Uždariusi daugiau nei dešimtmetį veikusią jogos studiją Portlande Vilma dabar kiekvienais metais atvažiuoja į Lietuvą ir stengiasi savo patirtimi dalytis su tautietėmis.
„Aš nesistengiu mokyti, o tik padedu išmokti atkreipti dėmesį į organizmo siunčiamus signalus. Tai nėra sudėtinga – tiktai tiek, kad nuo mažens nesame skatinami suprasti, ką jaučia mūsų kūnas.
Todėl per pratybas man svarbiausia parodyti, pamokyti, ką reiškia vieni ar kiti organizmo signalai“, – mintimis apie būsimą jogos praktiką Lietuvoje dalijosi Vilma.
Kada reikėtų suklusti, kad organizmas ir kūnas skundžiasi, ir ką galėtų reikšti jo siunčiami signalai? Kaip moterims, kurios nuo ryto iki vakaro sukasi tarp darbo, namų, vaikų priežiūros ir kitų reikalų, suprasti, kad organizmas nori įspėti apie gresiančią ligą? Vilma, pradėjusi praktikuoti jogą daugiau nei prieš dvidešimt metų, šių įžvalgų mokosi iki šiol.
Tačiau remdamasi sukaupta patirtimi ji gali atsakyti į ne vieną klausimą ar paaiškinti tam tikrus organizmo negalavimus.
„Kasdienis moterų draskymasis tarp namų, šeimos ir karjeros sukuria įtampą organizme.
Kadangi bėgimo ratas – nesibaigiantis, įtampa ilgainiui nulemia neigiamus pokyčius, nes nervų sistema nebesugeba kokybiškai pailsėti“, – svarstė Vilma.
Jos patirtis leidžia spręsti, kad ligos užklumpa tada, kai organizmas, ne vienus metus kentęs įtampą, negaudamas kokybiško poilsio, nebesugeba susidoroti su vis naujais stresais.
„Moterys sunerimsta, kai staiga ima ką nors skaudėti. Tuomet pirmiausia iškyla klausimas: ką daryti, kad nereikėtų gyventi skausme? Vienos tuoj pat skuba pas medikus, kitos ieško atsipalaidavimo ir užsimiršimo įvairiuose būreliuose, trečios galbūt prisimena jogą“, – mintimis dalijosi Vilma. Nuo stresų pavargusios moterys, nusprendusios išbandyti jogą, dažniausiai pasirenka lengvesnes jos formas.
Pirmą kartą atsigulusioms ar atsisėdusioms ant jogos kilimėlio mokytoja pirmiausia pasiūlo pakelti ranką ir pajusti jos svorį – ar ji pakyla greitai, ar lėtai.
„Tuomet moters dėmesys nukreipiamas į fizinį organizmo aspektą, į vieną pojūtį.
Tai leidžia pamiršti, ką ruošti vakarienei, nustoti graužtis, kad nesuspėjo po darbo užsukti į parduotuvę. Nervų sistema pamažu ima vėsti, rimti. Kadangi joga moko koncentruoti dėmesį, sutelkus jį į skaudamą vietą po kurio laiko skausmas gali aprimti“, – aiškino Vilma.
Ji ne kartą įsitikino, kad praktikuodami jogą žmonės pamažu ima suprati savo negalavimų ar stresų priežastis. Tai padeda geriau save pažinti, įsiklausyti į neigiamus pojūčius ir apsispręsti, kaip elgtis, kad būtų išvengta nuolat patiriamų stresų bei neigiamų pojūčių.
„Kad ir kaip skirtųsi moterys amžiumi, tikėjimu ar išsilavinimu, ir Amerikoje, ir Lietuvoje jos patiria panašių problemų – tai jaunystės išgyvenimai, karjeros pasirinkimas, šeima, keturių namų kampų laikymas ant savo pečių.
Visa tai anksčiau ar vėliau pasireiškia nuovargiu, vilties praradimu, depresija.
Galiausiai moterys išsenka, nes nebesugeba ramstyti visų gyvenimo kampų“, – kalbėjo V.Zaleskaitė- Walters. Jos įsitikinimu, sprendžiant panašias problemas arba norint užbėgti joms už akių, labai svarbu surasti savyje pusiausvyrą ir nutarti, kas tuo metu svarbiau – karjera, šeima, santykiai su vyru ar pati moteris.
Kai Vilma pati pradėjo praktikuoti jogą, vertino ją kaip fizinius pratimus, tačiau nuolat stebėjo savo kūną bei organizmą ir stengėsi suprasti, kokius signalus jie siunčia.
„Visą gyvenimą man buvo smalsu, kaip organizmas reaguoja į mano veiklą.
Per visus dešimtmečius mano pačios joga keitėsi, nes man vis labiau rūpėjo ir teberūpi ne fizinis veiksmas, o vidiniai potyriai. Pati save analizuoju, kada jaučiuosi geriau. Juk nebūtina atsistoti ant galvos, kad pradėtum geriau gyventi“, – atviravo Vilma.
Ji prisiminė vieną religingą moterį, lankiusią jos jogos studiją Amerikoje. Ši moteris iš pradžių nueidavo į bažnyčią, o po to – į jogos užsiėmimus. Maždaug septynerius metus kiekvieną sekmadienį ta moteris, vos tik atsigulusi ant kilimėlio, iš karto užmigdavo. Kartais viduryje pamokos prabusdavo.
Išgirdusi Vilmos prašymą atlikti kokį nors judesį, įstengdavo tik vos vos pakelti ranką ir vėl užmigdavo.
