JAV lietuvio ir vietnamietės laimės kelyje – ir juoda duona su druska

Visa Luko giminė – iš Lietuvos. „Mano seneliai ir visi proseneliai – lietuviai. Tėvas gimė Panevėžyje 1944-aisiais, bet ketverių metų su savo tėvais išvyko į Ameriką.

Mama gimė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, kur baimindamiesi Sibiro tremties Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo pasitraukę jos artimieji.

Tėvai susipažino už Atlando, Bostone, dabar gyvena Meino valstijoje. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pradėjau eiti kryžiaus kelius dėl antros – Lietuvos pilietybės.

2006 metais tapau ir Lietuvos piliečiu. Visada gyvenu tarsi dviejuose pasauliuose“, – pasakojo L.Manomaitis.

Jo vaikų vardai neretai sukelia aplinkiniams daugybę klausimų – Leonui Kazimierui Manomaičiui – septyneri, Katerinai Linai – penkeri, mažajai Alisai Irenai – pusantrų.

Parinkti vaikams vardus jam nebuvo sunku: Kazimieras – senelio vardas, Irena – mama, Alisa – močiutė, Lina – vienintelė Luko sesuo.

„Siūliau žmonai, kad vaikams parinktų ir vietnamietiškus vardus, bet ji nusprendė, jog ir taip užteks. Visi mano vaikai – Manomaičiai“, – sakė Lukas.

Tapęs Lietuvos piliečiu jis neabejojo, kad jo vaikai prie amerikietiškosios turi gauti ir Lietuvos pilietybę, turėti lietuviškus pasus.

Paklaustas, kam jam viso to reikia, Lukas atsakė paprastai: „Aš esu lietuvis ir mano vaikai – lietuviai, juk čia viskas aišku. Tai labai geras jausmas. Mano širdyje – Lietuva. Sunku ką nors daugiau pasakyti.“ Į Tailandą jie išskrido jau pasiėmę dviejų vyresnėlių lietuviškus pasus.

Lukas apgailestavo, kad kol kas jo lietuvių kalba nėra tobula – labai trūksta praktikos, anksčiau nebuvo daug progų šnekėti lietuviškai.

Ir dabar Tailande jis bene vienintelis nuolat gyvenantis lietuvis. Tolimoje šalyje išgirdęs lietuviškai kalbant Lukas neatsispiria pagundai pašnekinti tuos žmones. Tačiau tai paprastai būna keliautojai ar poilsiautojai.

Namuose jis su mama šnekėdavo tik lietuviškai, mielai klausydavosi jos pasakojimų apie Lietuvą, nors tuo metu ji pati dar nebuvo mačiusi tėvų gimtinės.

Paaugęs Lukas Bostone lankė sekmadieninę mokyklą. 1989-aisiais jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir tobulino savo žinias lietuvių kalbos kursuose Vilniaus universitete.

„Su savo vaikais kalbu tik lietuviškai. Kai jie ko nors nesupranta, pakartoju angliškai. Prieš miegą skaitau jiems lietuviškas pasakas, lietuvių autorių knygas, vaikai puikiai žino Kakę Makę“, – pasakojo Lukas.

Su mama mažieji kalba vietnamietiškai, o tarpusavyje dar ir angliškai – taip bendrauja tėvai. Kartą per savaitę į jų namus pas vaikus ateina kinų kalbos mokytoja – tėvų teigimu, be šios kalbos Azijos šalyse toli nenueisi.

Tvarkytis namuose gausiai šeimai padeda tailandietė. Ji su mažaisiais Manomaičiais tėvų prašymu bendrauja savo gimtąja kalba.

Aukštuosius mokslus L.Manomaitis baigė Amerikoje. Jis yra biologijos ir akvakultūros specialistas. Savo įmonę Bankoke įsteigęs lietuvis nuolat darbo reikalais keliauja po pasaulį ir teikia konsultacijas žuvivaisos, žvejybos saugos ir kitais akvakultūros klausimais.

„Kai baigiau mokslus, ėjo 2001- ieji, draugai sakė – nieko nelauk, važiuok į Aziją, ten tikrai būsi labai reikalingas. Taip ir atsidūriau ten. Tikrai nesigailiu.

Gerai išmanau, kaip įvairiuose vandens telkiniuose auginti krevetes ir kitas egzotiškas jūrų gėrybes. Gaila, Lietuvoje mano žinių nepritaikysi, čia per šalta“, – juokėsi Lukas.

