Žinomiausias Vilniaus benamis papasakojo, kaip neteko savo įspūdingų plaukų

Už šį interviu teko susimokėti. Pats straipsnio herojus Vitas Marcinkevičius (53 m.) atlygio neprašė. Tą padarė šalia jo ant suoliuko sėdėjusi ir su juo bendravusi jo pažįstama, o Vitas linktelėjo galva. Paklausus, kiek reikėtų jam sumokėti už pokalbį, atsakė: „3 eurus“.

 Žmonės keičiasi: Vitas Marcinkevičius jaunystėje ir dabar.<br> Z.Marcinkevičienės archyvo ir G.Kairytės nuotr.
 Žmonės keičiasi: Vitas Marcinkevičius jaunystėje ir dabar.<br> Z.Marcinkevičienės archyvo ir G.Kairytės nuotr.
 Garsusis Vitas jau kuris laikas pakeitęs šukuoseną.<br> LR archyvo ir G.Kairytės nuotr.
 Garsusis Vitas jau kuris laikas pakeitęs šukuoseną.<br> LR archyvo ir G.Kairytės nuotr.
 V.Marcinkevičius jaunystėje.<br>  Z.Marcinkevičienės archyvo nuotr.
 V.Marcinkevičius jaunystėje.<br>  Z.Marcinkevičienės archyvo nuotr.
 V.Marcinkevičiaus pirkiniai.<br> G.Kairytės nuotr.
 V.Marcinkevičiaus pirkiniai.<br> G.Kairytės nuotr.
 Visas jo turtas dabar - šiuose dviejuose maišeliuose.<br> G.Kairytės nuotr.
 Visas jo turtas dabar - šiuose dviejuose maišeliuose.<br> G.Kairytės nuotr.
  Visas jo turtas dabar - šiuose dviejuose maišeliuose.<br> G.Kairytės nuotr.
  Visas jo turtas dabar - šiuose dviejuose maišeliuose.<br> G.Kairytės nuotr.
  Visas jo dabar turtas - šiuose dviejuose maišeliuose.<br> G.Kairytės nuotr.
  Visas jo dabar turtas - šiuose dviejuose maišeliuose.<br> G.Kairytės nuotr.
 2014 m. jis turto turėjo daugiau.<br> D.Umbraso nuotr.
 2014 m. jis turto turėjo daugiau.<br> D.Umbraso nuotr.
 Seniau jis išsiskyrė ypatinga šukuosena.<br> D.Umbraso nuotr.
 Seniau jis išsiskyrė ypatinga šukuosena.<br> D.Umbraso nuotr.
 Seniau jis išsiskyrė ypatinga šukuosena.<br> D.Umbraso nuotr.
 Seniau jis išsiskyrė ypatinga šukuosena.<br> D.Umbraso nuotr.
 Jis darė įspūdį tuo, kad ant suoliuko nakvodavo ir šaltomis žiemos naktimis.<br> V.Balkūno nuotr.
 Jis darė įspūdį tuo, kad ant suoliuko nakvodavo ir šaltomis žiemos naktimis.<br> V.Balkūno nuotr.
 Vito Marcinkevičiaus mama.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Vito Marcinkevičiaus mama.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
  V.Marcinkevičius su artimaisiais prieš daugiau nei 30 metų.<br> Z.Marcinkevičienės archyvo nuotr.
  V.Marcinkevičius su artimaisiais prieš daugiau nei 30 metų.<br> Z.Marcinkevičienės archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Jun 21, 2018, 10:26 PM, atnaujinta Jun 22, 2018, 10:35 AM

Gavęs 5 eurus, jis džiugiai pabučiavo žurnalistei ranką ir pasakė, kad tuoj nueis į parduotuvę apsipirkti, pridūręs: „Greit grįšiu, lauk manęs ant dvidešimt antro suoliuko“. Šiaip taip pavyko išsiaiškinti, kad turėjo omenyje suoliuką prie Gedimino prospekto namo, pažymėto 22 numeriu.

Sostinės Gedimino prospekte Vitas ir gyvena: dienomis vaikšto pirmyn atgal gatve, ir kartais praeiviai nė neprašyti jam duoda pinigų.

