Dabar 20 kilogramų numetusi ir su mylimuoju vestuves planuojanti Lina Girskytė rengiasi padėti keistis kitiems.
Nepasitenkinimą savo figūra Lina pradėjo jausti labai anksti – pasak jos, gal nuo 13 metų. Tačiau viskas vyko kaip visoms: truputį pasportuoji, vėl atleidi vadžias, neturi laiko, paskui – viskas iš naujo.
Baigusi mokyklą mergina pradėjo nujausti, kad reiktų pagaliau rimtai susirūpinti dėl svorio ir sveikatos, bet tų minčių tiesiog neprisileido.
Akademija atgrasė
Lina įstojo į skandalais garsėjančią Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, scenarijų rašymą. Visą gyvenimą domėjusis žurnalistika ir kūrybiniu rašymu tai atrodė svajonių studijos. Tačiau vėliau ji suprato, kad tai – ne tikrasis pašaukimas, o būdas sumažinti atstumą šeimoje.
„Rašymas man buvo ryšio su artimaisiais paieška, saviraiškos ir „garo nuleidimo“ būdas. Šeima man visada buvo labai svarbi, deja, santykiai su tėvu buvo atitolę.
Dabar suprantu, kad mano rašymas buvo pastangos tą ryšį su juo sustiprinti. Matydavau, kaip jis domisi, rašydavo pats, per tai mes bendravome. Tai buvo bendra tema, vienintelė sritis, per kurią tuo metu susieidavome“, – sakė ji.
Tačiau akademijos tvarka atgrasė merginą nuo tolesnių studijų ir scenaristų kurso ji nebaigė.
„Akademijos tvarka nėra tokia, kaip kitų aukštųjų mokyklų, – pripažino Lina. – Atmosfera buvo ne kokia, labai jautėsi, kad šokėjai ir aktoriai – tarsi kokie dievai, o likę studentai ten tik sudaro „foną“.
Mūsų kurse nuotaikos buvo geros, bet juste jutai, kad pačiai akademijai esi nevertingas. Todėl pradėjau galvoti apie perspektyvas. Studijuoti reikia tai, ką ketini dirbti. Rašyti man patiko, tačiau ar matau iš to sėkmingas darbo galimybes? Paklausiau to savęs ir supratau – nematau.
Palikau rašymą, kuriuo žavėjausi visą gyvenimą ir jeigu tuo metu ateidavo mintis pasportuoti, ji tikrai nebuvo prioritetas.“
Tačiau viskas pasikeitė pirmą kartą išvažiavus į Olandiją dirbti.
Miegi dieną, valgai naktį
Nutraukusi mokslus mergina nenorėjo tiesiog sėdėti namie – norėjo dirbti ir save išlaikyti. Taip pat suprasti, ką turėtų veikti toliau. Gavusi pasiūlymą vykti į Olandiją ilgai nesvarstė, tačiau sąlygos buvo sunkesnės nei tikėjosi.
„Ten tikrai buvo labai sunku. Dirbdavau naktį, apsivertė visas dienos ritmas. Nebežinojau, kaip gyventi: kada ilsėtis, kada valgyti?
Grįždavau namo tada, kai visi aplinkiniai keldavosi – ar tada reikėjo iškart griūti miegoti, ar valgyti ir gyventi, o nusnūsti popiet? Pradėjus valgyti naktį, o miegoti dieną gerai nebūna. Nebūdavo jėgų gamintis kažką sveiko, racione atsirado greitas maistas.
Svorio priaugau greitai, bet neturėjau svarstyklių. Savo dydį matuodavau tuo, kad dar telpu į atsivežtus drabužius. Kol vieną dieną nebetilpau“, – prisiminė Lina.
Bet kylantį nerimą dėl svorio užgožė naujai gimę jausmai. Olandijoje ji pradėjo bendrauti su vaikinu. Žygimantą Zdanavičių truputį pažinojo ir seniau, tačiau tąkart susitikus kažkas pasikeitė.
„Įsimylėjome iškart, vos pradėję daugiau bendrauti – kažkas tarpusavyje susijungė. Labai greitai užsimezgė tikras ryšys. Deja, kai padraugavome mėnesį, aš turėjau skristi į Lietuvą.
Nors kartu tebuvome mėnesį, pajutome labai stiprų ryšį, supratau, kad tai tas žmogus ir viskas. Beje, kai kitą kartą pasimatėme, jis man ir pasipiršo“, – atskleidė mergina.
Užgimusiai meilei – pusmečio pertrauka
Vos atradę vienas kitą įsimylėjėliai turėjo atsiskirti pusmečiui. Bendravimas ribotas, laisvalaikis ir kasdienybė skiriasi, ilgesys – begalinis. Tą laikotarpį Lina įvardijo kaip juodžiausią.
„Įkritau į tokią emocinę duobę, kai gyventi stengiausi tik po vieną dieną, kaip nors ją pratempti iki vakaro. Nebuvo galimybės bendrauti internetu, tad tą pusmetį susisiekdavome tik telefonu, esant galimybei.
