Lietuvos valstybės atkūrimo diena kai kuriems kauniečiams bus dviguba šventė. Jie tą dieną minės ir savo gimtadienius.
Vasario 16-ąją gimę studentė, dėstytoja ir senjoras mokslininkas pasidalijo skirtingomis savo gyvenimo patirtimis. Tačiau visi trys patikino, kad tai yra ypatinga data, įpareigojanti nebėgti iš šalies ir savo miesto.
Istorikai mano, kad mes pamažu mokomės švęsti Vasario 16-ąją. Svarbiausia, kad žmonės į ją įsilieja niekieno neraginami, savanoriškai.
Žinių sėmėsi iš šeimos
„Didžiuojuosi, kad esu lietuvė ir džiaugiuosi, kad turiu bendrą gimtadienį su Lietuva“, – sakė šią Vasario 16-ąją 23-iąjį gimtadienį minėsianti kaunietė Greta Jonaitytė.
Mergina gimė 1995 metais ir yra tikras laisvos Lietuvos vaikas. Jai sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno sovietmečiu, kai negalėjo kalbėti, ką nori, keliauti, kur sumanė.
Nors merginos artimieji fiziškai nuo sovietinio režimo nenukentėjo, šeimoje sovietmečiu buvo puoselėjamos laisvos Lietuvos tradicijos.
„Močiutė buvo istorijos mokytoja. Šeima buvo religinga, ji vaikus slapčia vesdavosi į bažnyčią. Iš jos žinojau, kaip sunku būti tarp dviejų ugnių – puoselėti lietuvybę, religiją ir gyventi verčiamam paklusti sovietinei ideologijai“, – pasakojo mergina.
Emigruoti niekada nenorėjo
Nors nemaža dalis G.Jonaitytės bendraamžių pasirinko studijas ir gyvenimą užsienyje, šiai merginai mintis emigruoti niekada nebuvo kilusi.
„Manau, kad nepaisant to, su kokiais nesklandumais susiduri, svarbu nepykti ant šalies ir iš jos nebėgti, likti čia ir siekti savo tikslų. Kadangi gimiau Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, labiau nei kiti jaučiuosi įpareigota gyventi ir dirbti čia“, – įsitikinusi studentė.
Mergina pasirinko studijas Kauno technologijos universitete (KTU), yra socialinės pedagogikos specialybės ketvirtakursė. Ji jau dirba socialine darbuotoja, lanko socialinės rizikos šeimas. Šiuo metu rūpinasi 10 šeimų.
„Vienas jų užtenka aplankyti kelis kartus per savaitę.
Bet būna, kad šeimoje kyla krizė. Tada tokiuose namuose lankausi kiekvieną dieną. Tikiu, kad mano darbas prasmingas. Jei suaugusiuosius paveikti gyventi normaliau sunku, bent jau tokių šeimų vaikai gali jaustis šiek tiek saugesni, mato, kad jie kam nors rūpi, ir tai svarbu“, – sakė G.Jonaitytė.
Džiugina ypatinga nuotrauka
Švęsdama savo gimtadienį G.Jonaitytė nelekia į naktinius klubus ar barus.
„Šiais metais dalyvausiu studentų eitynėse, žygiuosime per Laisvės alėją. Vėliau, kaip kiekvienais metais, laiko skirsiu sau. Gimtadienis man yra ta diena, kai apgalvoju, ką nuveikiau, kas pasisekė, o kas ne, ko norėčiau ateityje. Greičiausiai nukeliausiu prie Kauno pilies. Ši vieta yra viena gražiausių Kaune ir labai simbolinė. Nuo čia prasidėjo Kaunas“, – sakė G.Jonaitytė.
Visi, kurie sužino, kokią dieną kaunietė yra gimusi, nusišypso.