„Kaip ji pati sakydavo – į mano treniruotes skubėdavo kaip į miego bažnyčią. Taip pailsėdavo ir pasisemdavo jėgų. Praktikuojant jogą labai svarbu išlikti sąžiningam pačiam sau, o mokytojas privalo pamatyti, ko reikia jo mokiniams“, – įsitikinusi Vilma. Sklaidydama savo patirties puslapius lietuvė prisiminė savo pačios pamokas pas vieną žinomą Amerikos jogos mokytoją.
Nors jau turėjo patirties, Vilma po kiekvienos pamokos namo grįždavo taip išsekusi, kad tuoj pat kaip negyva krisdavo į lovą. Negana to, jai pradėjo skaudėti inkstus. „Tuomet ir supratau, kad tos mokytojos pamokos man tiesiog netinka. Įsiklausiau į save ir nutraukiau treniruotes“, – pasakojo Vilma.
Pasakodama apie savo kelią į jogos pasaulį ir apie tai, kaip beveik prieš ketvirtį amžiaus atsidūrė JAV, Vilma nusijuokė: „Dėl visko kaltas bebras“!
Vieną gražią vasaros dieną ji vaikštinėjo po sostinės Sereikiškių parką ir Vilnioje pamatė plaukiantį bebrą.
Likimo ironija ir, žinoma, laimė – tą patį bebrą stebėjo ir Lietuvoje tuo metu dirbęs mūsų šalies teisininkus konsultavęs advokatas iš JAV Billas Waltersas. Bebro viražai vandenyje Vilmai ir Billui tapo pretekstu užmegzti pokalbį bei pažintį.
Iš amerikiečio ji išgirdo ir tą stebuklingą žodį – „joga“. Tiesa, moteris nuo mažens žinojo, kad jos tėvas iš tremties Sibire parsivežė žinių apie jogą. Nors namiškiams per daug nepasakodavo, ką rytais daro užsidaręs kambaryje, Vilmai jis atskleidė tam tikras jogos paslaptis.
Labiausiai jai tiko ir patiko kvėpavimo pratimai. Tačiau jaunystėje iš tėvo perimtą jogos patirtį buvo primiršusi. Pažintis su Billu iš užmaršties lobynų prikėlė tėvo pamokas ir atvėrė kelią į naują patirtį. Mat vyras prieš pažintį su Vilma jau kelis dešimtmečius praktikavo jogą. Buvo ir tebėra vegetaras.
Kai Vilma 1998 metais ištekėjo už Billo ir išvyko gyventi pas jį į Portlandą, jogos įgūdžius pamažu tobulino ir viena, ir su vyru, ir su garsiais Amerikos mokytojais.
„Nebuvau pavyzdinga mokinė. Kai Billas išeidavo į darbą, nuobodžiaudama namie tik apie vidurdienį pasiklodavau jogos kilimėlį, nes žinojau, kad per pietus jis paskambins ir būtinai paklaus, ar praktikavau jogą.
Nenorėdama meluoti padarydavau kelias asanas“, – leidosi į prisiminimus Vilma.
Kartu su vyru ji pradėjo laikytis vegetarizmo, tačiau prieš kelerius metus pajuto, kad jai to nebereikia.
Moteris taip užsimanė sardinių, kad ėmė mėgautis jomis slapta nuo sutuoktinio. Bet tokios apgavystės jai atrodė kvailos, ir netrukus lietuvė nutarė nebesislėpti ir mėgautis mėsa, žuvimi ir kitais produktais, kurių nevartoja vegetarai.
Tiesa, kavos Vilmai nesinori iki šiol. Ji randa kitų produktų ir gėrimų, kurie suteikia žvalumo. „Juk žmonės keičiasi – keičiasi ir kūnas, ir sąmonė.
Jei man norisi žuvies ar mėsos, kodėl turėčiau sau to neleisti? Nereikia nei kentėti, nei savęs apgaudinėti“, – įsitikinusi Vilma.
Portlande moteris buvo įkūrusi jogos studiją – keturiolika metų jai vadovavo iš pradžių su vyru, o vėliau viena.
Porą metų jai teko mokyti jogos moteris viename Amerikos kalėjimų. Kelias treniruotes yra vedusi ir Panevėžio moterų kalėjime.
„Kalinės panašios ir Amerikoje, Lietuvoje. Iš pradžių jos laidydavo kartais net nepadorius juokelius, bet po kelių pamokų visos surimtėdavo, įsigilindavo į tai, ko prašydavau. Matyt, joms joga padėdavo įsiklausyti į save, apmąstyti gyvenimą. Iš pamokų išeidavo tylėdamos“, – pasakojo Vilma. Šiuo metu ji jau nebeturi jogos studijos Portlande.
Vyras iš viso atsisakė praktikuoti jogą. Neįtikėtina, bet, pasak Vilmos, vyras pradėjo vaikščioti į sporto klubą. Baigęs teisininko karjerą jis ėmė gilintis į budizmo filosofiją ir istoriją. O Vilma jogos neatsisakė iki šiol. Užkrėtė ja ir keturias seseris Lietuvoje, ir daugybę moterų bei vyrų.
Paklausta, kodėl pastaruoju metu stengiasi dirbti tik su moterimis, Vilma susimąstė: „Gal dėl to, kad moterys – jautresnės nei vyrai. Juk vyrai sako: „Aš manau“, o moterys: „Aš jaučiu“. Ir tai yra intuicijos kalba. Gal moterys ir ne visada gali paaiškinti, ką jaučia, bet jos nujaučia, kokiu keliu joms reikėtų eiti.
Jei dažniau pasikliautų savo pojūčiais, jos ir pavargtų mažiau, ir gyvenimo prioritetus tiksliau pasirinktų. Juk visko padaryti, nuveikti neįmanoma, kad ir koks būtų ilgas gyvenimas.“
