Loretą Norvegijoje žavi grynas oras, neapsakomas gamtos grožis, mėgstamas darbas, jūros ošimas už lango, sielos ramybė, o aistra šitaip gyventi atstoja visas prarastas vasaras.
Būdama penkiolikos Loreta iš Marijampolės su šeima išsikėlė į Šakių rajoną. Ten baigė mokyklą, ištekėjo ir susilaukė pirmos dukros Gretos (17 m.). Studijuojant jaunai šeimai gimė sūnus Mangirdas (15 m.). Jau turėdama smulkiojo verslo organizatorės specialybę mokslų tęsti moteris išvyko į Marijampolę.
Sugrįžusi į Šakius dirbo mobiliojo ryšio operatore, susilaukė dar vienos dukros Elados (10 m.). O tada prasidėjo krizė – abu su vyru neteko darbo, šeimoje prasidėjo problemos, privedusios prie skyrybų.
Bet dabar moters gyvenimas yra laimingai susiklostęs ir įgavęs naują kryptį.
– Kaip atsidūrėte Norvegijoje?
– Išvykti nusprendžiau tada, kai Lietuvoje nebežinojau, ko griebtis. Prieš aštuonerius metus gegužę su vaikais išvykome iš Lietuvos.
Sėdau į mašiną kaip stoviu, su vasariniais drabužiais, – tuo metu juk buvo pavasaris, šilta, smagu ir gražu.
Negalėjau iš galvos išmesti verkiančių vaikų vaizdo, todėl ir pati visą kelią verkiau. Bet nevažiavau į niekur – važiavau pas buvusią kaimynę, kuri Norvegijoje buvo įkūrusi masalų kabinimo centrą.
Kilometrai bėgo, lygumas keitė kalnai, aukštus dailius medžius – krūmai ir pelkės. Po 36 valandų kelionės atvykusi į Finmarką nesupratau paros laiko. Nors laikrodis rodė pirmą valandą nakties, danguje skaisčiai švietė saulė.
Pravėrus mašinos dureles ištiko lengvas šokas: lauke šalta, savo vasariniais bateliais apautas kojas pastačiau tiesiai į sniegą.
Po metų susipažinau su savo dabartiniu sužadėtiniu norvegu O.Rortveitu.
O netrukus susilaukėme dviejų dukrų Adrijos (4 m.) ir Marijos (1,5 m.). Tada iš Finmarko, pagal plotą didžiausios, bet gyventojų skaičiumi mažiausios Norvegijos apygardos, persikėlėme į jo gimtinę – Lufuteno salas.
Visi Lufuteno žvejai rudenį ir vasarą plaukia į Finmarką gaudyti dėmėtųjų menkių. Taip ir susipažinome – jis žvejojo, o aš ruošiau jam masalą. Abu įlindę į kombinezonus. (Šypsosi.)
Olavas turi laivą ir žvejoja žiemą, kai prie Lufuteno salų neršti atplaukia klajojančios menkės, kurioms nustatyta kvota. Vėliau vyras plaukia į Finmarką gaudyti dėmėtųjų menkių, kurioms nėra kvotų.
– Kiek laiko ten trunka žiema? Ir kaip išgyvenate poliarinę naktį ir dieną?
– Sužadėtinis iš pradžių man sakė, kad žiema čia trunka 9 mėnesius. Kiti vietos gyventojai sako, kad yra visi keturi metų laikai, bent jau kalendoriuje. Vasarą vidutiniškai įšyla iki 10 laipsnių šilumos, žiemą būna apie 10 laipsnių šalčio.
Pasitaiko vasaros dienų, kai termometro stulpeliai kyla ir iki 20 laipsnių šilumos. Tokios šiltos dienos būna geriausiu atveju 7 iš eilės, dažniausiai 1–2 kartus per mėnesį. Yra buvę ir visą vasarą.
Poliarinė naktis prasideda lapkričio mėnesį ir baigiasi sausio pradžioje, tačiau saulės nematome nuo spalio pabaigos iki vasario pradžios, nes ten, kur gyvename, jos menkus likučius prieš ir pirmuosius spindulius po poliarinės nakties užstoja dangų remiantys kalnai.
