Artiomas pirmiausia pamatė Anastasijos nuotrauką internete. Tuomet Maskvoje jis su Igoriu Talkovu jaunesniuoju, žinomo Rusijos muzikanto sūnumi, ieškojo, kas galėtų sukurti paminklą jo tėvui.
Pradėję internete ieškoti skulptoriaus vyrai užsuko į Anastasijos svetainę.
„Galima sakyti, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, vien pamačius žmogaus atvaizdą internete“, – prisipažino A.Monogarovas.
Susirašinėjimą su Anastasija jis pradėjo nuo dalykinių reikalų, bet netrukus perėjo prie asmeninių. Anastasija sukūrė I.Talkovo paminklo maketą, kuris muzikanto našlei labai patiko.
O Artiomas po trijų mėnesių bendravimo internetu pakvietė Anastasiją į pasimatymą Maskvoje. Jį sužavėjo ne tik moters išvaizda, bet ir charakteris, be to, sutapo jų požiūris į daugelį dalykų.
Muzikantą ir dainų kūrėją truputį tik gąsdino, kad moteris turi sūnų. Tačiau po kurio laiko jis nusprendė, kad meilei tai – ne kliūtis.
Anastasija sutiko pasimatyti, nes tuo pačiu metu susitarė susitikti Maskvoje su vienu užsakovu. Kai vyras vos po dviejų savaičių jau ne virtualios pažinties pasiūlė jai tuoktis, moteris labai nustebo, bet su Artiomu ji jautėsi saugi, todėl sutiko.
„O aš visiškai neabejojau tuo, kad Anastasija yra man skirta, taigi nebuvo reikalo ilgai laukti“, – savo sprendimą paaiškino Artiomas.
Iki vestuvių pora beveik metus gyveno kartu, ir ne bet kur, o Donecke. Anastasijai nesinorėjo palikti gimtinės, nors ten ir vyko karas. Buvo 2015-ieji, kai situacija jau buvo kiek aprimusi.
Su didžiausiu siaubu moteris prisiminė 2014-uosius, kai Donecke aidėjo šūviai ir tvyrojo chaosas. Ypač moteris bijojo dėl sūnaus Vladiko, kuriam dabar devyneri.
Vaiką ji augino viena. Karui prasidėjus abu kartais išvykdavo pagyventi pas gimines į Rusiją ir vėl grįždavo atgal. Be to, gamykla, kurioje ji dirbo skulptore, tai veikė, tai buvo uždaroma.
Kai į Donecką moteris grįžo su būsimu vyru iš Lietuvos A.Monogarovu, ten gyventi neatrodė labai pavojinga. Už miesto kartkartėmis pasigirsdavo šūvių, bombardavimo garsų, bet vietos gyventojai prie to jau buvo įpratę ir gyveno įprastą gyvenimą – ėjo į parduotuves, mokyklą, darbą.
Mieste veikė dauguma įstaigų, telefono ryšys, internetas, tik nebuvo galimybės atsiskaityti banko kortelėmis.
„Tas karas – tai politika, o dauguma eilinių žmonių nenori į ją veltis, jie nori ramiai gyventi“, – sakė Anastasija.
O Artiomui artimieji ar nesakė, kad kvaila išsikraustyti iš Lietuvos į karo siaubiamą Ukrainą? „Gal ir sakė, tačiau man svarbu buvo būti su mylima moterimi, ir niekas daugiau nerūpėjo“, – prisipažino vyras.
Tiesa, pora visą laiką turėjo į kuprines susikrovusi būtiniausius daiktus ir dokumentus, jei staiga prireiktų palikti namus.
Į taikią Lietuvą
Vis dėlto 2016 metų pabaigoje abu pasiryžo pradėti bendrą gyvenimą Lietuvoje. O jau netrukus, 2017-ųjų sausio 14-ąją, Vilniuje atšventė vestuves.
Artiomas prisipažino, kad vestuvių nesinorėjo atidėlioti ir todėl, kad reikėjo greičiau sutvarkyti mylimosios ir jos sūnaus dokumentus, kad jie galėtų ramiai gyventi Lietuvoje.
Anastasijai čia patinka viskas, išskyrus dažną lietų. Ypač nemaloniai ją nustebino sniegas, kurį pernai Lietuvoje išvydo dar gegužės 9-ąją. Ir, žinoma, ji nuolat susirūpinusi dėl Ukrainoje likusios mamos.
Menininkę žavi Vilniaus senamiestis ir daugybė ežerų šalyje. Lietuviai jai atrodo nekonfliktiški žmonės, su jais dažniausiai pavyksta susikalbėti rusiškai.
Moteris stengiasi mokytis lietuvių kalbos, bet prisipažįsta, kad tai daryti daug geriau sekasi jos sūnui.
Vladikas Vilniuje dabar lanko rusų mokyklą, bet neseniai scenoje sėkmingai padeklamavo lietuvišką eilėraštį.
Sudėtingiau jai Lietuvoje tarsi iš naujo pradėti karjerą, megzti reikiamus ryšius ir ieškoti užsakovų, kurių gimtinėje jau turėjo.
Ten ji viską išmanė apie skulptorių veiklą, turėjo parodų organizavimo patirties.
