Prieš aštuonerius metus tokią diagnozę išgirdo vilnietė Elžbieta Arutiunian. Progresuojanti liga nepajėgė moters sustabdyti. Kartu su vyru Vilenu ji darbuojasi aktyvaus laisvalaikio centre „Moreno“, augina aštuonmetį sūnų Denisą. Savo išgyvenimais Elžbieta sutiko pasidalyti su rubrikos „Aš galiu“ skaitytojais.
Kovos menų išbandyti neteko
Elžbieta pasiūlė susitikti aktyvaus laisvalaikio centre, kur jos vyras treniruoja norinčius išmokti „Capueiro“, Brazilijoje populiaraus kovos meno, paremto akrobatiniais pratimais, šokiu, žaidimais ir neatsiejamo nuo muzikos. Elžbietos sūnus Denisas tėčio vedamas treniruotes „lankydavo“ dar būdamas mamos pilve, o treniruotis pradėjo vos dvejų. Pačiai Elžbietai šio kovos meno išbandyti neteko – sunki liga užklupo, kai jai buvo 28-eri.
Tuo metu moteris dirbo didelėje statybos įmonėje inžiniere-sąmatininke. Kai netikėtai pradėjo svaigti galva, nutarė, kad tai – tiesiog pervargimo požymis. Pailsėjusi vėl kibo į darbą. Sunerimo pradėjusi lauktis vaikelio. „Pasidarė sunku vaikščioti, ypač sunkiai valdžiau dešiniąją koją“, – prisimena Elžbieta. Buvo vasaros pabaiga, paskutiniai nėštumo mėnesiai, ir Elžbieta tikino save, kad jos savijauta prastėja dėl karščių ir nėštumo.
„Denisas gimė keturių kilogramų ir aš raminausi, kad sveikatos bėdos mane kamuoja dėl to, kad kūdikėlis užaugo labai didelis“, – prisimena ji. Kai sūnui sukako dešimt mėnesių, Elžbieta pradėjo nebejausti dešiniosios kojos. Moteris pati nusistatė diagnozę – stuburo išvarža. Kai kreipėsi į medikus, šie patikino, kad nieko blogo nėra, ir išrašė kraujagysles plečiančių vaistų. Vis dėl to sveikata nesitaisė. Apimta nerimo Elžbieta kreipėsi į kitą gydytoją. Šį kartą medikas pastebėjo sunkios ligos ženklus ir nukreipė ją į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas (dabar Santaros klinikos).
Sūnų nešiosiu pati
Santariškių klinikose po išsamių tyrimų Elžbietai diagnozuota išsėtinė sklerozė. „Išgirdusi tai nieko nesupratau. Kuo aš susirgau? Kaip turėsiu gydytis?“ – išgyventą stresą prisimena vilnietė. Kai gydytojos paprašė apie šią ligą papasakoti plačiau, išgirdo atsakymą: „Paieškok internete, rasi.“
Pradėjusi informacijos ieškoti internete Elžbieta prisiskaitė tiek visko apie ligos paūmėjimus, kad jau matė save sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje. Sužinojo, kad išsėtinė sklerozė yra lėtinė, šiuo metu neišgydoma autoimuninė liga, kuria Lietuvoje serga apie 2000 žmonių, bet nuo to jaunai mamai nepasidarė lengviau. „Buvo labai skaudu. Mintyse nesilioviau ieškoti ligos priežasčių“, – prisimena moteris. Ji manė, kad kaltas stresas, kurį patyrė dėl staigios tėvelio mirties. Spėliojo, kad galbūt sveikatai pakenkė ir saulė – sykį ilgai buvusi saulėje be galvos apdangalo ir taip perkaitusi, kad pagalbos teko kreiptis į medikus. Atsakymo nerado iki šiol, nieko nepaaiškino ir medikai.
Sužinojusi, kuo serga, jauna mama troško pati nešioti sūnų ant rankų. Artimieji siūlydavo pagalbą, bet Elžbieta atsisakydavo. „Kol tik pajėgsiu, pati auginsiu savo vaiką“, – sakydavo visiems. Sūnelis augo sveikas, džiugino tėvus, bet Elžbieta gerai nesijautė. Kamavo nežinia ir nuoskauda: kodėl susirgau, kodėl dabar, kai esu taip reikalinga sūnui?
Vis dėlto nebuvo kada pulti į neviltį. Dar tuomet, kai Elžbieta gulėjo ligoninėje, medikai jai pasiūlė dalyvauti klinikiniame tyrime: „Sutikau, nes buvau pasiruošusi daryti viską, kad tik suvaldyčiau ligą“. Rudenį Elžbieta kartu su kitais klinikinio tyrimo dalyviais pradėjo vartoti vaistus. Pirmaisiais metais paūmėjimų nebuvo, bet paskui moters sveikata ėmė blogėti.
