Neįmanoma nuslėpti meilės – Valdos ir Mindaugo akys žiba, nuo veido nedingsta šypsenos, o rankos lyg netyčia švelniai paliečia vienas kitą.
„Mindaugas buvo studentas, aš dar buvau mokinė“, – pažintį uostamiestyje prie jūros prieš du dešimtmečius prisiminė V.Bičkutė.
Juodu vėliau susitikdavo, bendraudavo.
Tuo metu nebuvo socialinių tinklų, tad bičiuliai būdavo tarsi priversti pasimatyti akis į akį, pasikalbėti.
Jie susitikdavo tai Klaipėdoje, tai Vilniuje. Mat uostamiestyje M.Valiukas studijavo režisūrą, dirbo teatro studijoje pedagogu, Valda sostinėje siekė aktorinio meistriškumo.
„Gal norėtum suvaidinti?“ – jau vėlesniame draugystės etape parašęs pjesę aktorės teiravosi poetas, dramaturgas ir režisierius M.Valiukas.
Bet V.Bičkutei dar neteko vaidinti nė vienoje šio menininko pjesėje.
Praėjusį pavasarį aktorė pasiūlė jam debiutuoti Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje „Pasikalbėk su manimi eilėmis“, kuris paremtas poezija. Spektaklyje eiles turėjo skaityti du vyrai ir dvi moterys.
„Pasikviečiau kolegą Jokūbą Bareikį ir vis svarsčiau, kas galėtų būti tas antras vyras. Juk reikėjo gebėti skaityti, suprasti ir mėgti poeziją, bet ir tarp aktorių nedažnai pasitaiko, kam eilės būtų arti širdies.
Ilgai kamavausi, kas galėtų būti tas ketvirtas aktorius, ir staiga prisiminiau: taigi Mindaugas iš Klaipėdos“, – apie susitikimą scenoje su bičiuliu poetu pasakojo V.Bičkutė.
– Ar šiame spektaklyje vienas kitą pamatėte kitomis akimis ir tarp jūsų įsižiebė meilės kibirkštys?
Valda: Ne nuo tada – į tą upę įžengėme visai neseniai.
Mindaugas: Praėjusių metų pabaigoje taip atsitiko.
– Kaip supratote, kad atėjo laikas būti nebe skirtinguose miestuose gyvenančiais draugais, o mylimaisiais?
Valda: Mindaugas kažkaip suprato. (Juokiasi.)
Mindaugas: Baigiau santykius su žmona. (M.Valiukas iš pirmosios santuokos turi dukrą.)
– Ilgai buvote vienišas?
Mindaugas: Neilgai. Kai supratau, kad jau esu kaip ir laisvas, t.y. priėmiau sprendimą išsiskirti, pradėjau į pasaulį žiūrėti truputėlį kitaip.
Į kitas moteris irgi pradedi žiūrėti jau kitaip. Pasižvalgius aplinkui labai toli ieškoti ir nereikėjo. Nežinau, kaip tai atsitiko.
– Keli mėnesiai jau esate pora?
Valda: Visas procesas prasidėjo nuo mano gimtadienio spalio 25-ąją.
Mindaugas: Visai nedaug.
– Visus tuos metus sekėte Valdos veiklą?
Mindaugas: Be abejo. Kalbėdavomės apie kiną, nes tai – bendra mūsų aistra. Kaip scenaristas irgi turiu tam tikrų ambicijų. (Šypsosi.)
Valda: Mes susitikdavome, gerdavome kavą, arbatą, kalbėdavomės.
– Jūs visada norėjote turėti menišką, kūrybingą vyrą?
Valda: Priešingai, aš sakiau: su menininkais – nie-ka-da, o tiktai su kuo nors, kas tvirtai stovi ant žemės. Juk aš esu skrajojanti, svarbu, kad būtų kas nors stabilus šalia.
– Anksčiau draugavote su žinomais menininkais.
Valda: Taip išeina, nes sukiesi toje terpėje, kurioje daug dirbi. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, Dievas juokiasi.
Matyt, lemta būti kūrybingai, tai neišvengiama ir turbūt nebus man duota užsidaryti kitokiame gyvenime ir būti vien tik žmona, namų šeimininke.
Matyt, asmeninis gyvenimas nuolat eis kartu su kūryba. Niekur nuo to nepabėgsiu.
O Mindaugas, kad ir poetas, yra tas vyras, už kurio gali jaustis kaip už mūro. Labai nuostabus savybių derinys: jis labai stabilus, ūkiškas gerąja prasme, vyriškas, tvirtas, neplaukioja padebesiais. Man tai labai svarbu.
