Subrendusi moteris įkliuvo monstrui: „Maniau, taip jis rodo aistrą“

Helena Walmsley-Johnson portalui „Daily mail“ papasakojo apie patirtą psichologinį smurtą.

 Buvau 45 metų ir išsiskyrusi. Liekna, patraukli moteris, švytinčiais raudonais plaukais.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Buvau 45 metų ir išsiskyrusi. Liekna, patraukli moteris, švytinčiais raudonais plaukais.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 15, 2018, 6:56 PM

„Pavojaus signalus turėjau išgirsti tą dieną, kai mano vaikinas pareikalavo drauge peržiūrėti mano spintą ir atrinkti, kuriuos drabužius išmesti.

„Tai bus kaip mados šou! – sakė Francis. – Viską pasimatuosi, o aš pasakysiu, ką pasilikti.“

Jis tikino, kad bus smagu. Be to, teigė, jog būtina tai padaryti, mat neturiu jokio stiliaus pojūčio. Kadangi tuos dalykus sakė gražus, puikiai apsirengęs prancūzas, patikėjau. Vėliau jis nuvedė mane apsipirkti ir vietoje visą gyvenimą dėvėtų bohemiško stiliaus rūbų įtaisė kitus, elegantiškus. Francio požiūriu – tinkamesnius dėvėti jo merginai“, – prisiminė moteris.

Tuomet pora jie tebuvo kelias savaites, tačiau Helena buvo įsitikinusi, jog tai meilė. Jie greitai apsigyveno kartu, tada reikalavimų padaugėjo.

Mėlynių juk nelieka

„Kai jis pasakė, kad mano įprotis vaikščioti namie basomis yra pasišlykštėtinas, pasijutau siaubingai sugėdinta. Francis pareikalavo visada avėti šlepetes. Taip ir dariau.

Paskui jis privertė mane pasimatuoti liemenį, klubus ir šlaunis. Nutarė, jog turėčiau sumažinti apimtis, sudarė man sporto programą, kurios ir laikiausi.

Jis nuolat reikalaudavo atšaukti susitikimus su draugais, nemėgo, kai išeidavau kažkur viena. Pasirodė paprasčiau tiesiog liautis tarusis susitikimus – draugysčių nebepalaikiau.

Žinoma, turėjau suprasti, koks neteisingas ir kontroliuojantis buvo Francio elgesys. Bet aš nemąsčiau logiškai. Mylėjau jį ir maniau, kad toks elgesys – jo meilės man įrodymas.

Tikriausiai atrodau silpnavalė naivuolė be jokios gyvenimiškos patirties? Tiesą sakant, buvau 45 metų ir išsiskyrusi. Liekna, patraukli moteris, švytinčiais raudonais plaukais“, – prisipažino Helena.

Gerai išsilavinusi moteris dirbo ligoninės administratore, turėjo daug draugų ir puikų socialinį gyvenimą. Kitaip tariant, ji visiškai neatitiko psichologinio smurtautojo aukos stereotipo. Nepaisant to, ji buvo auka.

„Jei tai nutiko man, vadinasi, gali nutikti kiekvienam“, – įspėjo moteris.

Prievartinės kontrolės santykių problema yra ta, jog jų iš šalies lengvai nepastebėsi. Helena palygino: kai moterį tris kartus per savaitė tranko į baldus, smurtas turi požymių – jos fizinė kančia pažymėta nubrozdinimais, mėlynėmis. Bet kontrolė ir psichologinis smurtas palieka nematomus randus, palaužia dvasią ir sutrikdo moters tapatybę.

Santykių vilionė

„Palikti tokius santykius ilgainiui darosi nežmoniškai sudėtinga. Negalvojau apie tai, kol vieną dieną netikėtai supratau, kad pati buvau kontrolės auka.

Per radiją klausiausi pasakojimo apie moterį, prieš kurią buvo psichologiškai smurtauta. Ir išgirdau savo pačios patirtis, tik išsakytas jos lūpomis. Man buvo šokas“, – prisiminė Helena.

Argi moteriai negalėjo kas iš artimųjų padėti anksčiau atsipeikėti? Jos manymu, ne – Helena tikino, jog tiesiog nebūtų jų klausiusi.

„Mano meilė Franciui mane įkalino. Buvo taip gėda pripažinti, kad suklydau. Neigimas kažkodėl atrodė mažiau žeminantis.

