Šių m. vasarį feisbuke pradėjo sparčiai plisti įrašas, kuriame prašoma moteriai suteikti bet kokios informacijos apie jos vaikystę ir šeimą. Patalpintose nuotraukose matoma moksleivė ir jau suaugusi moteris. Tai – L.Jurkšytė, gimusi 1969 metais ir augusi Viešvilės vaikų globos namuose.
„Į juos patekau būdama 3 metų, visai mažytė, – portalui lrytas.lt pasakojo moteris. – Dėl ko ir kaip buvau ten atvežta nežinojau – anksčiau jokios informacijos vaikų globos namuose iš viso niekas neteikdavo.
Visą laiką augdama troškau artumo, vyliausi, gal kas manęs ieškos. Norėdavosi išvažiuoti, galvodavau, kad mama juk kažkur yra. Paprasčiausiai jaučiausi niekam nereikalinga.“ Lina atviravo iki išeidama iš globos namų net nežinojusi, kada jos gimtadienis. „Tais laikais jų niekas vaikų namuose nešvęsdavo, niekas nesveikindavo“, – prisiminė ji.
Globos namuose – nieko
Tik baigus aštuonias klases moteriai buvo atiduotas jos gimimo liudijimas. Tada Lina įstojo į profesinę mokyklą, vėliau pradėjo dirbti, ištekėjo ir susilaukė vaikų... Rodėsi, viskas klojasi gerai, tačiau kažko trūko.
„Kai susilaukiau vaikų, nusprendžiau, kad turiu teisę žinoti savo praeitį. Neturėjau jokios informacijos, tik tą gimimo išrašą. Jis buvo išduotas Gudžiūnuose.
Taigi, maždaug prieš 20 metų mano paieškos prasidėjo. Vyro draugas mielai sutiko mus pavežioti, tad sėdome į mašiną ir išvažiavome.
Pirmiausia nuvykome į vaikų globos namus, kuriuose augau. Tačiau jie atsakė, kad neturi jokios informacijos, tik lapelį, kuriame pažymėta, kada buvau atvežta į vaikų namus. Ir pasakė, kad mano motina sėdėjo kalėjime. Viskas. Nei motinos vardo, nei pavardės...“ – kartėlio neslėpė Lina.
Jai teliko pačiai kreiptis į žmones. Tačiau ieškant savo šaknų, netrūko ir keistų detalių.
Paslaptinga tyla
„Nuvažiavome į Jurbarko rajoną, Gudžiūnų kaimą. Užvažiavom į tokį vienkiemį, iš namo išėjo moteris. Dabar mano plaukai dažyti šviesiai, o tada buvau tamsi. Esu rudaakė, neaukšto ūgio.
Ta moteris stovėjo ir nieko nesakė, tik ilgai žiūrėjo į mane. Klausėsi, ką sakiau, bet tik žiūrėjo – nieko neišpešiau. O jos vyras mane pamatęs davė man kitos moters adresą Raseiniuose – užsiminė, kad ji gali ką nors žinoti.
Iš ten nuvykome į Raseinius. Pasibeldėme pas tą moterį, ji sako: „Vaikeli, tu pasižiūrėk į mane. Man bus 70 metų, aš tikrai negaliu būti tavo mama.“ Daugiau nieko ir nepasakė.
Bet buvo toks keistas momentas... Kai išėjome iš jos namų, buvo jau vakaras, ruduo, tamsu. Ir iškart pamatėme, kaip ta moteris taip pat išėjo iš namų. Juk vyresni žmonės retai vaikšto vakarais patamsiais? O po mano vizito iškart išėjo“, – stebėjosi Lina.
Ji jautėsi atsimušusi kaip į sieną. Moteriai atrodė, tarsi kažkas kažką žino, tačiau nieko nenori jai pasakoti: „Nieko nepešę grįžome namo. Tada verkiau vyrui, jog niekam nesu reikalinga, tokia kaip iš dangaus nukritusi.“
Globojo didelė šeima
Praėjo dar ne vieneri metai, o kirminas, anot Linos, graužė širdį. Tris vaikus ir septynis anūkus turinti moteris nė nežinodavo, ką atsakyti anūkui, kai šis klausia, kaip įmanoma neturėti mamos.