– Jums neatrodė, kad Valda gali būti nepasiekiama, išranki?
Mindaugas: Labai teisingai atrodė, kad gali būti ir nepasiekiama, ir išranki. Aš manau, kad ji ir yra išranki. Bet tai – gerai.
– Bet neišsigandote, nepabūgote.
Mindaugas: Nepabūgau. (Šypsosi.) Jeigu moteris tau patinka, turi ką nors daryti – sakyti, parodyti. Nežinau, ar tai tas atvejis, kai vyrui, kaip medžiotojui, svarbu užkariauti nelengvai pasiekiamą moterį. Turbūt ne.
– Kokių naujų bičiulės savybių pastebėjote, kai artimiau su ja susipažinote?
Mindaugas: Protas, išmintis, humoro jausmas.
– Dar tik džiaugiatės draugyste be įsipareigojimų ar jau kuriate bendrus planus?
Mindaugas: Gal dabar nepasakotume apie save, jeigu būtų draugystė be įsipareigojimų. Ko čia cirkintis? Jeigu pasakai žmogui, kad jį myli, tai – viskas.
Valda: Gražiai čia tu pasakei. (Nusijuokė.)
– Turbūt Mindaugas ne tik moka gražiai pašnekėti, bet ir vinį į sieną įkalti?
Valda: Taip, taip. Elektrą sutvarkė bute. Čia tai bent! Aukštasis pilotažas! Viską moka, viską gali. Tokius padarė dalykus, kurie metų metus buvo nejudinami. Man labai svarbu ir žavu visur jausti vyro ranką.
Dirbu labai daug, dabar pats sezono intensyvumas – kasdien esu teatre, kasdien vaidinu, vykstu į gastroles.
Tai tęsiasi po kelias savaites be jokių pertraukų. Grįžusi namo neturiu jėgų, tiesiog guliu, ilsiuosi. Bet kai turiu laiko, mėgstu pagaminti valgyti ir tvarkytis.
Kai nurims sezono įkarštis, mielu noru darysiu visus buities darbus, o dabar iš tikrųjų Mindaugas rūpinasi manimi.
Jam šie metai taip pat intensyvūs – šiuo metu statomos trys jo pjesės. Dvi Lietuvos rusų dramos teatre, viena – Alytuje. Jis du kartus nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už savo dramaturgiją, o aš tuo negaliu pasigirti.
Mindaugas: Pastaruoju metu mano darbas – namai, nešiojamasis kompiuteris. Rašyti pjeses arba kitus tekstus galima nebūtinai kur nors išeinant.
– Valdai jau skyrėte eilėraščių? O gal sunku rašyti, kai meilė užvaldžiusi?
Mindaugas: Rašau. Gal dedikuotų eilėraščių, kad skiriu tam ir tam, nėra, bet yra tekstų, kurie tiesiogiai susiję su šia moterimi.
Valda: Mindaugas šiais metais išleidžia poezijos knygą. Kiek girdėjau, ji – laukiamiausių poezijos knygų sąrašuose.
Tai bus jau ketvirtoji jo poezijos knyga. Labai patiko Mindaugo poezija dar iki tol, kol nebuvome pora. O kokie haiku (tai unikali japonų poezijos forma) nuostabūs! Galima įsimylėti vien paskaičius haiku. Koks tai grožis, koks protas, siela.
– Ar naujoje knygoje atsispindės jausmai?
Mindaugas: Ta knyga buvo rašoma 10 metų. Visko ten yra.
Valda: Bet yra eilėraščių jau ir iš mūsų istorijos. Esu pažįstama su būsimais knygos tekstais. Ten yra puikios poezijos.
– Kuris jūsų daugiau kalba namuose?
Valda: Aš iškalbu viską spektakliuose, už scenos ribų daugiau tyliu. Namuose tarp mūsų – lygiavertis dialogas.
Bet mums gera kartu ir patylėti. Esu tylos mėgėja.
– Buvote susiginčiję, kad nesikalbėtumėte?
Valda: Matyt, ne tiek, kad prisimintume, net jeigu ir buvo kas nors. Aišku, abu esame menininkai, abu jautrūs, mums reikia tiek nedaug, kad iškart pradėtų vykti širdyje procesai, tačiau jie nepanašūs į pykimąsi.
Žinote, koks pagrindinis ginčas būna tarp mylimųjų: aš tave labiau myliu negu tu mane, ne, ne, aš tave labiau myliu negu tu mane. (Juokiasi.) Tokie ginčai visai neprošal būtų.