Iš parduotuvės jis atsinešė pirkinių maišelį su dviem buteliais vaisvandenių ir dviem batonais. Parodė pirkinių čekį, pasidžiaugė, kad liko dar 3 eurai ir pasiūlė grąžą pasiimti. Jos atsisakius, pasiūlė limonado, rūpestingai sakydamas: „Tu gerk pirma, nes jeigu aš pirmas, tau gali atrodyti nešvaru.“ Prisipažino, kad seniau buvo vartojęs alkoholio, bet dabar to nebedaro.

Vaišino ir batonu, o galiausiai pasiūlė cigaretę. Pasakius, kad nerūkau, ją vis tiek bruko: „Imk, imk, duosi kokiam draugui, kuris rūko.“

Kai po to Vitas prasitarė, kad seniau turėtą miegmaišį kažkam atidavė, nekilo abejonių, kad jis nemelavo.

Dabar visas jo turtas – du „Maximos“ maišeliai, įskaitant tą, kurį ką tik parsinešė. Seniau turėtame maišelyje – tualetinis popierius, dar vienas pustuštis butelis vaisvandenių, dėžutė, kurioje laiko monetas, ir degtukai. Cigarečių pakelį jis laiko užsikišęs už kelnių gumos, nes kišenių jose nėra.

Prasitarė, kad rūkyti buvo metęs, juk cigaretės brangiai kainuoja, bet vėliau vėl pradėjo: „O ką daugiau veikti per dienas?“ Paklausus, ar nepatiktų skaityti knygas, atsakė: „Mano akys pavargusios, raidės liejasi akyse, o vien vartyti knygą turbūt būtų neįdomu.“ Pats pradėjo pasakoti apie tai, kad yra bandęs ir dirbti, bet jam nepavyko įsitvirtinti, o to priežastys susijusios su Gorbačiovo laikais ir tuomet prasidėjusiomis permainomis.

Naktimis Vitas miega ant suoliukų. Seniau nakvodavo Lukiškių aikštėje. Dabar, pasak jo, ten miegoti jam uždraudė (tikriausiai buvo kalta aikštėje vykusi rekonstrukcija), taigi persikraustė prie Mažvydo bibliotekos, visai šalia Seimo. Į klausimą, ar Seimo nariams nekliūva tokia keista kaimynystė, atsakė: „Aš jiems nieko blogo nedarau.“

Dar viena permaina Vito gyvenime – nebeliko jo įspūdingos šukuosenos, dėl kurios ir gavo Dredo pravardę. Kodėl to įspūdingo kuodo atsisakė? Sakė, kad nuo jo pavargo, o ir visokių gyvių ten galėjo įsiveisti. Kai nuėjo į centre buvusią kirpyklą, išgirdo, kad galvą išplauti ir apsikirpti kainuos 10 eurų, „o tai visai nemaži pinigai“, tad jį apkirpo vienas pažįstamas.

Šiaip jau draugų jis sakėsi neturintis. Tiesa, vien sėdėdamas ant suoliuko prospekte su keliais praeiviais pasisveikino, o viena moteris neprašyta įdavė jam eurą, tad susidarė įspūdis, kad pažįstamų jis turi nemažai.

Neturi nei batų, nei paso

Paklausus, ar ilgai jis gyvena gatvėje, atsakė, kad „turbūt nuo Gorbačiovo laikų“. Yra gyvenęs ir keliuose Gedimino prospekto namuose, kol tie buvo apleisti.

Čia reikia patikslinti, kad Vito atsakymai į kai kuriuos klausimus lieka neaiškūs, nes jis kalba tyliai, o kartais pameta mintį ir ima kalbėti kita tema, tarkim, aplink pro šalį einančius žmones.

Pro šalį einant jauniems vaikinams, kelis kartus pakartojo, kad panašūs į juos kartą jį užpuolė ir pradėjo spardyti kur pakliuvę, kelis kartus pataikė koja tiesiai į veidą, sulaužė nosį ir sužeidė ranką. Tai nutiko, kai buvo skvere prie Žemaitės paminklo. Dabar tos vietos nemėgsta. Į gydytojus nesikreipė, nes jų taip pat nemėgsta.

Dar parodė į praeinančią merginą trumpu sijonėliu ir pasakė nemanantis, kad dera šitaip rengtis. Bet pripažino, kad mieste yra daug gerų žmonių, kurie jam padeda.