Manau, toje situacijoje pirmiausia atsidūriau dėl vienatvės. Mano pirma santuoka žlugo siaubingai skaudžiai, todėl išskyrus dar vienus santykius, aštuonerius metus praleidau viena. Pasiilgau intymumo, artumo, kurį gauni mylinčioje poroje.

Maniau, kad tai man Francis ir davė. Pirmiausia, jis buvo daugiau nei žavingas. Nepaprastai manimi susižavėjo ir nuolat sakė komplimentus, meilinosi – tam, kad iš pradžių nuslėptų nuo manęs savo perdėtą kontrolę.

Pradžioje santykių jaučiausi dievinama, o ne dusinama. Kontrolę jis įvedė labai pamažėle, po žingsnelį, subtiliai“, – pasakojo moteris.

Reikalavimai didėjo

Anot jos, net vakarieniaujant mieste draugas reikalavo, jog ji leistų jam užsakyti maistą abiem. Neva graži moteris turėtų leisti vyrui išrinkti. Tai buvo komplimentas, tarsi nuneigiantis jos teisę rinktis pačiai.

Namuose jis liepdavo valgyti tik proteinus ir salotas – tam, kad Helena atrodytų kaip įmanoma geriausiai. Dėl savęs pačios ir dėl jo.

Taip pat moteris pripažino liovusis kalbėtis su kitais vyrais – tai buvo būtina sąlyga, mat Francis sakė, jog jam agoniją kelia vien mintis apie tai. Helena jo elgesį laikė aistros išraiška. Vos po kelių savaičių tai tapo norma.

„Greit sutikau su visu sąrašu jo reikalavimų. Niekada neišeiti iš kambario, kai jis tuo metu piktas. Visada atsiliepti į skambutį, telefonui suskambėjus ne daugiau kaip keturis kartus. Sporto salėje lankytis mažiausiai 3 kartus per savaitę ir sportuoti po 90 minučių. Laikytis Francio sudaryto sporto režimo.

Niekada negerti daugiau kaip vienos taurės vyno (ir būtinai – balto). Neleisti laiko su kitais žmonėmis, kai tuo metu galėčiau būti su juo.

Visą tai dariau norėdama, kad jis būtų laimingas. Buvau apakinta to, kaip Francis savo kontroliuojantį elgesį užmaskavo dievinimu ir manęs garbinimu. Jis mane įviliojo į savo pasaulį. Kai pradėjau suvokti, kas vyksta, neturėjau supratimo, kaip ištrūkti.

Tapau statistikos dalimi. Viena iš 1,2 milijono moterų per pastaruosius metus, kurios gyvena kontroliuojamos, išnaudojamos ir naikinamos savo partnerių. Tos moterys – tai aš, mūsų mamos, seserys ir dukros“, – skaudžią tiesą konstatavo ji.

Antroji istorija

Helena pasidalijo ir kitos moters, mokyklos administratorės Eleanoros Michaels (vardas pakeistas. – Red.) istorija. Ji niekuomet neįsivaizdavo pati tapsianti psichologinio smurtautojo auka.

40-metė Eleanora pasakojo visada jautusis stipri: „Didžiavausi, jog esu stipri asmenybė ir niekada nebūčiau santykiuose, kuriuose prieš mane naudotų fizinį smurtą. Tačiau buavu su vyru, kuris nuolat gniuždė mano pasitikėjimą savimi ir naikino savarankiškumą. Jis rėkdavo ant manęs net kai viena norėdavau pereiti per gatvę – čiupdavo man už plaukų ir tempdavo atgal.“

Eleonoros buvęs vyras įsiusdavo, jei ji kada išdrįsdavo jam pasipriešinti. Ypač jeigu moteris norėdavo praleisti laiko su savo draugais.

„Kaskart, kai jam paprieštaraudavau, net dėl mažiausio menkniekio, jis pradėdavo plūstis, koks aš baisus žmogus, jeigu šitaip su juo elgiuosi. Kartais kalbėdavo apie tai valandų valandas. Tvirtino, jog sargdinu jį, neva per mane jam skauda galvą, kyla kraujospūdis.

Išsigąsdavau, taigi sėdėdavau tylomis ir tikėdavausi, kad viskas greit liausis. Tačiau kadangi jis niekada fiziškai manęs nežalojo, tai neatrodė kaip smurtas.