Tailande jis sutiko ir savąją meilę – dešimt metų jaunesnę Ket. Tiesa, pirmiausia susipažino su jos tėvu, kuris taip pat dirbo toje žuvivaisos srityje.

Lukas Ket išvydo Bankoko universitete, kur mergina studijavo. Tąkart Luko draugas pakvietė jį į vieną renginį.

Pasiekti, kad Ket taptų jo žmona, nebuvo labai paprasta. Jos tėvai buvo įsitikinę, kad žentas gali būti tik vietnamietis.

Gražuolės tėvas – vienos Vietnamo ministerijos pareigūnas, buvęs kariškis, negalintis pamiršti Vietnamo ir JAV karo jo šaliai paliktų negyjančių žaizdų, žuvusių savo draugų, iš pradžių buvo kategoriškai nusiteikęs prieš jaunuolių draugystę.

Lukui teko bene trejus metus įrodinėti Ket tėvui, kad nenuvils nei jo, nei jo dukros, kad mylės ją visą gyvenimą, rūpinsis ir saugos, viskuo aprūpins.

Vien žodžių nepakako. Jis turėjo pas Ket tėvą nuvykti su tailandiečių šeima, kuri jaunuolį gerai pažinojo ir garantavo, kad jis – darbštus, doras, pareigingas.

Ket tėvams buvo parodytas vaizdo įrašas iš Amerikos: jame apie save ir savo gyvenimą pasakojo Luko tėvai ir sesuo.

„Per tą susitikimą aš neturėjau žodžio teisės – visko klausinėjo mano draugų šeimos. Kai ledai buvo pralaužti, parodžiau būsimajam uošviui savo senelės auksinį žiedą, kurį vėliau per sužadėtuves padovanojau Ket.

Ji tuo metu net nežinojo, kad aš Vietname prašau jos rankos. Susituokėme po metų, – prisiminimais dalijosi Lukas. – Mano tėvams nerūpėjo, kokios tautybės bus jų marti.

Jie tikėjo: kad ir kaip susiklostytų mano gyvenimas, savo šeimoje išsaugosiu Lietuvos dvasią, kultūrą ir tradicijas. Tėvams svarbiausia, kad sutikau mylimą ir mylintį žmogų, kad susilaukėme trijų puikių vaikų.“

Lukas neįsivaizdavo, kad jo vedybų šventė gali apsieiti be lietuviškų tradicijų.

Po kelias dienas trukusių didžiulių iškilmių pagal vietnamietiškas tradicijas Hanojaus priemiestyje, nuotakos tėvų namuose, restoranuose, svečiai iš Vietnamo, JAV, Tailando, Kinijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Lietuvos ir kitų pasaulio šalių drakonais išpuoštais dviem laivais išplaukė į vieną Halongo įlankos salą.

Čia vestuvių šventė tęsėsi pagal amerikiečių ir lietuvių tradicijas.

Lukas ir jo žmona Ket pribloškė svečius apsivilkę lietuviškus tautinius drabužius, buvo sutikti su lietuviška duona ir druska, vaišino visus šakočiu.

Luko draugas iš Tailando perskaitė Pauliaus Širvio eilėraštį „Neklauskit meilės vardo“ – vaikinas pripažino, kad ši užduotis jam buvo labai sunki.

Apie ką kalbama, suprato visi – eilės buvo išverstos į anglų ir vietnamiečių kalbas. Halongo įlankoje skambėjo ir Maironio „Lietuva brangi“.

Lietuviškomis tradicijomis pasirūpino į vestuves atvykusi Luko giminaitė Zita Tallat-Kelpšaitė su drauge, Luko artimieji iš Lietuvos. Jie jaunąją apdovanojo gintaro karoliais.

L.Manomaitis prisiminė, jog kai lietuviai uždainavo „karti, karti, degtinė karti“ ir buvo paaiškinta, kad dabar jaunieji turėtų bučiuotis, ne vienas šventės dalyvis sutriko, mat Vietname neįprasta viešai reikšti jausmų ir emocijų.

Bet Lukas iš karto čiupo savo žmoną į glėbį.

Po vedybų pora svarstė, kur jiems geriau gyventi. Lukas buvo nusiteikęs kurtis žmonos gimtinėje, bet Ket nusprendė, kad Tailande jos būsimiems vaikams bus geresnės sąlygos augti ir tobulėti.