Poliarinė diena trunka ilgiau – šviesios naktys prasideda balandžio viduryje ir tęsiasi iki rugpjūčio vidurio, nors saulė naktimis šviečia tik du mėnesius – birželį ir liepą.
Iš pradžių kiekvieną rugsėjį verkdavau dėl artėjančio šaltojo sezono ir jau nuo vasario pradžios skaičiuodavau dienas iki vasaros. O dabar pripratau.
Padeda priprasti ir tai, kad namai čia šilti, o šiltai apsirengus ir šaltis nebaisus.
– Norvegija garsėja lašišų ūkiais, o kaip jūs atsidūrėte šiame versle?
– Visai netyčia. Mano sužadėtinio draugas ieškojo darbuotojo. Neturėjau jokio supratimo apie darbą ir šiek tiek bijojau prarasti patogų gyvenimą – juk dirbau kartu su sužadėtiniu, ruošiau jam masalą – ir staiga griebtis kažko nauja. Vis dėlto nusprendžiau pabandyti.
Likau sužavėta darbo vietos, nors iš pradžių bijojau darbo lauke blogomis orų sąlygomis, baiminausi žiemos, kai čia taip vėjuota ir šalta, kai daug sninga ir kai nuolat tamsu.
Pradėjau dirbti vasarą, kai orai buvo gana pastovūs, bet vis pagalvodavau apie artėjančią žiemą. Pasirodė viskas kur kas lengviau, nei aš įsivaizdavau.
Vėso orai, aš prisitaikiau, įsigijau tinkamą aprangą. Dabar kartais dirbant viduje pasiilgstu darbo lauke – juk taip gera grįžti nuo šalčio įraudusiais žandais, pilnais plaučiais gaivaus oro.
Šį darbą pamėgau dar ir dėl to, kad dirbu su gyvūnais, rūpinuosi, kad jie būtų sveiki ir saugūs, kas dieną stebiu, kaip jie auga.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena žiemą ir vasarą?
– Susirenkame į darbą septintą ryto, atsigeriame kavos, aptariame dienos planus ir pasiėmę kiekvienas savo skyriaus kibirus, kurie sužymėti spalvomis, einame pas žuvis.
Skyriai sužymėti pagal žuvų amžių – inkubatorius, mailiaus skyrius, paaugintų žuvų skyrius ir „smoltų“ (lašišos mailius, pasiekęs tokį išsivystymo lygį, kai pasiruošęs išplaukti į jūrą ir jam nebetinka augti gėlame vandenyje, reikia sūraus) skyrius.
Kai žuvys būna pasiruošusios išplaukti į jūrą, atplaukia laivai ir jas išplukdo į jūroje esančias varžas.
Taigi einame kiekvienas į savo skyrių ir apie 1,5–2 val. akylai stebime, ar jos ėda, kaip jaučiasi, ar gerai plaukia, ar užtenka srovės, šviesos, vandens, deguonies, ar tinkamas pH. Matuojame vandens parametrus, įvertiname žuvies būklę.
9 valandą vėl einame gerti kavos ir visi aptariame, ką matėme savo skyriuje. Pasitariame: gal reikia pakeisti pašarų rūšį, padidinti silikato kiekį, kuris reguliuoja vandens pH, ar reikia didinti temperatūrą ir panašiai.
Tada grįžtame į skyrius – išvalyti baseinų, išrinkti negyvų žuvų, pripildyti pašaro automatų, apsitvarkyti aplink baseinus.
11 val. 30 min. einame valgyti priešpiečių, kuriuos mums patiekia įmonė. Valgome kartu, darbuotojai ir vadovai, pasikalbame. Likusias tris valandas atliekame įvairiausius darbus, remontuojame šepečius ar sugedusius automatus, stebime žuvis, tvarkome aplinką, rūšiuojame prekes.
Paaugusias žuvis perkeliame iš vienų baseinų į kitus. Žuvis rūšiuojame, skiepijame nuo virusų ir bakterijų, kad būtų stipresnė imuninė sistema.