– O ant jūsų rankos ne sužadėtuvių žiedas žiba?
Valda: Tai – šio vakaro personažo papuošalai. Vaidinu „Domino“ teatro spektaklyje „Melagės“. Vakar irgi buvo tas pats spektaklis, tad žiedų nenusiėmiau.
Tam personažui naudoju nuosavus papuošalus, kad jie nepasimestų, nenusiimu nuo pirštų.
Ant vienos rankos – žiedas su rubinu, ant kitos – žiedai su deimantu ir cirkoniais. Jie mena mano keliones. Tai – mano pačios papuošalai.
– Gėlių iš mylimojo sulaukiate?
Valda: O taip. Mindaugas net vieną eilėraštį parašė apie tai, kiek jis man žada dovanoti gėlių. (Juokiasi.) Tas eilėraštis bus naujoje jo knygoje.
Gaunu gėlių po spektaklių, bet man jų niekada nebūna per daug. Mėgstu viską, kas žydi. Visokius žiedus irgi. (Rodo rankas ir juokiasi.)
– Kokių turite pomėgių?
Valda: Namie dabar ant visų palangių, stalų – poezijos knygos. Ieškome tekstų spektakliui, nes jis – iš eilėraščių.
Spektaklis „Pasikalbėk su manimi eilėmis“ – kintantis, visąlaik improvizacija.
Mindaugas: Ieškome naujų tekstų, kuriuos galėtume panaudoti spektaklyje.
Valda: Jis į namus atsinešė krūvą knygų ir gitarą.
Mindaugas: Pagroju ir padainuoju.
Valda: Kūryba niekada nesibaigia. Nebijau, kad ji gali išsekti mūsų namuose. Be to, tai nėra lemiantis veiksnys mūsų santykiuose. Tai yra tiktai tai, kas papuošia bendravimą, džiugina.
Esmė – kitur. Visada turi įsivaizduoti, kad jeigu liktum su tuo žmogumi negyvenamoje saloje be nieko, kaip tada būtų? Jeigu manai, kad tokiu atveju viskas būtų gerai, tada puiku.
Mindaugas: Oi, nepasiėmiau į salą savo knygų. Ką? Tu nepasiėmei? Apie ką su tavimi kalbėti dabar? Aš išsidrošiu knygą. Tu turėjai pagalvoti anksčiau! (Iš akimirksniu sukurto savo siužeto juokėsi poetas.)
– Gal iš tiesų jums reikėtų išvykti į kokią negyvenamą salą?
Mindaugas: Mielai taip pagyvenčiau.
Valda: Man rūpi, kaip ištverti iki pavasario, nes tiek daug darbo. Man poilsio diena – neįsivaizduojama prabanga.
– Anksčiau turėjote kitus santykius. Kokių klaidų nekartotumėte?
Valda: Man, kaip moteriai, labai svarbu neprarasti santykio su savimi, nes greitai gali imti gyventi ne savo gyvenimą – vyro, vaikų, dar kieno nors.
Moteriai svarbu nuolat palaikyti gerą ryšį pačiai su savimi, ir tada viskas bus gerai. Tada moteris nesikabinėja prie vyro, kad jai reikia dėmesio, to ar ano.
Partneris niekada nepatenkins tavo esminių poreikių – meilės ir dėmesio sau. Turi nuolat skirti laiko sau, savo sielai.
Tu tik viena žinai, ko tau iš tiesų reikia. Ir tu tik viena gali savo poreikius patenkinti.
Tuomet nebėra priklausomybės ryšių: tu man tą, tu man aną. Supranti, kad jautiesi gerai, ir tuo dalijiesi su žmogumi.
Juk aš kuriu santykius ne dėl to, kad man ko nors reikia ar trūksta, ir kitas žmogus man turi tai duoti. Tai anksčiau ar vėliau bus pasmerkta žlugti, nes negali įpareigoti kito žmogaus daryti tave laimingą. Niekas kitas nepajėgus to padaryti, tik pati arba pats.
Vienas pagrindinių dalykų – atverti širdį partneriui, nebijoti sakyti taip, kaip yra.
Mindaugas praėjo savo kelią, aš – savo, ir tikiuosi, kad dabar susitikome ką nors išmokę ir pasiruošę. Ilgas kelias nueitas.
Mindaugas: Kaip būtume žiūrėję vienas į kitą anuomet, prieš dvidešimt metų? Mes dabar visai kitokie žmonės, perėję savo tam tikrus pragarėlius. Aš esu linkęs manyti, kad mums, kaip porai, buvo lemta tik dabar susitikti.
