Baimė ir pažeminimas
Martynas nieku gyvu viešai nenori atskleisti, koks jo vardas, kokiame mieste jis gyvena ar juolab kokią mokyklą lanko.
„Visų požiūris į mane tikrai labai pasikeistų“, – kas būtų, jei visiems paaiškėtų ši skausminga patirtis, sakė 11 klasę lankantis vaikinas.
Savo širdyje jis nešioja paslaptį, kuri kaip reikiant slegia, tačiau, atviravo jis, atmintis kraupų įvykį tarytum blokuoja – jis stengiasi to neprisiminti, nors būna dienų, kai tai sunku.
„Kartais, kai pagalvoju, kas įvyko tą naktį, prieš save patį jaučiu didelį pažeminimą. Atrodo, negaliu susitaikyti, kad tai man įvyko. Niekaip nesuprantu, kaip tai ištvėriau iškart po įvykio“, – sakė Martynas.
Šeima – niekuo neišsiskirianti
11 klasę lankantis moksleivis turi gerų draugų, gerai sutaria su bendraklasiais, o su mokytojais nesipyksta ir dėl blogų pažymių.
Atrodo, Martyno šeima niekuo neišsiskiria iš kitų – abu tėvai dirba, kartu su sūnumi gyvena 3 kambarių bute viename daugiabučių.
Tuo metu, kai atvykau pas jį, tėvų namuose nebuvo.
„Abu šiandien dirba“, – sakė Martynas.
To, apie ką netrukus kalbėsime, jie nežino. Vaikinas tikino, kad vargu, ar ir šiandien drįstų apie šokiruojantį įvykį, nutikusį šiuose namuose, pasakoti net tėvams.
„Kalbuosi su tavimi, nes žinau, kad niekam neatskleisi, kas aš toks. Bet turbūt ne tik dėl to. Žinai, visą tą laiką su niekuo apie tai nesikalbėjau. Lyg ir norisi išsipasakoti. Bet kartu ir užsisklęsti. Ir net nežinau, ko noriu labiau. Tai labai nejauku. Aš labai keistai jaučiuosi“, – ėmė kalbėti Martynas.
Patyrė tikrą košmarą
– Tau labai sunku kalbėti apie šį įvykį.
– Itin nejauku. Manau, tai suprantama. Aš žinau, kodėl seksualinę prievartą patyrę žmonės nebūtinai kreipiasi į policiją.
– Minėjai, kad nepasitiki beveik niekuo. Bet ar niekada negalvojai apie savo išgyvenimus pasikalbėti su psichologu?
– Kalbėtis su bet kokiu žmogumi apie prievartą, kurią patyriau, yra sunku. Kartą beveik prisiverčiau paskambinti į psichologinės pagalbos tarnybą, bet vos tik atsiliepė, numečiau ragelį. Tada man buvo gal 13 ar 14 metų.
– Kaip dažnai tave kamuoja prisiminimai?
– Stengiuosi to neprisiminti.
– Taip paprastai to iš atminties neištrinsi.
– Būtent. Žinai, aš gyvenu normalų gyvenimą. Turiu ir draugų, kurie mane palaiko. Tėvai yra geri ir aš žinau, kad jie mane myli. Ir aš turiu ką veikti.
Kasdien metai iš metų nutinka tiek daug dalykų, atrodo, net neturiu laiko, kad prisiminčiau tą patirtą prievartą, bet ateina tokia akimirka, kai ima ir aplanko kraupūs prisiminimai. Tada apima toks pažeminimo, baimės, neapykantos jausmas.
– Apie tai prabilai dabar, nors tokie jausmai kaupėsi nuo pat 11 metų.
– Nesu kažkokia statinė, kuri kaupia savyje emocijas. Išsilieju. Dažniausiai einu pabėgioti. Bėgu taip stipriai. Lyg nuo to įvykio, tų jausmų. Bet tai išlieka.
– Tu tikras šaunuolis, kad radai būdą, kaip išsilieti.
– Sportuoti intensyviau pradėjau nuo kokių 14 metų. Sportas man padeda išsikrauti. Jautiesi lyg lengvesnis.
– Kaip manai, kas nutiktų, jei pasipasakotum tėvams?
– Nenoriu jų šokiruoti.
– Ar gali papasakoti, kaip tai išgyvenai, kai tau buvo tik 11 metų?
– Pradėsiu nuo to, kad jaučiausi itin sukrėstas. Toks visiškai šokiruotas. Beveik be emocijų, bet kartu ir toks tuščias, net kitoks, nei visi. Šlykštus jausmas. Dabar žinau, kad tai ir yra sukrėtimo, šoko būsena.
Mūsų namuose vyko šventė. Susirinko daug svečių. Ir kai kurie išėjo namo. Tačiau maža dalis liko. Tėvai buvo išgėrę. Ir iš esmės nebuvo namuose žmogaus, kuris būtų blaivus. Kai šventė apsiramino, visi nuėjo miegoti.
Aš buvau savo kambaryje, jau miegojau, kai staiga prabudau, negalėdamas normaliai kvėpuoti. Man užčiaupė burną. Tada tai ir nutiko.
Jis išeidamas pasakė, kad jei kam nors pasakysiu, kas atsitiko, padarys viską, kad mane dar kartą užčiauptų.
O aš visą naktį nebegalėjau užmigti. Jaučiau tokią didelę gėdą. Ryte anksti jis išsinešdino iš mūsų namų. Tėvai nieko net neįtarė. Girdėjau, kaip jis atsisveikino su mano mama, tėvu. Ir išėjo.
Šito žmogaus daugiau niekada nemačiau. Jis buvo mano tėvų draugų draugas. Niekada daugiau nebepasirodė pas mus.
Mano tėvai negeria paprastai. Tiesiog buvo šventė. Ir dar savaitgalis. Gerai, kad man nereikėjo eiti į mokyklą. Buvau tikrai labai suglumęs.
– Kaip gyvenai po to?
– Kurį laiką atsiribojau nuo savo draugų. Mokytojai pastebėjo kažką keisto mano elgesyje, vis klausinėjo, kodėl tapau toks keistas. Tada nelabai mokiausi. Visi jie manė, kad man prasidėjo paaugliški „marazmai“.
Bet daugiau nieko. Tai truko geras kelias savaites, kol grįžau į įprastą būseną ir stengiausi viską pamiršti. Sunku suvokti, kad patyrei prievartą. Atrodo, viskas lyg migla. Bet po kurio laiko susitaikai. Palengvėja. Ir tik kartais, tomis retomis akimirkomis, pajauti begalinį pyktį.
– Ar niekada negalvojai apie kerštą?
– Tūkstantį kartų svajojau jį sunaikinti, bet viskas liko tik galvoje, nieko aš nedariau ir net nebūčiau galėjęs padaryti.