Lietuvoje ji sulaukia užsakymų nupiešti žmonių portretus, nors šio žanro ėmėsi neseniai, tik atsikrausčiusi į Lietuvą. Paprastai piešia iš jai atsiųstų nuotraukų, o žmonės jos darbus dažniausiai užsako dovanų. O štai užsakymų skulptūriniams dirbiniams Anastasija Lietuvoje turėjo tik porą – vieną kartą gamino Alberto Einsteino biustą, kitą – dekoraciją grožio salonui.
Turi sukūrusi projektą, kuriuo galėtų papuošti vestuvinių suknelių saloną: prie pastato sienos būtų prilipdyta vestuvinę suknelę vilkinčios moters statula, kuri trauktų žmonių dėmesį.
Anastasija jau spėjo nulipdyti statulėlės, skirtos Kemerovo tragedijai, kai gaisre prekybos centre žuvo daugybė vaikų, maketą.
Moteris su ašaromis akyse kalbėjo: „Ši tragedija mane labai sukrėtė. Vis skaičiau apie tuos vaikus, kurie žuvo ugnyje, prieš tai dar spėję pranešti tėvams, kad negali išeiti iš užrakintų patalpų, ir verkiau.
Talentinga nuo mažens
Menininkės karjerą Anastasija pradėjo vos šešerių, kai vaikų kūrybiniame konkurse laimėjo pagrindinį prizą. Jos tėtis buvo architektas ir norėjo, kad jo pėdomis sektų sūnus, Anastasijos brolis, vis ragino jį piešti ar lipdyti.
Mergaitė norėjo pasirodyti ne prastesnė už brolį ir ėmė tėčiui rodyti, kad irgi moka kurti.
Tėvas pamatė, kad dukra turi talentą, tad rimtai ėmėsi ją lavinti. Rodydavo albumus su senovės graikų skulptūromis ir ragino lipdyti ką nors savito.
Tėvai bandė mergaitę leisti ir į meno mokyklą, tačiau tai tęsėsi tik kelis mėnesius.
Kai atėjo žiema, patalpose, kuriose vyko užsiėmimai, pasidarė labai šalta, vaikai sėdėjo su striukėmis, o mergaitė buvo dar ir linkusi daug sirgti, tad tėvai nutarė nerizikuoti.
Užtat tėčiui ją lavinti sekėsi puikiai. Kai Anastasija buvo vos devynerių, viename Kijevo dvare įvyko jos darbų paroda. Būdama dešimties laimėjo konkursą „Talentingi vaikai“, ne kartą sėkmingai pasirodė kituose konkursuose.
Be to, kai buvo dešimties, jai buvo skirta speciali prezidento stipendija. Būdama trylikos pradėjo kurti ir sidabro gaminius, sulaukdavo užsakymų atlikti įvairius darbus.
Paauglystėje mergaitei buvo trumpam prasidėjęs maištavimo etapas, kai norėjosi viską mesti, bet tėtis neleido to daryti, ir dabar ji jam už tai dėkinga.
Beje, jos brolis architektu taip ir netapo – jis išsikraustė į Abchaziją, ten sukūrė šeimą ir užsiima povandenine žūkle.
Menininkė prisiminė, kad tėtis ją ir kritikuodavo, ragindavo susiimti ir darbą patobulinti, tačiau iš to, ką jis kalbėdavo su kitais žmonėmis, ji suprasdavo, kad ja didžiuojasi.
Būdama septyniolikos Anastasija nuėjo į metalurgijos gamyklą tartis dėl savų metalo dirbinių gamybos. Ten pamatė, kaip liejami varpai, ir labai užsinorėjo dirbti su jais.
Paprastai būdavo priimami tik specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą, bet susipažinę su Anastasijos darbais vadovai sutiko ją priimti iškart.
Daugiausia mergina kūrė puošmenas varpams. Varpus gaminančių įmonių yra labai mažai, tad jie iš Ukrainos keliavo į įvairias Europos šalis.
Taip pat moteris sukūrė nemažai ikonų – su dvasininkais kalbėdavosi apie tai, ko jie norėtų, tuomet pateikdavo jiems eskizus ir, jei tikdavo, toliau rūpindavosi gamyba.
Anastasija, baigusi vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti grafinio dizaino. Tuo pačiu metu ir dirbo. Baigė tiktai vieną kursą – mirė jos tėvas, o motina buvo namų šeimininkė, tad mergina turėjo atsidėti darbui, kad galėtų ja pasirūpinti.
Taigi išeina, kad Anastasija – menininkė savamokslė. Beje, motina sukūrė naują šeimą, tad Anastasijai dabar ramiau.
Ar Lietuvoje namuose, kai neturi užsakymų, ji nesijaučia vieniša? Pasirodo, jos vyras, pragyvenimui užsidirbantis kurdamas interneto svetaines, dirba namuose, tad jie kartu praleidžia vos ne 24 valandas per parą.
Be to, ji puikiai sutaria su anyta, susibičiuliavo su kai kuriais vyro draugais.
Tiesa, tik atvykus į Lietuvą buvo etapas, kai menininkės karjerą Anastasijai norėjosi mesti ir imtis bet kokio kito darbo.
Bet žmoną labai palaikė Artiomas, raginęs nenuleisti rankų ir toliau daryti tai, kas jai patinka ir puikiai sekasi.
