Likimo smūgiai, kuriuos Ariana patyrė, yra tokie: sunki vaikystė su ją skriaudusia mama, emigracija į Vokietiją, kur pradžioje patyrė daug sunkumų, išprievartavimas, abortas, dvi stuburo operacijos ir sunki negalia, dėl kurios turi 70 proc. nedarbingumo.
O pasiekimai, kuriais Ariana džiaugiasi, būtų tokie: nuosavas suremontuotas namas, geras mėgstamas darbas, pats faktas, kad ji geba dirbti, kai nustatyta, kad turi 70 proc. nedarbingumo, ir meniniai gebėjimai.
Tiesa, Arianos namas stovi kaime Šakių rajone. Už darbą slaugos įmonėje Vokietijoje ji gauna 1200 eurų ir pripažįsta, kad patys vokiečiai už tokią sumą neišgyvena.
Apie Arianos meninius gebėjimus galite spręsti jūs patys. Jos specifine technika atliktus piešinius matote nuotraukose. Pasak jos, šie piešiniai gerai atrodo, žiūrint iš bet kurios pusės, o visi, kam ji juos padovanoja, juos įsirėmina.
Toliau pateikiama ištrauka iš jos eilėraščio, kuriam ji dar ir muziką yra sukūrusi: „Ir vėl gamta nusidažys spalvom / Negali niekas dar gražiau nupiešti / Ir vėl nukrinta lapai nejučiom / Ir net nereikia rankom jų paliesti. / Tai laiko ratas sukas pamažu / Kiekvienas laikas turi savo grožį / Pasipuošė ruduo pastelinėm spalvom / Kas dieną vis pakeičia lapų grožį. <...> Žvelgi pro langa ir susimąstai / Taip greitai šita vasara praėjo / Ir vėl ruduo tarytum nejučiom / Į tavo kiemą nekviestas atėjo.“
Tikrojo vardo bei pavardės Ariana prašė neskelbti ir fotografuotis atsisakė, motyvuodama tuo, kad kol kas tam dar ne laikas – galbūt norės prisistatyti po to, kai bus pripažinti jos meniniai gebėjimai. Be to, ji mano, kad jos istorija visiems paliks didelį įspūdį ir be jos nuotraukų.
Nuo blogos mamos – pas blogą vyrą
Savo istoriją Ariana pradeda nuo to, kad jos vaikystė buvo sunki, nes mama su ja labai blogai elgėsi. Kaip būtent, ji pasakoti nenori, kad dabar motina nesulauktų aplinkinių pasmerkimo. Savo mamai pakenkti ji nenori, nors ir labai ant jos pyksta dėl to, ką teko patirti. Patikino, kad vaikystėje sulaukdavo vien bausmių ir visiškai negaudavo palaikymo, kurio taip reikia vaikams. „Man atrodo, nieko baisaus, jei tėvai neturi užtektinai pinigų, tačiau labai svarbu, kad vaikai jaustų jų meilę ir padrąsinimą“, – sakė ji.
Būtent dėl mamos skriaudų Ariana, vos sulaukusi pilnametystės, suskubo tuoktis su savo draugu ir kraustytis iš namų. Bet jos vyras pasirodė ne auksinis. Jis buvo didelis tinginys ir mėgo išgerti. „Būdavo, paprašai, kad nueitų į parduotuvę ir parneštų duonos – o jis grįžta po pusdienio, taip jos ir nenupirkęs“, – atsiminė.
Kartą vyras iki pat žiemos nesukapojo į kiemą atvežtų malkų – galiausiai praradusi viltį Ariana turėjo pati imtis kirvio. „Pajutau, kad su tokiu vyru einu ne pirmyn, o atgal, ir ryžausi skirtis“, – apibūdino ji.
Baigusi devynias klases ji Vilniuje įgijo virėjos specialybę. Sostinėje turėjo galimybę ir įsidarbinti, bet norėjo grįžti į gimtinę, nes ten buvo jos draugai ir artimieji. Šakiuose ir aplink juos darbo niekaip nerado. Kadangi nesisekė nei su vyru, nei su darbu, sulaukusi į Vokietiją išvykusios pusseserės kvietimo prisijungti ji mielai sutiko.
