Jau beveik 10 metų Agnė dirba socialine darbuotoja (angl. support worker) su psichikos negalią turinčiais žmonėmis, kuriuos stengiamasi integruoti į savarankišką gyvenimą. Savo darbu ir darbdavių požiūriu į kai kuriuos neįgaliuosius Anglijoje ji yra labai nusivylusi.
Agnė sakė: „Kai prieš pradėdama dirbti mokiausi specialiuose kursuose, maniau, kad mano darbas bus puikus: mes rūpinsimės tais, kuriems to reikia, ir stengsimės, kad emocinių ar elgesio problemų turintys žmonės (tokie seniau buvo vadinami „protiškai atsilikusiais“) pritaptų „normaliųjų“ visuomenėje. Tačiau pasirodė, kad viskas gražu tik teoriškai.“
Štai pavyzdys iš Agnės kasdienybės. 28 m. Maksas (klientų vardai pakeisti – red. pastaba) yra labai aukštas ir stiprus vyras, kuris turi didelį intelekto sutrikimą. Jis nekalba ir neaišku, ką supranta iš to, kas jam sakoma. Pagal integracijos į savarankišką gyvenimą programą jis gyvena kartu su dviem kitais likimo draugais jiems skirtame būste, o socialiniai darbuotojai nuolat būna šalia ir jais rūpinasi.
Tualetu naudotis Maksas moka, bet dažnai į jį nenueina, o šlapinasi, kur pakliuvę. Kai jam kas nors nepatinka, daužo aplink esančius daiktus, dėl to dažnai nukenčia baldai ir prietaisai. Žmonių nepuola.
Toks ligonis pagal jam skirtą programą turi kasdien kelias valandas praleisti su dviejų socialinių darbuotojų palyda vaikščiodamas po miestą. Du kartus per savaitę jį reikia nuvesti į parduotuvę, kartą – į restoraną. Bėda ta, kad Maksui visa tai nepatinka, tinkamai elgtis tarp žmonių jis nemoka, o vienintelis dalykas, kuris jam rūpi, yra maistas.
Eilinį kartą Agnė su kolega veda Maksą į restoraną. Jam nepatinka laukti užsakymo, o kai dėl to supyksta, pradeda restorane daužyti indus, vartyti kėdes ar čiumpa maistą iš kitų lankytojų lėkščių. Socialiniai darbuotojai, žinoma, bando jį sulaikyti, bet su stipriu beveik dviejų metrų aukščio vyriškiu ir dviese susitvarkyti nėra paprasta. Restoranuose palydovai Maksui užsako tuos patiekalus, kurie bus greičiausiai paruošiami, kad nereikėtų laukti.
Vieną kartą po pakankamai sklandaus pasisėdėjimo restorane einant atgal Maksas nei iš šio, nei iš to nusišlapino prie įėjimo į barą, tuomet atsisėdo į savo padarytą balą ir niekaip nesutiko eiti toliau. Po ilgo įkalbinėjimo darbuotojai sugalvojo tokį planą: Agnė nubėgo į parduotuvę ir nupirko bulvių traškučių, tuomet jos kolega jų pakelį rodė Maksui ir vis ėjo pirmyn, o dvimetrinis vyras sekė iš paskos kaip šuniukas paskui tą traškučių pakelį...
Agnė sakė: „Taip, tai nenormalu, bet tai vyksta, ir niekas nesiima panašių problemų spręsti. Neįgaliųjų integracija į visuomenę Anglijoje užsiima privačios įmonės, kurios suinteresuotos turėti kuo daugiau pacientų. Už sunkius pacientus, kaip Maksas, įmonės iš valstybės biudžeto gauna daugiau lėšų. Jeigu jis bus perkeltas į slaugos namus, įmonės vadovybė praras pelningą klientą. Todėl ir bando jį mokyti savarankiško gyvenimo, ir liepia vesti į restoranus...“
Kitas pavyzdys. 45 m. klientė Ana, turinti nežymų intelekto sutrikimą, yra labai nutukusi ir serga cukralige. Ji labai mėgsta saldumynus, nors jų valgyti jai negalima. Kartais juos kemša tol, kol pasidaro bloga. Kadangi ji pagal programą turi savimi rūpintis pati, ji gali pirkti ir valgyti tai, ką nori, ir niekas neturi teisės jai uždrausti kimšti saldumynų...
Nebylius moko kalbėti
Iš pradžių Agnė galvojo, kad situacija prasta tik toje įmonėje, kurioje ji dirbo, ir kelis sykius keitė darbovietę, kol įsitikino, kad panašus požiūris į klientus ir darbuotojus yra visose jų integracijos programas vykdančiose bendrovėse.
Jeigu darbuotojas pradeda kelti „nepatogius“ klausimus, vadovybė pradeda jam daryti spaudimą, net pagrasina išvaryti iš darbo. Vienas įmonės savininkas, indas medikas, darbuotojams atvirai sakė: „Jeigu jums taip nepatinka, galite išeiti, aš atsivešiu iš Indijos darbuotojų, kurie dirbs už 3 svarus už valandą“ (Agnė paprastai gauna minimalų uždarbį, kuris šiuo metu siekia 7,5 svaro).