Kūnas – kaip ne savas, o ir emocijos visiškoje duobėje. Tokioje duobėje, kad net negyvenau. Tiesiog žiūrėdavau į laikrodį ir stengdavausi prastumti kiekvieną dieną, kad ji greičiau baigtųsi“, – prisiminė ji.
Dėl išgyvenamo streso mergina pradėjo dar daugiau valgyti. Neigiamos emocijos ir dideli kiekiai nesveiko maisto padarė savo: svoris, pasak Linos, pasiekė kritinį tašką.
„Svėriau 82 kilogramus. Tai – didžiausias mano užfiksuotas svoris. Buvau pati didžiausia savęs versija.
Ištvėrę tą pusmetį antrą kartą į Olandiją skridome kartu su draugu. Mus apgyvendino name su kitais žmonėmis ir tarp jų buvo panelė, kuri sportuodavo, prisižiūrėdavo. Taip pradėjau matyti save iš šono...
Išeini į parką, aktyviau pasivaikštai ir viskas – tau sunku!“ – baisėjosi ji. Lina teigia nebenorėjusi jausti, kad kažkas per sunku ar net neįmanoma.
Taip gimė noras keistis: „Be to, meilė tuo metu jau buvo išsisprendusi laimingai, buvome kartu ir susižadėję. Nebeturėjau priežasčių pasiteisinimams.“
Kardinalūs pokyčiai
Mergina pradėjo ieškoti sporto programų, kuriomis galėtų užsiimti namuose. Internete buvo pilna informacijos.
„Po truputį susidėliojau planą keistis. Pradėjau vasarą, buvo labai karšta, grįždavau pervargusi po darbo. Iš pradžių buvo žiauriai sunku, tempas didelis, pusę laiko atrodydavo, kad dūstu, o ne sportuoju.
Bet neleidau sau atsipalaiduoti, kad ir kiek kartų reikdavo sustoti pailsėti tikslas buvo pabaigti. Pradėjau dalyvauti bėgimuose, kuriems rengiantis visa rutina – dar griežtesnė.
Kardinaliai pakeičiau mitybą. Jeigu iš karto pasportavusi imsi kimšti bandeles, tai bus betikslis savęs kankinimas. Kai nebevalgai visokių nesąmonių, kūnas greitai prie to pripranta ir nebereikalauja burgerių.
Nors sužadėtiniui visada buvau graži, jis nepaprastai palaikė mano norą keistis. Skatino, kad gyvenčiau taip, jog jausčiausi geriau. Tai, kad nebebuvo didelių išsiskyrimų per atstumą, suteikė moralinį pagrindą nesiliauti stengusis“, – pasakojo Lina.
Pradėjusi sportuoti ji tą darė 5-6 kartus per savaitę, o kai svoris nukrito ir stabilizavosi – 3-4 kartus per savaitę.
„Valgau 5 kartus per dieną, tuo pačiu metu. Rytas yra tas laikas, kada retsykiais leidžiu sau ir tai, ko paprastai vengiu: saldumyną, miltinį gaminį. Vakare stengiuosi valgyti baltyminį maistą, neapkrauti savęs. Ir, aišku, daug vandens. Viskas paprasta“, – pasidalijo mergina.
Maždaug per metus ji pasiekė puikių rezultatų: dvidešimčia kilogramų mažesnį svorį, pagerėjusią savijautą ir naują gyvenimo planą.
Pavyzdžiu įkvėps kitus
Kai sportas tapo jos kasdienybės dalimi, gimė noras padėti kitiems.
„Per kūno pokyčius atradau ir naujus gyvenimo tikslus – dabar studijuoju kineziterapiją. Noriu padėti žmonėms viskuo, kas susiję su judesiu. O kur ir kaip aš tą darysiu – sporto klube ar sanatorijoje – pamatysim.
Judesys gydo, faktas, kad padeda ir psichologiškai. Sportuojant išsiskiria endorfinai – laimės hormonai. Kokioje duobėje buvau ir kaip jaučiuosi dabar sunku net palyginti.
Noriu įkvėpti ir motyvuoti žmones. Jeigu šiuo metu esate emocinėje duobėje ir dar auga svoris, ir viskas, kaip ir kūnas, pradeda nebeteikti džiaugsmo – žinokite, nesat toks vienas. Klausimas „kas čia su manim ne taip?“ yra beprasmis, nes daugybė žmonių atsiduria „nei pirmyn – nei atgal“ situacijose.
Norint iš to ištrūkti, svarbiausia veikti pamažu, pagal savo galimybes. Neužsibrėžkite per daug! Geriau mažais žingsneliais nei vieną žingsnį pirmyn – du atgal“, – patarė Lina.
Ji džiaugėsi, jog sunkiausias laikas, kuomet kūnas buvo kaip nesavas, o dvasinė savijauta žemiau plintuso, jau praeityje.
Tęsdama studijas, sportuodama ir savo pavyzdžiu įkvėpdama kitus mergina dabar jau ir planuoja vestuves.
„Tikslios datos nesame numatę, bet galvojam tuoktis spalio mėnesį... Tą mėnesį mūsų abiejų gimtadieniai, tada ir susipažinome“, – šypsojosi ji ir džiaugėsi per sunkias patirtis radusi savo žmogų bei savo gyvenimo kelią.