Kartą per savaitę atvyksta biologas, kuris patikrina, kaip mes dirbame, kartą per mėnesį aplanko ir veterinaras – jis įvertina žuvų sveikatą.
– O kiek yra tiesos kalbose, kad žuvys lašišų ūkiuose maitinamos chemikalais?
– Baseinų, transportavimo laivų priežiūrai, jiems plauti naudojami tikrai stiprūs plovikliai, muilas ir dezinfekavimo priemonės.
Bet plaunama, kai įrenginiai būna tušti, kad išnyktų bakterijos ir žuvys būtų auginamos, laikomos ir transportuojamos ypač higieniškai ir švariai. Dirbant su šiomis priemonėmis mums būtina naudoti apsaugos priemones.
Manau, iš čia ir kilo mitas apie chemikalais šeriamas žuvis. Iš tiesų tai elementari higiena, kuri būtina, – nesvarbu, koks tai būtų gyvūnas, jei jis auginamas maistui.
Pašarams naudojami džiovintų žuvų miltai. Beje, tas žuvis pagauna mano sužadėtinis ir kiti žvejai, išdžiovintas parduoda Italijai, Portugalijai, o jų galvas sumala į miltus ir naudoja pašarams gaminti. Į jų sudėtį įeina vitaminai A, D, E, augaliniai aliejai, kuriuos lašišos paverčia į omega-3 rūgštis, kurių reikia augimui.
Mums keliami labai dideli reikalavimai vandens kokybei, žuvų sveikatos priežiūrai, aplinkos priežiūrai. Baseinų vanduo yra išfiltruojamas, išvalomas, išmatos ir pašaro likučiai išdžiovinami ir į jūrą išleidžiamas tik visiškai švarus vanduo.
Jūroje žuvys auginamos kiek kitaip, ten vanduo nėra filtruojamas. Varžos įrengiamos srauniose jūros vietose, kad vanduo kiek įmanoma išnešiotų išmatas ir pašarų atliekas.
Parazitų, tiksliau, utėlių, kontrolei yra sumontuoti lazeriai, kurie skaičiuoja utėles, ir į varžas leidžiamos specialios mažos žuvys, mintančios utėlėmis. Beje, lašišų utėles nešioja ne dirbtinai auginamos, o laukinės lašišos.
Svarstoma lašišas auginti krante, naudojant filtruotą jūros vandenį ir apdorojant išmatas tuo pačiu principu, kaip tai daroma pas mus auginant „smoltus“.
Utėlių naikinimas vyksta be jokių cheminių priemonių – į specialius žuvims transportuoti skirtus laivus prileidžiama 25 laipsnių šilumos vandens ir per jį greitai praleidžiamos lašišos. Žuvys ištveria tokią šilumą, bet utėlės – ne. Jos nukrinta ir žūsta.
– Ar ūkyje augintos ir laisvėje pagautos lašišos labai skiriasi? Skoniu, spalva, baltymų, vitaminų ir mineralų kiekiu?
– Galiu tiktai atsakyti, ar pati pasirinkčiau laukines, ar dirbtinai užaugintas lašišas.
Vienareikšmiškai – pastarąsias. Pirmiausia dėl to, kad gamtoje lašišų užauga labai mažai.
Iš 300 tūkstančių lašišų ikrų išauga tik 1–2 lašišos, tad jei jas dar ir masiškai valgytume, natūralios lašišos iš viso išnyktų.
Antra, natūralios lašišos auga daug metų ir per tą laiką prisirenka daug metalų ir kitų nepageidaujamų medžiagų iš jūros.
Dirbtinai auginamos lašišos, stimuliuojant dirbtiniu apšvietimu, reguliariu maitinimu, užauga per 22 mėnesius.
Dėl dirbtinai sudarytų sąlygų, verčiančių nuo gimimo „sportuoti“ stiprioje srovėje, žuvys yra raumeningos ir ištreniruotos, o tai neabejotinai suteikia jų mėsai geresnį skonį ir išvaizdą.