Jis pašėldavo net dėl menkiausių nesusipratimų – pavyzdžiui, kai nubraukiau jo automobilio kraštą į šaligatvį. Arba kai vieną dieną vedžiau pasivaikščioti mūsų šunį ir šis pabėgo. Bijojau grįžti namo, buvau persigandusi pasakyti vyrui, kas nutiko.

Nepaisant to, negalvojau jo palikti“, – prisipažino Eleanora. Išgelbėjo tik jos pasitikėjimas draugėmis.

Grupelė artimų draugių baisėjosi tuo, kas vyksta, ir privertė moterį pamatyti vyrą jų akimis. Galų gale, po septynerių kartu praleistų metų, Eleanora paliko vyrą.

„Praleidau savo jaunystės metus įtikinėjama, jog esu baisus žmogus, ir kad prastas vyro elgesys – mano pačios kaltė. Tai man buvo tapę norma“, – pridūrė ji.

Varlė verdančiame puode

Helena pateikė metaforą, geriausiai apibūdinančią prievartinės kontrolės santykių kilmę.

„Jei įmesi varlę į puodą verdančio vandens, ji tuoj pat bandys iššokti. Tačiau gali ją lėtai ir švelniai įdėti į šalto vandens puodą, o tada atsargiai įjungti po puodu ugnį.

Varlė sėdės ramiai ir nė nepastebės, kad pradėjai ją kaitinti. Tačiau netrukus tiesiog išvirs ir žus. Štai koks jausmas įsimylėti vyrą, kuris nori tave valdyti.

Be to, argi ne daugelis mūsų santykių pradžioje mažiau bendrauja su draugais ir visą dėmesį sutelkia į naują simpatiją?

Žinutės, skambučiai ir laiškeliai internetu, klausimai „Kur esi?“ iš pradžių atrodo mielai. Tarsi vienas labai trokštumėt. Išmesti suknelę, kuri jam nepatinka ar sutikti su figūros gerinimo patarimais – kam jaudintis dėl tokių niekų? Bet yra riba, kurią tokie vyrai kaip Francis ilgainiui peržengia“, – tvirtino moteris.

Ji atskleidė noriai užmezgusi artimus santykius su tokiu psichologiškai apsėstu vyru tik dėl vienos priežasties. Su juo moteris jautėsi norima.

„Juk kai viskas prasidėjo, Francis mane tiesiog garbino. Tačiau kai nesielgiau, kaip jam norisi, Francis išvadino mane beviltiška ir chaotiška. Sakė, jog mano buvę santykiai siaubingi, nesugebu tvarkytis su pinigais, esu prasta kulinarė ir nemokšiškai tvarkau namus.

Niekada nebuvau tinkamos figūros, buvau sena, o svarbiausia – kas su manimi būtų, jei ne jis?

Tikėjau Franciu, kai sakė, jog esu tobula – tikėjau ir kai sakė visus šiuos dalykus. Sutikau su tuo bjauriu savo paveikslu, kurį jis nupiešė“, – prisipažino Helena.

Jos motina buvo mirusi, tėvas išsikraustęs, su broliais nebuvo kalbėjusi metų metus, o ryšius su draugais nutraukė pati. Nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo Helena galėtų pasikalbėti.

Dėl išsiblaškymo ir nuolatinio galvojimo, kaip įtikti Franciui ir ką ji daro ne taip, moteris netgi prarado darbą ligoninėję.

Trečioji istorija

Anot Helenos, kai kurios moterys, buvusios kontroliuojamos vaikystėje, vėliau nesąmoningai ieško tokių pačių santykių. Ji pasidalijo ir 47-metės Georgios istorija. Jos tėvas buvo tikras kontrolės pamišėlis.

„Augdama pripratau, jog ant manęs rėkia ir nuolat aiškina, ką turiu daryti. Pavyzdžiui, tėvas visą vakarienę burbėdavo ir skųsdavosi, jei nors vienas daiktas ant stalo būdavo ne vietoje“, – pasakojo Georgija.

Dėl tėvo į namus ji nekviesdavau draugių. Ironiška, tačiau noras ištrūkti iš tokio valdingo bendravimo atvedė ją į santykius su tokiu pat vyru.

„Sutikau jį universitete. Įsikraustėme kartu, nes norėjau ištrūkti iš tėvų. Iš pradžių buvome kambariokai, paskui tapome pora. Iš pradžių jis buvo geranoriškas, tačiau netrukus ėmė prašyti, kad be jo neičiau iš namų. Net į paskaitas ar praktiką.