Vergovė ir abortas
Ariana pasakojo: „Dabar aš ant pusseserės labai pykstu, kad ji man pripasakojo, jog ir nemokant vokiečių kalbos darbą gauti ir užsidirbti bus nesudėtinga. Pasirodė, kad tai labai sunku, be to, aš pakliuvau į turkų mafijos tinklus.“
Moteris aiškino, kad daugelio kavinių Vokietijoje savininkai – turkai, kurie už įdarbinimą prašo iš merginų intymių paslaugų. Ji pati, vos atvykusi, buvo vieno turko išprievartauta.
Tiesa, vėliau tas pats turkas, vardu Želalas, padėjo jai rasti darbą, be to, kurį laiką jai nuomojo būstą, nes pati ji neturėjo už ką jį išsinuomoti. Ariana pasakojo: „Aš to turko negalėjau pakęsti, bet be jo neturėjau kur dėtis. Trejus metus buvau jo vergė. Jis sakydavo, kad arba būsiu su juo vienu, arba su visais. Tokia priklausomybė nuo jo labai slėgė.“
Pradžioje dvi savaites Ariana kavinėje dirbo padavėja be atlygio vien tam, kad pramoktų kalbos ir įrodytų, kad yra tam darbui tinkama. Vėliau darbavosi už pinigus, kurie buvo labai menki.
Kuriam laikui buvo grįžusi į Lietuvą, nes buvo prireikę operacijos dėl stuburo išvaržos. Iš gimtinės vėl grįžo pas nekenčiamą turką, nes, nors Vokietijoje buvo sunku, įsitvirtinti Lietuvoje atrodė dar sunkiau.
Maža to, Ariana nuo Želalo pastojo. Ji vaikelio norėjo, bet jis sakė, kad jeigu gimdys, ją užmuš, taigi ji pasiryžo abortui. Vaikelio buvo labai gaila, tačiau ji tiesiog nematė išeities, kaip galėtų jį auginti, kai ir vienai išsiversti buvo labai sunku.
Netrukus po šio liūdno nutikimo ji sukaupė jėgas ir ryžosi su Želalu skirtis. Be to, tada pašlijo jos sveikata ir ji turėjo gultis į ligoninę, nes susirgo liga, dėl kurios vėliau gavo 70 proc. nedarbingumo. Ši liga, Arianos žodžiais tariant, gadina jos gyvenimą. Kokia tai liga, įvardyti ji nenorėjo, tik prasitarė, kad tai nėra susiję su stuburo problemomis. Užsiminė, kad po vieno ligos priepuolio Vokietijos ligoninėje gulėjo net 5 mėnesius.
Puikus darbas su neįgaliaisiais
Po ligos ji vėl grįžo į darbą kavinėje, kur per dieną uždirbdavo 25 eurus, taigi per mėnesį susidarydavo vos daugiau nei 500 eurų. O juk Vokietijoje pragyvenimas, ypač būsto nuoma, daug brangesnė nei Lietuvoje. Dar ji bandė dirbti aukle ir valymo įmonėje, tačiau ten karjera taip pat nesiklostė gerai.
Galiausiai Arianos gyvenimas prašviesėjo, kai ji prieš metus išėjo dirbti į slaugos įmonę slaugės padėjėja. Ji su kolegomis važinėja po senų žmonių ar neįgaliųjų būstus ir jiems padeda nusiprausti, sugirdo vaistus ir panašiai. Arianai toks darbas labai patinka, nes jame gali pabendrauti su įvairiais žmonėmis.
„Nors visi šneka, kad toks darbas sunkus, man jis toks neatrodo. O ir darbdavys geras“, – pasidžiaugė moteris. Ji uždirba 1200 eurų per mėnesį ir yra tuo patenkinta.
Pasak Arianos, Vokietijoje 1 metų darbo stažas prilyginamas baigtoms studijoms, tad ji dabar jaučiasi gera savo srities specialistė. Net pagalvoja, kad galbūt ateityje vertėtų atsisakyti samdomo darbo ir pačiai įsteigti slaugos įmonę.
O ar kilnoti neįgalių ligonių jai netrukdo tai, kad yra turėjusi problemų su stuburu? Pašnekovė sakė, kad tikrai ne, juk „Youtube“ kanale galima rasti filmukų, rodančių, kaip pakelti ligonius taip, kad nekliūtų didelio krūvio stuburui. Beje, pradėjusi dirbti Ariana iš „Youtube“ filmukų pramoko ir to, kaip sunkius ligonius apversti ar perrengti.