Kai paklausiau, kokios jo svajonės, atsakė: „Gyventi be problemų ir be rūpesčių.“ O kokia jo didžiausia problema? „Ta, kad neturiu namų.“

Jam ne kartą buvo siūlyta apsistoti nakvynės namuose, bet jis to atsisakė, o iš jo dėstytų priežasčių pavyko suprasti tik vieną: kiti gyventojai gali jį nuskriausti.

Pasidomėjus, ar nenorėtų susitvarkyti dokumentų, kad gautų bent šiokią tokią pašalpą iš valstybės, atsakė: „O kaip tuos dokumentus tvarkytis? Aš jų neturiu. Mano pasą mama sudegino.“

Neturi jis ir batų, sakosi juos kažkam atidavęs. Vaikšto, kojas apsivyniojęs medžiaginiais autais. Kai oras atšals, tada galvos, kaip suktis, o dabar gerai ir taip. Turbūt tinkamus batus pasirinkti jam būtų sunku, nes kojos atrodo sutinusios. Vaikšto lėtai, šlubčiodamas, bet draugiškai pasiūlė pasivaikščioti iki Mažvydo bibliotekos ar bent iki Lukiškių aikštės.

Beeinant pro parduotuvę jo akys staiga nušvito: „O žinai, ką sugalvojau? Tu nueik į parduotuvę, pažiūrėk, ko ten yra, o aš tuo metu žmonių paprašysiu pinigų. Ir jeigu pavyks pinigų surinkti, aš tave pakviesiu į kavinę, pasėdėsime ir pagersime kavos, gerai?“

Mandagiai šio pasiūlymo atsisakius ir panorėjus atsisveikinti, Vitas labai siūlė paimti nuo apsipirkimo likusią grąžą ir maišelį su gaiviaisiais gėrimais bei batonu.

Pasikeitė po autoavarijos

Kaip portalas Lrytas.lt rašė 2014 m., Vitas Marcinkevičius turi tėvus, yra turėjęs ir žmoną, su kuria susilaukė sūnaus. Jaunesnė Vito sesuo gyveno Vokietijoje. Kėdainių rajone gyvenusi jo mama Zita Marcinkevičienė tuomet pasakojo, kad labai norėtų padėti savo keistuoliui sūnui, tačiau neišmano, kaip tą padaryti.

„Vaikeli, važiuojame namo“, – ne kartą Vitą stengėsi įkalbėti jo motina. Tačiau vyras nesutikdavo. Jam atrodydavo, kad jį paguldys į ligoninę, kurios labai vengė ir bijojo, kad ten jį uždarys.

Z.Marcinkevičienė sūnų Vilniuje aplankydavo, atveždavo jam lauktuvių, o jis jai vis sakydavo, kad namo nevažiuos.

Anksčiau motina dar įkalbėdavo jį grįžti į tėviškę. Bet Vitas ilgai neužsibūdavo pas tėvus – nusimaudydavo, pasikeisdavo drabužius, pabūdavo vieną ar dvi dienas. Tėvai net nepamatydavo, kada jis išeidavo pro duris neatsisveikinęs.

Aplankiusi jį Vilniuje motina vis ragindavo jį nusikirpti ir negąsdinti žmonių, buvo ir atsivežusi žirkles. Jis pažadėdavo, kad, kai kitą sykį ji atvažiuos, bus apsikirpęs, bet pažado netesėdavo.

„Mano sūnus išdidus, manau, jam reikia pagalbos, jis mūsų su tėvu neklauso. Vitas gyvenime turėjo viską – žmoną, sūnų, butą. Bet išsiskyrė ir viską prarado“, – aiškino moteris.

Jis baigė technikumą, kurį laiką dirbo kolūkyje ir gaudavo gerą atlyginimą. Sukūrė šeimą, jo bendraamžė išrinktoji Jelena buvo tuomečio Kauno medicinos instituto studentė, o vėliau tapo žinoma teismo psichiatre.

Po avarijos Vitui buvo skirta neįgalumo grupė. Vėliau ji buvo panaikinta, o 2001 ar 2002 m., kai motina nuvežė sūnų pas medikus į Kauną, neįgalumas jam nustatytas pakartotinai. Z.Marcinkevičienė buvo įsitikinusi, kad Vitui būtina gydytis. Būdama sostinėje kartą užsuko į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, prašydama priimti sūnų. Paaiškėjo, kad be jo sutikimo gydymas negali būti taikomas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.