Dar viena viltis
Vilnietė prasčiau pasijuto po šeimos kelionės automobiliu į Vokietiją, tačiau negalavimus ir vėl „nurašė“ nuovargiui, pervargdavo ir darbe. Įmonė, kurioje dirbo prieš gimstant sūnui, bankrutavo, bet veikli moteris netruko susirasti kitą darbą. Permainos nebuvo į gera – naujojoje darbovietėje buvo per daug įtampos, liga paūmėjo. Dabar moteris supranta visai savęs netausojusi: šeštą ryto jau būdavo ligoninėje susilašinti vaistų, po to skubėdavo į darbą, po jo iškart lėkdavo pasiimti sūnaus iš vaikų darželio ir važiuodavo į sporto salę padėti vyrui. „Iš visų jėgų stengiausi nepasiduoti. Tačiau vis dažniau svaigdavo galva, nejudri darėsi ne tik dešinioji koja, bet ir ranka“, – pasakoja moteris.
2013 metais medikai Elžbietai pasakė, kad liga smarkiai progresuoja, tad po poros metų teks atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Moteris stengėsi apie šiuos gąsdinimus negalvoti, bet pabėgti nuo vis labiau į savo spąstus traukiančios ligos nebesisekė. Viltis vėl sukibirkščiavo, kai medikai netikėtai pasiūlė ryžtis autologinei kamieninių ląstelių transplantacijai. „Buvau skaičiusi apie šią galimybę pristabdyti ligą, bet žinojau, kad toks gydymas be galo brangus. Ir staiga man siūlo tai daryti Lietuvoje nemokamai! – prisimena tuomet išgyventą džiaugsmą Elžbieta. – Negi vėl galėsiu ramiai vaikščioti, o ne kliūti už visko, šlubuoti, griūti, o kitiems aiškinti: nieko tokio, tik užkliuvo koja?“
Šeima nekantriai laukė medikų konsiliumo sprendimo. „Kai sužinojau, kad jau gautas leidimas man atlikti kamieninių ląstelių transplantaciją, netvėriau džiaugsmu. Kad ir mažas gabalėlis vilties, bet jau yra už ko kabintis“, – liūdnai šypsosi Elžbieta. 2014 metų gegužės viduryje moterį paguldė į Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą. Prasidėjo pusantro mėnesio trukęs gydymas. Po pirmojo chemoterapijos kurso Elžbietą savaitei išleido namo, tada vėl procedūros ir antrasis chemoterapijos kursas.
Elžbieta gulėjo prijungta prie lašelinių, sūnelį, kuriam tuomet buvo ketveri su puse, galėjo matyti tik planšetiniame kompiuteryje per programą „Skype“: „Labai išgyvenau, kad Denisas mane kompiuteryje išvys be plaukų ir išsigąs.“ Tačiau tuomet gyvenęs pas senelius sūnus jautėsi visai gerai, o vėliau, susitikęs su mama ir matydamas, kad jai atauga plaukai, vadino ją mama-ežiuku.
Procedūros vyko viena po kitos. Galop Elžbietai atliko autologinę kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos procedūrą – jai buvo sulašintos anksčiau surinktos jos pačios kamieninės ląstelės. Dar po mėnesio kupina vilčių moteris keliavo namo.
Optimizmas – mano draugas
„Džiaugiausi kiekviena diena, norėjau tikėti, kad sveikata gerėja“, – Elžbieta prisimena vilties kupinas dienas. Rugsėjį ji net vėl pradėjo dirbti inžiniere-sąmatininke.Vis dėlto gerėjančia sveikata džiaugėsi neilgai – gruodžio mėnesį pastebėjo, kad silpsta dešinioji pėda, vėl svaigo galva. Medikai, išklausę moters nusiskundimus, jai taikė hormonų terapiją, išrašė kitų vaistų, tačiau jau po kelių mėnesių Elžbieta pradėjo vaikščioti su ortopediniu įtvaru kojai, remtis ramentu. Silpo rankos – moteris dešiniosios rankos pirštais vos tegalėjo nulaikyti rašiklį.
Elžbieta sako tada pagaliau supratusi, kad atėjo metas tausoti save, tad atsisakė darbo įmonėje. „Manęs reikia sūnui. Privalau save saugoti“, – save tikino moteris. Tačiau ramus gyvenimas – ne jos būdui. Elžbieta pasinėrė į sporto klubo veiklą, neseniai vėl pradėjo dirbti pagal specialybę, tik šį kartą – iš namų.
Elžbieta džiaugiasi atradusi Vilniaus išsėtinės sklerozės draugiją „Feniksai“: „Ankščiau mane kviesdavo dalyvauti draugijos veikloje, bet neturėjau tam laiko, o tapusi laisvesnė dalyvavau įdomiame ir naudingame projekte, stengiuosi padėti draugijos nariams“.
Išsėtinės sklerozės klubo vadovams moteris pasiūlė sporto klubo salėje organizuoti seminarą ir džiaugiasi, kad renginys pavyko. Elžbieta prisipažįsta ankščiau vengdavusi kalbėtis su likimo draugais, o pradėjusi dalyvauti draugijos „Feniksai“ veikloje sutiko daug išsėtine skleroze sergančių, bet pozityviai mąstančių žmonių, ir jai tapo ramiau.
„Kai manęs klausia, iš kur semiuosi energijos, kaip sugebu taip „susitarti“ su savo liga, atsakau, kad turiu mylimą šeimą ir dar vieną draugą – optimizmą, kuris gydo ir stiprina“, – atsisveikindama sako Elžbieta.
Susiję straipsniai