Atsikeldavo paryčiais reikalaudamas, jog pasikalbėtume, nors būdavau pervargusi. Tai paveikė mano studijas, nuolat trūkdavo miego.

Sykį atsisakiau dėvėti jo padovanotą sijoną. Tas sijonas buvo klaikus, bet kai jis neužsičiaupdamas tikino, kaip privalau jį dėvėti, galų gale sutikau.

Pykau ant savęs, jog pasiduodu. Kaskart, kai mėgindavau išeiti, jis bėgdavo paskui mane. Kartais net basas, tiesiai iš lovos. Atrodė vertas pasigailėjimo. Ir net žinodama, jog nieko bloga nepadariau, jausdavausi kalta. Lygiai taip, kaip kai supykdydavau tėvą“, – prisiminė Georgia.

Moteris tris kartus buvo palikusi partnerį, tačiau kaskart grįždavo, šiam pažadėjus, kad viskas bus kitaip. Galiausiai ji ištrūko po to, kai mylimasis buvo neištikimas. Dabar ji nebepasitiki savimi santykių klausimu ir bijo megzti ryšius su vyrais, jog vėl netaptų išnaudojama.

Norėtų apsaugoti kitas

Helena teigė besijaučianti taip pat.

„Norėčiau galėti pasakyti, jog galiausiai viską supratau ir liepiau Franciui išeiti, – atviravo ji. – Tačiau tiesa ta, kad iš santykių ištrūkau labiau aplinkybių dėka.

Francis dėl darbo turėjo grįžti į Paryžių, taigi daug laiko praleisdavome atskirai. Mūsų atsiskyrimų metu patyriau, kas yra normalus gyvenimas be nuolatinės vyro kontrolės. Jam dirbant svetur, turėjau laiko pamąstyti.

Norėjau susigrąžinti karjerą. Mėgautis socialiniu gyvenimu ir kasdieniniais užsiėmimais. Kaip, pavyzdžiui, ėjimu į sporto salę iš asmeninio noro, o ne dėl to, jog tai būtų taisyklė.

Po dviejų atskirai praleistų mėnesių nuvykau aplankyti Francio. Kai jis pradėjo ir fiziškai smurtauti, nes neva jį erzinau, atitokau. Neigimas baigėsi.“

Helena pabrėžė, jog psichologinis smurtas nebūtinai kada nors virsta fiziniu, kaip nutiko jos atveju.

Tačiau nepaisant to, kas įvyko Paryžiuje, jų santykiai neturėjo aiškios baigties.

„Grįžusi namo ėmiau ieškoti darbo. Pirmiausia norėjau įsitvirtinti ir persikelti į Londoną. O ten atkūriau savo gyvenimą ir tapau nepriklausoma moterimi.

Francis vis dar mėgino mane valdyti internetu, laiškais. Iš tiesų nebesikalbėjome, tačiau susirašinėjant visada žinojau, kur jis yra – Prancūzijoje, toli nuo manęs.

Neabejoju, jog su kitomis moterimis Francis elgėsi taip pat. Pykstu ant savęs, kad nesugebėjau jo sustabdyti taip, jog situacija nebesikartotų. Norėčiau, jog jis būtų nubaustas pagal įstatymus.

Tačiau psichologinis smurtas tik nuo 2015 metų laikomas nusikalstama veika, o mano istorija įvyko prieš dešimtmetį. Nuo to laiko esu laiminga vienišė“, – tvirtino moteris.

Anot jos, prievartinė kontrolė yra kaip vėžys: visi pažįsta bent vieną nuo to nukentėjusį žmogų. Ir tik tuomet, kai ryžtiesi apie savo patirtį kalbėti be gėdos, gali tuo padėti kitiems.

„Yra daugybė moterų, kurios niekada nebuvo fiziškai sužalotos savo partnerių. Tačiau emociškai yra gniuždomos vėl ir vėl, o partneriai kontroliuoja kiekvieną jų žingsnį.

Tai paverčia jas smurto aukomis. Tokiomis pat, kaip moterys, kurios kas antrą savaitgalį makiažu maskuoja mėlynes.

Kai tai priimi, ateina tikras supratimas apie tai, kas vyksta. Moteris nuolat pakliūna į smurtinius santykius. Tokios moterys kaip aš ir jūs“, – įspėjo Helena ir pridūrė, jog kartais iš pirmo žvilgsnio sunku pamatyti, kas vyksta iš tiesų.

Parengė Joana Gimberytė-Juronė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.