Savo tikros pavardės senolis viešai nurodyti nenori, teigdamas, kad jam būtų gėda prieš buvusius mokinius. Nepaisant to, jis sulaukė geranoriškų žmonių pagalbos.
Kuklių žmonių gaila labiausiai
Pensininkui ir iki publikacijos padėjo Maltos ordino savanoriai: porą kartų per savaitę nuveždavo sriubos, kartais ir rėmėjų paaukoto sauso maisto davinį (kruopų, makaronų ir pan.). Maltiečių savanoriai su senoliu bendraudavo, tačiau skundų, kad jis vis tiek alksta, nes pensija labai maža, iš jo negirdėjo.
Savo istorija Jonas M. galiausiai pasidalijo su pas jį pabendrauti užsukusiu Maltos ordino ambasados Humanitarinių projektų ir komunikacijos vadovu Arvydu Bružu. Arvydas pasakojo: „Yra dvi mažas pajamas gaunančių žmonių kategorijos: vieni vaikšto į įvairias įstaigas, visų prašinėja paramos ir jos sulaukia. Kiti, nors jų pajamos irgi mažos, į nieką nesikreipia ir pagalbos neprašo, tad aplinkiniai nė nežino, kaip jiems sunku. Tokių kuklių žmonių man gaila labiausiai. O Jonas M. – būtent toks.“
Ir maltiečių atstovui Jonas nebuvo linkęs skųstis. Pradžioje vyrai kalbėjo apie kompozitoriaus vaikystę, jaunystę, darbus, bendrus pažįstamus, ir galiausiai kalba pasisuko apie sunkią materialinę padėtį.
Senjoras Arvydui paliko tipiško menininko įspūdį: jis ir dabar apsikrovęs natų sąsiuviniais, vis galvoja, ką dar sukurti, o dėl buities pernelyg nesuka galvos. Bet iš karto matyti, kad buitis tikrai skurdi, šaldytuvas stovi beveik tuščias...
Arvydas sakė: „Skųstis maža pensija ar keikti valdžią menininkas nebuvo linkęs, tik sakė, kad jam labai apmaudu, jog į pensiją išėjo po insulto dėl invalidumo. Jeigu būtų galėjęs dar kurį laiką padirbėti, gautų ne invalidumo, o senatvės pensiją, ir toji būtų didesnė.“
Pagalba labai nudžiugino
Kai Arvydo pasakojimas pasirodė portale Lrytas.lt, viena moteris juo pasidalijo socialinio tinklo „Facebook“ Antakalnio gyventojų grupėje. Žmonės sukruto organizuoti senoliui paramą maisto produktais.
Violeta R. (tikrojo vardo ir pavardės prašė neminėti) pasakojo: „Su kompozitoriumi susisiekiau, prisistačiau ir paklausiau, kokių maisto produktų jam reikėtų. Jis buvo labai kuklus: sakė, kad būtų gerai gauti grikių, pieno, sviesto, muilo ir pan. Mėsos produktų nė nepaminėjo, tad jų pridėjau nuo savęs.“
Moteris tiesiog užsakė senjorui produktų iš prekes į namus pristatančios įmonės. Kompozitorius moteriai pasirodė labai pozityvus: „Nors jis verčiasi labai sunkiai, gyvenimu nesiskundžia ir nedūsauja. Manau, nemažai žmonių, kurie gyvena geriau, galėtų iš jo pasimokyti pozityvaus požiūrio į gyvenimą.“
Po kelių dienų maisto produktų senoliui nunešė kita Antakalnio gyventoja. Iš viso yra 8 ar 9 žmonės, rimtai nusiteikę paremti kaimyną maisto produktais, tad tikriausiai visi susidarys grafiką ir pasikeisdami kartą ar du per savaitę pasirūpins sunkiai besiverčiančiu žmogumi.
Tiesa, atsiliepė ir žmonių, norinčių senjorą paremti pinigais, tik Violeta sakė, kad dar reikės pagalvoti, kaip tą paramą surinkti ir žmogui perduoti – visiems dalyti jo asmeninių duomenų nesinori, juk gali pasitaikyti ir nesąžiningų žmonių. Be to, Jonui dėl prastos sveikatos sunku nueiti iki parduotuvės, tad pagalba maistu net naudingesnė už pinigus.
Violeta pasakojo: „Tai, kad parūpinome maisto produktų, senjorui buvo labai netikėta. Jis labai dėkojo už pagalbą ir sakė, kad dabar tai jau atsivalgys už ilgą nepriteklių laiką.“