Vyras matė jos graužatį, tad vieną vakarą parėjęs namo įkėlė žmonos nuotrauką ir užklausimą į feisbuką – gal kas atsilieps. Sprendimas atnešė vaisių. Įrašu pasidalijo daugybė žmonių, o pirmadienį Lina pagaliau sulaukė tiek metų ieškotos informacijos.
„Telefonu susisiekiau su moterimi, kurią man nurodė feisbuko paiešką pastebėję žmonės.
Ji papasakojo, kad tikrai augau Gudžiūnų kaime, didžiulėje šeimoje. Ji – viena tos šeimos dukrų, vaikų iš viso buvo 10. Ta šeima priglaudė mano mamą su manimi maža ant rankų.
Kai mama pas juos atsirado, aš net neturėjau vardo. Viena tų seserų mane pakrikštijo. Tėvas nebuvo aiškus, pavardę gavau mamos. Taip mes su mama apsigyvenome pas juos, mus priglaudė ir globojo.
Apie pačią mamą skambinusi moteris atsiliepė labai blogai. Pasakojo, kad ji buvo palaido elgesio, išgėrinėdavo, dingdavo ir po mėnesį ar du negrįždavo...
Kartą nutrenkė mane, grįžo po nežinia kiek laiko ir norėjo mane pasiimti. Ta šeima, kurioje augau, nenorėjo manęs atiduoti – jie būtų mane užauginę. Suspaudė širdį tą sužinojus, pagalvojau, būčiau bent šeimą turėjusi...“ – apgailestavo Lina.
Pamesta autobusų stotyje
Tačiau šeimos norų niekas nepaisė. Anot informaciją suteikusios moteris, po eilinio dingimo parsiradusi motina jėga išplėšė Liną iš globojusių žmonių.
„Pagrobė mane iš jų ir po kurio laiko pametė autobusų stotyje, Raseiniuose. Žmonės paskambino į policiją ir pranešė, jog stotyje rado mergaitę. Buvau nuvežta į Raseinių ligoninę, ten atvyko ir mane prižiūrėjusi šeima.
Moteris, kuri skambino, sakė nusigandusi, kai mane tada pamatė: visa murzina, skarmaluota, baisu. Ji prisimena tada pasakiusi: „Žinau šią mergaitę, čia mūsų Linutė.“ Tačiau iš ligoninės buvau išvežta į globos namus“, – istorijos taškus sudėjo Lina.
Svarbiausia, ką moteris sužinojo iš pasakojimo telefonu – pasirodo, ji nėra vienintelis motinos vaikas.
„Paiškėjo, kad aš dar turiu seserį. Kai motina ją pagimdė, pardavė už 25 rublius. Tiksliau, gydytojai tikriausiai matė, kokia ta mano motina, todėl jai pagimdžius pasiūlė palikti dukrytę ligoninėje. Ir ji sutiko tą padaryti už 25 rublius. Protu nesuvokiama, kaip kokį daiktą...“ – baisėjosi Lina.
Moteris nepaprastai dėkinga už gautą informaciją, ji džiaugiasi pagaliau bent žinanti savo istoriją. Pasak jos, tegu ir nemalonią, tegu baisią, negražią, tačiau tikrą.
Lina tikisi, kad perskaitę jos pasakojimą žmonės atsilieps ir suteiks žinių apie prarastą seserį. Žinančių ką nors apie Linos šeimą ar seserį moteris prašo rašyti jai elektroniniu paštu ligitamcsweeney89@hotmail.com ir padėti pagaliau užpildyti visą gyvenimą kankinusią tuštumą.
„Norisi žinoti savo šaknis ir pagaliau rasti giminių“, – atviravo ji.