Pašnekovė patikino, kad ji pasisako už psichikos ligonių integraciją į visuomenę, bet, jos įsitikinimu, kai kurie rimtų psichikos sutrikimų turintys jos klientai tikrai nėra pasirengę tam savarankiškam gyvenimui, kuriam jie neva ruošiami.
Minėtose ugdymo programose, kuriomis socialiniai darbuotojai turi remtis, iškeliami nerealūs tikslai. Pavyzdžiui, parašoma, kad žmogus per 3 mėnesius išmoks kalbėti, nors iki tol jis 35 savo gyvenimo metus buvo visiškas nebylys. Arba planuojama keturiasdešimtį, kuris skaičių visiškai nesuvokia, išmokyti skaičiuoti iki dešimties.
Dar keletas iškalbingų pavyzdžių iš Agnės klientų gyvenimo. 75 m. Sofija intelekto sutrikimų turėjo nuo mažens, o senatvėje apako ir apkurto, yra iš dalies paralyžiuota, tik judina rankas. Neaišku, ar ji ką nors supranta iš to, kas jai sakoma ir kas vyksta aplink. Ji tik guli arba sėdi specialiame galvą prilaikančiame neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau ir jai priklauso keliauti į parduotuves ir restoranus. Socialiniai darbuotojai prašo padavėjų, kad Sofijai skirtas maistas būtų sutrintas į tyrę be jokių gumulėlių, ir ją maitina šaukšteliu, ji kartais maistą išspjauna. Anglai – žmonės tolerantiški, tačiau iš jų žvilgsnių matyti, kad toks vaizdas restorane jiems nėra malonus.
Pasitaiko ir užpuolimų
42 m. Lora – autistė, kuri jaukiai jaučiausi tik namie ir automobilyje, baiminasi didelių erdvių ir nepažįstamų žmonių. Su tais, kuriuos pažįsta, ji dažniausiai draugiška ir miela, o nepažįstamus iš išgąsčio gali užpulti. Lorai taip pat priklauso eiti į parduotuves, kavines, taip pat pasportuoti.
Kartą su Agne ir kita palydove ši moteris vyko į sporto klubą. Eidama per patalpas buvo labai įsitempusi ir įsibaiminusi. Ant batuto kelias minutes šokinėjo smagiai, vėliau pasakė, kad nenori. Kai Agnės kolegė pasakė, kad reikėtų sportuoti daugiau, Lora supyko ir ją užpuolė. Agnė ir sporto klubo darbuotoja jas išskyrė.
Moterys patraukė link išėjimo. Lora buvo labai nerimastinga ir čiupo už drabužių pro šalį einantį maždaug 10 m. amžiaus berniuką, pradėjo jį tampyti. Darbuotojos ir vaiko tėtis ją vos atplėšė nuo vaiko. Berniukas labai išsigando. Nepaisant to, kitą dieną Lora turės keliauti į restoraną...
Kelis kartus Agnė buvo užpulta ir pati. Viena agresyvi klientė, kuri tą dieną buvo labai blogos nuotaikos, nežinia dėl ko ją čiupo ir smarkiai tampė už plaukų. Kita klientė, irgi kartais besielgianti agresyviai, ją kartą puolė, mojuodama žirklėmis. Gerai, kad tos buvo labai bukos.
Agnės kolegės yra nukentėjusios daug labiau – viena iš jų sykį buvo nustumta nuo laiptų, kitai smarkiai sužalotas kaklas. Ir, kaip jau minėta, tokie agresyvūs žmonės taip pat vedami į viešas vietas, kad integruotųsi į visuomenę...
Geniali dailininkė autistė
Žinoma, ne viskas yra taip blogai. Čia aptarėme kai kuriuos neigiamus atvejus. Yra daugybė kitų žmonių, kuriems integracijos į visuomenę programa tikrai naudinga. Tik jie turi patys norėti integruotis.
Pavyzdžiui, Agnei labai patiko dirbti su Luka, 25 m. mergina. Jos diagnozė – taip pat autizmas, bet ji labai protinga, jos intelekto koeficientas – daugiau nei 170, tai yra, didesnis nei daugelio sveikų žmonių. „Ir ji labai gražiai piešia, mano įsitikinimu, savo darbus galėtų pardavinėti ir iš to nemažai uždirbti“, – pasakojo Agnė.
Luka seniau galėjo kalbėti, bet po kažkokio nemalonaus įvykio (kokio būtent, liko neaišku) kalbėti nustojo ir su žmonėmis bendrauja per specialią išmanią lentelę, kurioje parašo, ko nori. Viena ji bijotų didelių erdvių ir nepažįstamų žmonių, o su darbuotojais mielai eina pasižmonėti. Ir namie daug ką daro pati, bet visgi ją reikia prižiūrėti, nes nemoka išgerti vaistų, o kai susinervina, save drasko. Jai, kaip ir kai kuriems kitiems jos likimo draugams, Anglijoje sudarytos tikrai geros gyvenimo sąlygos.
Pašnekovė apibendrino: „Lietuvoje manoma, kad užsienyje, kur neįgaliųjų priežiūrai valstybė skiria didelius pinigus, jų priežiūra yra ideali. Bet iš tikrųjų dideli pinigai pritraukia daug gobšuolių, kurie nori iš to uždirbti. Taigi, didelė tų pinigų dalis tampa įmonių savininkų pelnu, o ligoniams ir paprastiems darbuotojams lieka ne kažin kas.“
