„Patyriau keturias depresijos stadijas, paranoją ir tada pasiekiau aukščiausią tašką – pasireiškė paranojinė šizofrenija“, – neslėpė pašnekovas.
Ričardas jau nuo vaikystės buvo linkęs į menus, daug piešė, baigė dailės mokyklą, vėliau pasirinko reklamos maketavimo specialybę. Iki šios dienos jis užsiima piešimu – ant sienų, popieriaus, o dabar svajoja savo kūrybą perkelti ant žmogaus kūno – daryti tatuiruotes.
„Vieną kartą ligoninėje gulėjau mėnesį, antrą kartą du mėnesius, trečiąjį – vos tris dienas. Dabar jaučiuosi pasveikęs, gydytojai sakė, kad iš 100 proc. ligos liko 30proc.“, – sakė R.Permanas.
Ričardui susirgus draugai jį palaikė, niekas nenusisuko, išskyrus merginą, kuri galvojo, kad jis ją ateityje gali sužeisti, nors agresijos požymių jam nėra pasitaikę.
Bendraudamas su naujais žmonėmis Ričardas prasitaria, jog serga, ne iš karto, nes nenori, kad žmonės jam klijuotų etiketes.
„Žmonės gąsdina jau pats žodis – šizofrenija. Manoma, kad šia liga sergantis žmogus nėra normalus, kad jis beprotis. Man gaila žmonių, kurie serga šizofrenija, nes pats sergu ir suprantu, kad visuomenėje lipdomos etiketės. Ne visi sergantieji turi draugų, šeimas, kurios supranta, patys kompleksuoja dėl to, kad serga šia liga“, – sakė pašnekovas.
Ričardas gerai prisimena pirmąjį šizofrenijos epizodą.
„Klasėje man nežinia kas prasidėjo – pradėjau kalbėti nesąmones, ir auklėtoja, pagalvojusi, jog vartojau narkotikų, mane nusiuntė į narkologinį. Narkotikų kraujyje nerado, bet uždarė į psichiatrinę“, – sakė jis.
Mato tai, ko nenorėtų
R.Permanas mano, kad šizofrenija – dovana ir prakeiksmas.
„Liga man davė daug kartų stipresnę nuojautą – labai dažnai nuspėju ateities įvykius. Vadinamas šizofrenikas, sakoma, girdi garsus ir mato vaizdus, kurių niekas neregi. Man būna, kad aš girdžiu kitų žmonių mintis. Buvo ir taip, jog ką nors sugalvoju, o kitas žmogus pasako – tai yra idėjų įkišimas į galvą“, – teigė menininkas.
Ričardą kankino paranoja, bet jis suprato, kad tai netikra, bet to iš galvos jam išmesti niekaip neišėjo. Jam atrodė, kad jį persekioja, kad medikamentai, duodami psichiatrinėje, pavers jį daržove.
R. Permanas pradėjo matyti tai, ko nenorėtų regėti – ypač naktimis. Jis pasakoja, kad kartu su vizijomis ateina „jie“.
„Ateinančius pas mane šešėlius vadinu taip – jie. Pavyzdžiui, guliu lovoj ir prasideda vizijos, o kartu su jomis matau juos – būtybes iš kito pasaulio. Suprantu, atrodo, kad nusišneku, bet man taip yra. Atrodo, kad jie nori atimti mano fantazijas bei gebėjimus. Yra tokių žmonių, kurie serga šia liga ir nemato tokių dalykų, tačiau dažnai jaučia, kas kažkas yra šalia jų, o aš dar ir matau kaip jie atrodo“, – pasakojo pašnekovas.
Ričardas negali girdėti jį aplankančių „šmėklų“, bet jos pasirodo beveik kiekvieną naktį.
„Tie šešėliai labai dideli, sulig durimis. Jie nieko negali padaryti. Su jais susikalbėti nemoku“, – teigė jis.
Atėjo sužadėtinės tėvas
Kartą Ričardas sėdėjo savo kambaryje ant lovos ir pajautė, kad šalia sėdi, sakytum, šmėkla. Jos viena akis buvo akla.
„Man buvo šokas. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „pasirūpink“ ir išnyko. Iškart parašiau sužadėtinei: „mane aplankė šmėkla“. Pasakiau, kad tai buvo kažkoks Artūras, kurio kairė akis buvo akla. Apibūdinau kaip jis atrodė. Ji pasakė, kad tai jos miręs tėvas, o aš visiškai nieko apie jį nežinojau, net matęs nebuvau nuotraukose“, – mistišką patirtį prisiminė R.Permanas.
Kai Ričardui buvo aštuoniolika, jis sėdėjo klasėje ir jam atrodė, kad jį kažkas kviečia.
„Atsisuku – nieko. Dar kartą kokie du balsai pašaukė ir po to jų girdėjau labai daug. Išėjau iš klasės išsigandęs. Man atrodė, lyg tai būtų balsai žmonių, kuriems reikia pagalbos“, – pasakojo vyras.
„Ligos pradžioje labai dažnai būdavo, kad matydavau vizijose ateitį. Kartą mačiau, kaip klasiokė atėjo, pasidėjo kuprinę, išsitraukė telefoną. Sėdėjau tada klasėje ir pamatęs šį vaizdinį mintyse, pamačiau, kaip realiai atėjo ta pati klasiokė ir atliko lygiai tokius pačius veiksmus, kokius mačiau prieš juos jai atliekant“, – sakė jis.
Vilnietis prisimena, jog labai daug genijų sirgo šia liga, o ir pačiam psichiatrinėje bei mokykloje Ričardui nustatė, kad jo IQ – 180.
„Tos smegenų dalys, kurios pas paprastus žmones yra neaktyvios, pas šizofrenija sergančiuosius suaktyvėja, tačiau pastarieji prisigalvoja visokių sąmokso teorijų, nes jie nežino, kaip šiuo „sutrikimu“ naudotis“, – teigė Ričardas.
R.Permanas mano, jog jeigu žmogus pats geba kontroliuoji šizofreniją, suprasti, kada yra prisigalvojama nebūtų dalykų – su ja gyventi nėra baisu. Anot Ričardo, gyvenimas pasidaro įdomesnis – vaizduotė praturtina jį.
Šiandien jaučiasi sveikas
Ričardas tvirtina, kad su liga yra susigyvenęs, prie jos pripratęs.
„Man atrodo, kad aš pats nesusitvarkiau su šia liga, labai padėjo vaistai – reguliariai juos vartoju kas mėnesį. Mama padėjo suprasti, jog daug kas, ką sugalvoju, yra netikra, ilgainiui pats pradėjau skirti iliuzijas nuo realybės, nors dar kartais būna, kad sunku suprasti, kas tikra, o kas – tik mano vaizduotės vaisius“, – sakė pašnekovas.
Būna, kad menininkui liga atsinaujina.
„Ne visi gali mesti vaistus. Penkis mėnesius negėriau, o po to buvo atkrytis. Pirmasis atkrytis būna pats baisiausias, tačiau nuo paties sergančio žmogaus priklauso, koks bus jo susikurtas pasaulis. Jis gali būti netgi teigiamas – visa priklauso tik nuo minčių“, – šypsojosi vilnietis.
Ričardas suprato, kad sergant šia liga nereikia per daug gilintis į dalykus ir iš to daryti išvadas, nes tos išvados neturi pagrindo – tai iliuzijos.