Šeima įsikūrė Bankoke. Pagausėjus šeimai įsikėlė į 250 kvadratinių metrų ploto butą su penkiais balkonais.

Geriausia būtų gyventi name, bet Tailando įstatymai draudžia užsieniečiams turėti žemės, jie net negali jos nuomoti.

Nepigiai užsieniečiams kainuoja ir mokslas. O vaikų ugdymas prasideda anksti – nuo pusantrų metų. Du vyresnieji Manomaičių vaikai jau lanko mokyklą, netrukus į pamokas keliaus ir mažoji.

L.Manomaitis juokavo, kad visas jo šeimos gyvenimas – nesibaigianti šventė. Daugybė gimtadienių, skirtingu metu Vietname, Tailande, Lietuvoje ir Amerikoje sutinkami Naujieji metai, tautinės šventės.

„Prie Kūčių stalo sėdame kad ir kur būtume, kartą tai nutiko net Fidžio saloje. Vasario 16-oji man – ypatinga diena. Dauguma mano draugų Azijos šalyse apie Lietuvą nebūna nieko girdėję. Aš esu tarsi Lietuvos ambasadorius: galiu ilgai pasakoti apie ją. Paaiškinu, kur ir kas ta Lietuva, ir dar priduriu, jog jiems labai pasisekė, kad susipažino su lietuviu, kurie yra puikūs žmonės.

Mano žmona Ket apie Lietuvą taip pat nebuvo girdėjusi. O dabar mes čia lankomės kas antri metai – jau penktą kartą. Ir vis pataikome žiemą.

Vaikams sniegas patinka, bet aš noriu jiems ir Ket parodyti, kokia nuostabi Lietuva vasarą. Gal kitąmet tai pavyks“, – kalbėjo L.Manomaitis.

Jis didžiavosi, kad Ket – ne tik nuostabus žmogus, puiki žmona ir mama. Tarptautinio verslo administravimą baigusi moteris spėja ne tik rūpintis šeima, bet ir dirba vienoje garsioje kompanijoje.

Ji lepina šeimą vietnamietiškais patiekalais, o kartais vyrą pradžiugina cepelinais ar koldūnais. Prieš keletą metų Ket sužavėjo baravykai: jei Lietuvoje šeima atsiduria rudenį, stengiasi ištrūkti į mišką pagrybauti.

L.Manomaičiui Lietuvoje nuolat pritrūksta laiko, nes jis nori aplankyti kuo daugiau giminaičių, pasiklausyti jų pasakojimų.

Per pastarąją tik savaitę trukusią viešnagę Lukas negalėjo atsiklausyti Kaune gyvenančios jo senelio sesers atsiminimų.

L.Manomaitis apgailestavo, kad nespėjo šnektelėti su senelio broliu – Kaune gyvenusiu žinomu praėjusio amžiaus keramiku Valdemaru Manomaičiu, išėjusiu amžinybėn 2000-aisiais.

Lukas tikisi, kad jo vaikai lietuviškai šnekės geriau negu jis pats. Tailande įsikūrusi šeima norėtų, kad kiek ūgtelėję vaikai kokiam pusmečiui atvažiuotų mokytis į Lietuvą.

„Mano svajonė – pusę metų gyventi Azijoje, pusę – Lietuvoje, kai čia šilta, bet kažin ar ji išsipildys.

Kai manęs klausia, kodėl stengiuosi, kad jie taptų ir Lietuvos piliečiais, sakau, jog man tai svarbu, o pats kartais pagalvoju: jei kiltų karas su Rusija, mes irgi kovotume už Lietuvą“, – sakė Lukas.

Šeima dažnai aplanko ir JAV gyvenančius senelius. Keliauti su trimis mažais vaikais nėra paprasta, bet jie jau įprato.

Netrukus Luko tėvai atvyks pasisvečiuoti į Tailandą ir savaitę prižiūrės vaikus.

Tuo metu Lukas su Ket skris pasidairyti į Japoniją.

Savaitgaliais Manomaičių šeimyna stengiasi ištrūkti į užmiestį ir pabūti gamtoje – prie upių, ežerų ar kalnuose.

„Ir man, ir mano žmonai geriausias poilsis – prie vandens. Jeigu kurčiausi Lietuvoje, rinkčiausi Klaipėdą, Molėtus ar Zarasus.

Abu juokaujame, kad geriausias variantas būtų namas kalnuose, iš kurio matytume jūrą ar upę“, – svajojo L.Manomaitis.