Papildomai ji du kartus per savaitę eina tvarkyti vieno vokiečio namų ir džiaugiasi, kad ten dirba geromis sąlygomis – gauna tris valandas darbui, kurį pasistengusi atliktų per 1,5 val.
Dar labiau Arianos gyvenimas pagerėjo tuomet, kai ji lengvatinėmis sąlygomis gavo išsinuomoti savivaldybės būstą. Dabar už jį moka 217 eurų per mėnesį, nors be lengvatų analogiško gero būsto nuoma kainuotų 1000 eurų. Iki tol ji nuomojosi kuklų kambarį, už kurį mokėdavo 500 eurų.
Gyventi iš pašalpos nenori
Įdomu tai, kad Ariana darbuojasi, nors su savo 70 proc. neįgalumo turėtų teisę gauti pensiją ir nedirbti. Dirbdama ji didžiosios dalies pensijos netenka. Tačiau moteris sakė: „Aš noriu dirbti, nes manau, kad su pensija gyvenimas pasibaigia. Na, gal ir ne kiekvienam, bet jeigu išeini į pensiją 39 metų amžiaus – tada tikrai negerai. Man darbas – kaip terapija. Smagu turėti užduočių ir jas įveikti. Dėl ligos kuri laiką nedirbau, bet sėdint namuose gyvenimas buvo labai monotoniškas. Be to, smagiau užsidirbti pačiai, o ne imti iš kitų.“
Įsidarbindama ji nė nesakė, kad turi neįgalumą, nes tuomet darbo tikrai nebūtų gavusi. Yla iš maišo išlindo tada, kai prireikė aiškintis nedarbingumo pašalpos mokėjimo reikalus, tačiau tuomet Ariana jau buvo įrodžiusi, kad yra gera darbuotoja, taigi liko dirbti toliau.
Ariana patenkinta, kad iš savo uždarbio sugebėjo susiremontuoti namą tėviškėje, kuriame seniau gyveno su savo vyru. Tiesa, čia kraustytis ji nesiruošia ir yra nusiteikusi toliau gyventi Vokietijoje, gal net atsisakyti Lietuvos pilietybės. Visgi jai norisi ir namų Lietuvoje, kur kartais galėtų grįžti pailsėti. Kad galėtų susiremontuoti namą, teko imti paskolą, tačiau ją jau grąžino.
Ariana sakė: „Dabar, turėdama gerą mėgstamą darbą ir butą Vokietijoje, pagaliau galiu atsipūsti. Mano vargai pasibaigė. Iki šiol gyvenime reikėjo kovoti ir kovoti, kad galėčiau eiti į priekį. Kova truko 38 metus, gerai, kad nepasidaviau. Dabar jaučiuosi daug pasiekusi – išgyvenau labai sunkią vaikystę, esu 70 proc. nedarbinga, bet sugebu dirbti ir pasistačiau namą. Dabar gyvenime stengiuosi ieškotis gražių dalykų, kurie kompensuotų vaikystėje patirtas skriaudas – man labai patinka menas, rankdarbiai.“
Atsisveikinimas su praeitimi
Ariana teigė Vokietijoje su psichoterapeutu kalbėjusi apie savo savo vaikystę, tačiau tas, išgirdęs, kiek daug sunkumų ten būta, pasakė, kad geriau tokioje praeityje nesirausti, nes bus tik blogiau. Na, o mama ją ir dabar nuolat skaudina, negražiai su ja elgiasi, be to, laiko dukrą neįgalia.
Ariana sakė: „Man šis interviu – tarsi psichoterapija, po kurios norėsiu galutinai atsisveikinti su skausminga praeitimi ir džiaugtis dabartimi. Manau, išsipasakojus man širdyje palengvės. Ir tikrai galėsiu būti laiminga. Taip pat kitiems žmonėms, kuriuos gyvenimas skriaudžia, noriu pasakyti, kad jie gali gyvenime daug pasiekti, jei sugebės po smūgių atsitiesti ir eiti pirmyn.“
Tiesa, iki pilnos laimės Arianai dar trūksta vyro ir vaikų. Jos žodžiais tariant, jos charakteris toks, kad kai kurie vyrai jos ir išsigąsta. Bet vienoje pažinčių svetainėje ji jau turi 17 000 gerbėjų, tad tarp jų turėtų būti ir tas vienintelis.