„Labai įsiminė praėjusių metų gimtadienis. Tada draugas padovanojo fotografijų koliažą. Jis nufotografavo per 30 pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, kurie laikė trispalves, šypsojosi ir visas jas sudėjo į vieną didelę nuotrauką. Tai buvo ypatinga dovana“, – pasakojo kaunietė.
Mergina sakė, kad jai jokių materialių dovanų nereikia.
„Vasario 16-ąją suvokiu kaip mūsų laisvės pagrindą. Nepriklausomybė – tai ne laisvė nieko neveikti. Tai laisvė prasmingai ją išnaudoti, kurti savo gerovę, rūpintis savo šalimi. Tą dieną širdyje man būna dvigubai gera ir tai – geriausia dovana. Matau, kad mano bendraamžiams ši diena taip pat svarbi, kad daugelis ją taip pat švenčia nuoširdžiai“, – mintimis dalijosi G.Jonaitytė.
Už trispalvę įkalino
Kitoje kauniečių šeimoje jau ruošiamasi kelti trispalvę ir netrukus namuose nuskambės „Oi, neverk, motušėle, kad jaunas sūnus...“ Ši patriotinė daina ne vieną dešimtmetį Vasario 16 dieną skamba kauniečio profesoriaus Stasio Girdzijausko ir jo žmonos gydytojos Violetos namuose.
Mokslininkas taip pat yra gimęs vasario 16-ąją. Šiais metais jam sukaks 77 metai.
Vyras gimė Jurbarko rajone, Bulzgeniškių kaime. Tačiau 1963 metais pradėjęs studijuoti dabartiniame KTU Kaune liko visam gyvenimui.
1975–1995 metais S.Girdzijauskas dirbo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) prodekanu, 2002–2008 metais buvo šio fakulteto dekanu. Dabar ekonomikos specialistas, parašęs ne vieną vadovėlį ir knygą, tęsia veiklą šioje srityje.
S.Girdzijauskas pasakojo, kad jo tėvai buvo ūkininkai, kuriems nebuvo svetimas patriotizmas. Brolis Petras 1947 metais, būtent vasario 16 dieną, Eržvilko miestelyje iškėlė trispalvę. Už tai iki Stalino mirties 1953 metais kalėjo. Kitas brolis, Vytautas, 1957 metais buvo nuteistas už draudžiamos literatūros skaitymą ir ištremtas.
S.Girdzijauskas sovietų valdžios buvo laikomas nepatikimu asmeniu, tačiau aukštąjį išsilavinimą vis dėlto pavyko įgyti. Tačiau komjaunuoliu ar komunistų partijos nariu niekada nebuvo.
„Tėvai suformavo nedviprasmišką nuostatą, kad man su partija ne pakeliui. Liūdino tai, kad sovietmečiu ne vienoje šeimoje buvo manoma, jog Lietuvos istoriją reikia nutylėti, nes kuo mažiau žinosi, tuo mažiau nukentėsi“, – pasakojo profesorius.
Šventė saugumiečių panosėje
Kadangi kolegos žinojo, kokią dieną S.Girdzijauskas yra gimęs, sovietmečiu visi švęsdavo jo gimtadienį.
„Tačiau širdyse visi žinodavome, kokia dar proga švenčiama.
Kartą gimtadienio šventė su bendradarbiais vyko Laisvės alėjos 13 pastate, kur dabar yra vienas iš KTU padalinių. Priešais tuo metu buvo saugumo rūmai. Pasisėdėjimas užtruko ilgai, buvo triukšmingas. Maniau, kad saugumiečiams tikrai užklius šventė, surengta vasario 16-ąją. Laimei, niekas nenukentėjo“, – prisiminė profesorius.
Laisvą Lietuvą širdyje visada nešiojęsis vyras stengėsi šias idėjas palaikyti tyliais darbais. Sovietmečiu VU KHF studijavo ne viena Kaune gyvenusi vienuolė. Iš pradžių vienuolės tapdavo universiteto klausytojomis, vėliau – ir studentėmis, nuslepiant tikruosius jų įsitikinimus. Tarp studentų buvo ir dabartinis Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius.