Dėl pašarų sudėties dirbtinai auginamos žuvys turi visas joms reikiamas medžiagas, vitaminus ir didesnį kiekį omega rūgščių, nes gauna daugiau riebalų nei laukinės žuvys.
Gamtoje lašišos nesimaitina nuo lapkričio iki gegužės mėnesio, nes neieško maisto tamsoje ir labai mažai ėda, kai joms šalta. O kovo, balandžio mėnesiais vanduo jūroje ypač šaltas.
– Jeigu auginate lašišas, tikriausiai jas dažniausiai ir valgote? Kokia apskritai norvegų virtuvė?
– Lašišą ruošiu labai paprastai. Lašišos filė apšlakstau citrinų sultimis, pabarstau citrinpipiriais, druska ir kepu orkaitėje apie 15 minučių, baigdama kepti užpilu grietinėlės ir dar pašaunu į orkaitę ir pakaitinu, kol skystis užverda. Patiekiu su virtomis daržovėmis ir ryžiais.
Vienas svarbiausių žvejo žmonos patarimų: ruošiant bet kokią žuvį visada svarbiausia jos neperkaitinti – verdant neleisti vandeniui burbuliuoti, o kepti aukštoje temperatūroje, bet neilgai.
Tinkamai paruošta žuvis turi atsidalinti griežinėliais pagal raumenį, netrupėti ir nebūti sausa.
Mes patys valgome labai daug žuvies ir, žinoma, daugiausia tos, kurios gauname nemokamai, – sužadėtinio pagautas ir lašišas. Verdu žuvienę, rūkytą lašišą valgome pusryčiams su virtais kiaušiniais arba kiaušiniene.
– Prie ko buvo sunku priprasti? Kokie yra norvegai?
– Žmonės iš Pietų ir Šiaurės Norvegijos skiriasi.
Mūsų krašte, šiaurinėje dalyje, už poliarinio rato, žmonės šilti, malonūs, paslaugūs ir pilietiški. Visi kiti – lenkai, lietuviai, latviai, rusai – jiems vienodi.
Lenkų bendruomenė čia gana didelė ir glaudžiai gyvenanti, jie daugiau bendrauja tarpusavyje. Ramberge, kuriame yra tik apie 250 gyventojų, esu vienintelė lietuvė, mano geriausia draugė yra norvegė.
Tik atvykusią žmonės mane kantriai mokė kalbos, stengėsi įtraukti į bendruomenės veiklą.
Kvietė į įvairius užsiėmimus: penktadieniais – į baseiną, trečiadieniais – į mezgimo kavinukę. Ten viena iškepa tortą, kita išverda kavos, visos mezga, padeda viena kitai ir šiaip smagiai bendrauja. Du kartus per mėnesį kavinėje pardavinėjami rankdarbiai.
Norvegai nėra landūs, bet matydami, kad kas nors elgiasi netinkamai, visada informuos ir patars. Vežiau kartą dukrą ant priekinės automobilio sėdynės mašinoje. Tai pamačiusi moteris paskambino man ir paklausė, ar išjungta oro pagalvės funkcija priekyje, ir patarė, kad vežti saugiau ant galinės.
Apskritai nesijaučiu esanti kitokia – jaučiuosi lygi su visais kitais. Norvegai niekada viešai neparodys neigiamų emocijų. Jie išmokyti rodyti pagarbą ir pakantumą visiems.
Pastebiu tai ir stebėdama savo vaikus.
Jie čia mokomi, kad visi yra lygūs, negalima žmonių skirstyti pagal rasę, tautybę, išsilavinimą, kultūrą, religiją ar pažiūras.
– Kuo norvegai užsiima laisvalaikiu, ypač tamsiomis ir šaltomis žiemomis?
– Jie mėgsta slidinėti, kopti į kalnus, žiemos vakarais – kepti pyragus ar megzti. Beje, sakoma, jog pica „grandiosa“ taip dažnai norvegų valgoma, kad būtų galima ją pavadinti tradiciniu norvegų patiekalu.
