardavimo nereikia rūpintis, nes užsakymų tiek, kad dvi rankos nespėja judėti.
„Palangiškiai gyvena iš vasaros uždarbio, o aš – iš žiemos. Vasarą nesireklamuoju, feisbuke nesireiškiu, sėdžiu tyliai, kad galėčiau be įtampos megzti“, – aiškino panevėžietis.
Jis tiesiai šviesiai sakė, kodėl jam neapsimoka į muges važiuoti: prasėdi ten visą dieną, moki už vietą, praeina šimtas ar pusšimtis žmonių, nuperka vos vieną kitą daiktą. Per vieną dieną jo feisbuko paskyroje apsilanko iki 6 tūkstančių lankytojų, iš tokio skaičiaus ir pirkėjų atsiranda.
Lietuvio klientai – daugiausia kitataučiai.
„Kam mūsiškiams rankų darbą pirkti? Jie nueis į prekybos centrą ir nusipirks kinišką triskart pigiau“, – mezgėjas žino, kokios yra realijos.
Labiausiai vertina užsieniečiai
Užtai panevėžiečio rankdarbius vertina svetur gyvenantys lietuviai. Jų užsakymai – grynas paradoksas. Emigrantai iš panevėžiečio užsako kojines ir pirštines tam, kad Kalėdų proga juos atsiųstų Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams.
Siuntinys, nukeliavęs į tolimiausius pakraščius, apsuka ratą ir grįžta į Lietuvą.
„Būna, močiutė užsako kojinių šešiems anūkams arba anūkai keturiems seneliams.
Paskui atsiunčia nuotraukas, kaip dovanų gavėjai atrodo jas užsimovę“, – bendravimu su klientais džiaugėsi mezgėjas.
Siuntos su raštuotomis grožybėmis dažniausiai keliauja į JAV, Vokietiją, Airiją, Angliją, Norvegiją, Australiją, Japoniją.
„Į technikumą eidavau vis su kitokiu megztiniu, o dabar megztų drabužių nebenešioju, sau gaila laiko, esu kaip batsiuvys be batų. Gėda pasakyti, bet paprastas kojines, o jų man reikia 46 dydžio, numezga Virginijos mama“, – prisipažino vyras.
Amerikietė išleis mezginių albumą
Jau septynis kartus Radviliškyje vykusiame tarptautiniame mezgimo čempionate R.Mikuševičius dalyvauja kasmet ir būna vienintelis vyras.
Čempionato nuostatai tokie, kad kartą tapęs nugalėtoju vėliau tos pačios karūnos nebegausi. Geriausio mezgėjo medalį R.Mikuševičius jau seniai gavo, tad dabar į čempionatus vyksta pasižmonėti.
Tokiame renginyje jis susipažino su lietuvių kilmės amerikiete Dona Druchunas. Jos proseneliai į JAV emigravo prieš 100 metų. D.Druchunas domisi lietuvių liaudies menu, yra išleidusi mezginių knygą. Dabar amerikietė ruošia albumą su R.Mikuševičiaus mezginiais.