Kaunietis žinojo, kad už bendravimą su vienuolėmis buvo sekamas, buvo klausomasi jo telefono. Bet prikibti niekas nesugebėjo.
Prasidėjus Sąjūdžiui fakulteto patalpose ėmė rintis jo aktyvistai, nors niekas nežinojo, kuo laisvės siekis baigsis.
Namuose sklido dainos
Dar didesnės šventės vasario 16-ąją sovietmečiu vykdavo S. ir V.Girdzijauskų namuose.
„Kitų artimųjų gimtadieniai nebuvo labai madingi. O į Stasio gimimo dieną suvažiuodavo visa giminė ir bičiuliai. Tai buvo išskirtiniai susitikimai.
Vyras turi puikų balsą, kai susėsdavome prie salo, jis užvesdavo; „Oi, neverk, motušėle“ ar kitas patriotines dainas.
Namas buvo nuosavas, kaimynai gyveno atokiau, niekas nė neįtarė, kad minime ir Lietuvos valstybės atkūrimo dieną“, – pasakojo V.Girdzijauskienė.
Dabar šeima džiaugiasi, kad šalis ir miestas išgražėjo. Vasario 16-ąją S.Girdzijauskas pirmiausia prie namų iškels jam ir jo šeimai brangią trispalvę, o dalyvaus mieste vyksiančiuose renginiuose.
„Dabar pasigendu tik vieno – didesnio žmonių bendravimo“, – sakė S.Girdzijauskas.
Kaunas – laisvės miestas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Užsienio kalbų instituto direktorė Vilma Bijeikienė vasario 16-ąją švęs 44-ąjį gimtadienį.
„Džiaugiuosi, kad likimas lėmė taip, jog gyvenimas susideda iš dviejų dalių. Dėl to ir mano darbas leidžia suvokti, ką reiškia gyventi už spygliuotos uždangos priespaudoje ir ką reiškia galėti laisvai ir kritiškai mąstyti ir apie tai kalbėti“, – sakė VDU docentė.
Moters seneliai buvo ūkininkai, turėjo savo plytinę. Todėl sovietai juos ir 9 metų mokslininkės tėvą ištrėmė į šiaurę.
Grįžę į Lietuvą tėvai baigė studijas Kaune ir įsikūrė Šiauliuose.
„Augau Šiauliuose. Sovietmečiu tai buvo uždaras miestas, jame ginkluoti vaikščiojo sovietų kariai. Jaučiausi lyg gyvenčiau už spygliuotos tvoros. Vis dėlto šeimoje lietuvybės dvasia buvo puoselėjama.
Tėvams Kaunas buvo tikras lietuvybės ir laisvės miestas. Todėl pasirinkau studijas būtent Kaune“, – pasakojo moteris.
Tai buvo metas, kai Lietuva jau vėl buvo laisva ir galėjai siekti, ko nori. Kalbos V.Bijeikienei atrodė ta sritis, kuri leidžia pažinti pasaulį, kitas kultūras ir pristatyti savo šalį užsieniečiams.
Buvo šaunu, kad jau nesislapstydama į Vasario 16-osios minėjimus mieste ji galėjo keliauti su savo vaikais ir ugdyti juos patriotiškai.
„Jau dirbdama universitete dar kartą labai aiškiai pajutau, kaip šaunu, kad Lietuva laisva. Teko dėstyti Kazachstane. Ten gyvena nuoširdūs žmonės, tačiau jie nemoka ir nesistengia mąstyti kritiškai.
Aukštesni pareigūnai yra nusprendę, kaip jiems gyventi, ir žmonės tam paklūsta. Todėl tai, kad mes turi laisvę kritiškai mąstyti ir apie tai kalbėti, yra labai didelė vertybė“, – sakė V.Bijeikienė.
Galime mokytis iš norvegų
Studijų metu mokslininkė mokėsi ne tik VDU, bet ir JAV bei Norvegijoje, Bergeno universitete. Teko dalyvauti Norvegijos nepriklausomybės dienos iškilmėse. Ji švenčiama gegužės 17-ąją.
„Vieno dalyko iš norvegų galėtume pasimokyti. Jie visi turi tautinius drabužius, nors tai kainuoja nepigiai. Norvegai šiais drabužiais labai didžiuojasi, visi jais puošiasi švenčiant valstybės šventes. Jiems tautinis kostiumas kelia pasididžiavimą ir tai yra nesuvaidinta“, – pasakojo V.Bijeikienė.
Bendraudama su jaunimu dėstytoja klausia, kokius jausmus jam kelia žodis „patriotizmas“.
„Studentai sako, kad teigiamus jausmus, todėl manau, kad jauni žmonės vis labiau didžiuojasi savo šalimi. Palankiai mūsų šalį vertina ir užsieniečiai. Pas mus studijuoja labai įvairių tautybių žmonės. Jiems Lietuva yra maža neatrasta šalis ir apsilankę čia ją apibūdina teigiamai. Mes tai per mažai vertiname“, – kalbėjo anglų kalbos specialistė.
Nors mokslininkė turėjo galimybių gyventi užsienyje ar Vilniuje, liko ištikima Kaunui. Moteriai čia gyventi patinka, tik pastebi kai kurių trūkumų.
„Visuomet turėsime už ką pakeiksnoti savo valstybę ar miestą. Tačiau per savo gimtadienį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, keldama trispalvę prie namų, matydama jas mieste, jaučiu džiugesį. Jis nėra momentinis, trunka ne tik tą vieną dieną. To linkiu ir kitiems“, – sakė V.Bijeikienė.
Švęsti šalies gimtadienį išmokstame vis labiau
Justina Minelgaitė, Lietuvos Istorinės Prezidentūros Kaune istorikė:
„Lietuvos valstybės gimimo diena tarpukariu buvo švenčiama ir iškilmingai, ir linksmai. Šventės šurmulys buvo kuriamas gerokai iš anksto, raginant kauniečius prie jos prisidėti.
Manau, kad pastaruoju metu mes taip pat jau išmokome švęsti Vasario 16-ąją. Labai svarbu, kad vyksta ne tik oficialūs renginiai bei minėjimai.
Kaune šiemet tą dieną bus apšviesti pastatai, kuriamos ledo skulptūros, vyks kitokios atrakcijos.
Svarbiausia, kad į šventės šurmulį įsilies studentai, jaunimas. Jie į šventę ateis ne kieno nors paraginti, o savo noru.“
Pagerbs ir globos namų gyventoją
Simona Aleknavičienė, Senjorų globos ir slaugos namų „Giraitės namai“ administratorė:
„Mūsų namuose Kauno rajone, veikiančiuose 4 metus, gyvena senjorai iš įvairių Lietuvos vietų. Tačiau anksčiau žmonių, gimusių vasario 16-ąją, nėra buvę.
Šie metai bus ypatingi. Pas mus gyvena kaunietė Marcelė Milčiuvienė. Ji gimusi būtent šią dieną. Šiemet jai sukaks 84. Gimtadienio proga sveikiname visus savo gyventojus. Paprastai nuperkame tortą, senjorai jį ragauja, bendrauja. Visada sudainuojame „Ilgiausių metų“.
Švenčiame ir valstybines šventes. Jų metu pas mus lankosi vaikų kolektyvai ar suaugusiųjų chorai. Saviveiklininkai rengia koncertus senjorams.
Šią Vasario 16-ąją bus dviguba šventė. M.Milčiuvienei linkėsime ne tik ilgiausių metų, bet visi drauge sugiedosime ir „Tautišką giesmę“.
