Pateikiame knygos ištrauką.
***
Pirmuosius nerimo simptomus pajutau prieš ketverius ar penkerius metus. Buvau neseniai ištekėjusi. Pirmaisiais santuokos metais su vyru daug keliavome, vėliau grįžome į Lietuvą – ketinome pradėti „normalų“ gyvenimą. Dirbome eilinius darbus, gyvenome eiliniame bute...
Tuo metu, kai pajutau stipraus nerimo simptomus, buvau neseniai palaidojusi senelį. Man teko slaugyti jį silpstantį, vežioti pas gydytojus, kai jis jau sunkiai paeidavo, ir pajusti artėjančią mirtį. Visa tai kėlė daugybę klausimų: ką jaučia žmogus, suvokiantis, kad greitai mirs? Ar įmanoma su tuo susitaikyti ir mirti be baimės? Kur keliauja mūsų sielos po mirties? Galiausiai pati pradėjau paniškai bijoti savo ir kitų artimų žmonių mirties. Daug apie tai galvodavau, jausdavau nerimą.
Pirmą kartą panikos priepuolį patyriau vėlai naktį. Tuo metu buvau susitikusi su seniai matyta drauge, plepėjom iki išnaktų. Kalbėdamos išgėrėme porą puodelių kavos (nuo to karto nebegeriu kavos, nes pastebėjau, kad kofeinas, o kartais ir didelis saldumynų kiekis ar prasta mityba sužadina nerimo jausmą). O kai mes palietėm ir vieną nemalonią temą, man prasidėjo panikos priepuolis.
Draugė iškart suprato, kad su manimi vyksta kažkas neįprasta, o aš visiškai nesupratau, kas darosi. Panika dar labiau sustiprėjo, tad teko važiuoti namo. Grįžusi užmigau. Šis panikos priepuolis nebuvo labai stiprus, bet išgąsdino.
Vėliau priepuolis kartojosi dar daug kartų. Jausmas siaubingas – atrodo, kad miršti. Širdis plaka taip stipriai ir garsiai, kad girdi jos dūžius, ima spengti ausyse, tvinksi galvoje, tirpsta rankos, linksta kojos, trūksta oro ir užvaldo be galo stipri mirties baimė...
Užklupus priepuoliui norėdavosi išsinerti iš odos, pabėgti nuo savęs. Panikos priepuoliai trukdavo ilgai. Pamenu, prieš pasveikstant kankinausi visą naktį su trumpom pertraukom. Kuo labiau panikai priešindavausi, tuo blogiau jausdavausi.
Mama sirgo depresija
Mano vaikystė buvo įvairialypė... Tėvų nesutarimai vertė jaustis nesaugiai. Turiu mylinčią senelę, kuri, kai reikėdavo, pavaduodavo ir mamą, ir tėtį. Esu mačiusi smurtą šeimoje – tiek psichologinį, tiek fizinį. Manau, man trūko tėvų meilės ir globos. Buvau kompleksuotas vaikas, anksti tapau savarankiška. Visada jaučiau (gal vis dar jaučiu?) atsakomybę už savo šeimą (tėtis jau nuo pradinių klasių man kartodavo, kad esu šeimos galva), tačiau savo šeimos dažnai gėdindavausi...
Mano mama prieš daug metų sirgo depresija. Nors tada buvau dar maža, supratau, kokia baisi ši liga. Nežinau, kaip mama išsikapstė, niekada apie tai nekalbėjome, bet įtariu, kad be vaistų ji neapsiėjo...
Po to, kai mane konsultavęs gydytojas priėjo prie išvados, kad man reikalingi psichiką veikiantys vaistai, aš buvau šokiruota (visada maniau, kad to, ką patyrė mama, niekada neteks patirti, juk tėvai mane augindami mokė būti stipria, pateisinti lūkesčius, kokie dar vaistai?). Aš apskritai stengiuosi nevartoti vaistų, o čia tokie rimti medikamentai su baisulingu šalutinių poveikių sąrašu! Ilgą laiką jų nepirkau, išmesdavau gautus receptus, bet, deja, ir vėl tekdavo kviesti greitąją pagalbą, ir vėl išgirsti tą patį klausimą – ar geriu vaistus... Galiausiai nusipirkau jų, ėjau su maišeliu rankose namo ir verkiau. Nusprendžiau, kad jei bus labai blogai, bent tą ekstra tabletę išgersiu. Bet tik vieną ją teišgėriau. Tiesą pasakius, ji man nepadėjo.
Aš galiu būti silpna!
Nuo pat ligos pradžios mane labai palaikė vyras, bet, užklupus panikos priepuoliui, padėti man negalėjo. Tomis akimirkomis atrodydavo, kad man niekas negali padėti, jei pati neturėsiu vidinės stiprybės. Vyras palaikė mane emociškai, neignoravo, nors ir nesuprato, kas per daiktas tas panikos priepuolis. Esu dėkinga jam už tai.
Kai gydytojas pasakė, kad aš visiškai sveika, o simptomai, kuriuos jaučiu, tėra psichosomatiniai sutrikimai, pradėjau ieškoti kitokios pagalbos. Bandžiau medituoti, keisti mitybą, galiausiai, išvarginta panikos priepuolių, ryžausi kreiptis į psichoterapeutę, kuri ir padėjo man pasveikti be vaistų.
Psichoterapija – gėrių gėris. Gaila, kad teko ją nutraukti, nes suplanavome išvykti iš Lietuvos, bet kai grįšiu, būtinai pratęsiu, ką buvau pradėjusi. Savijauta po psichoterapijos seanso priklausydavo nuo to, apie ką tą kartą kalbėdavomės. Kartais norėdavosi verkti iš laimės ar liūdesio, kartais tiesiog šypsotis praeiviams, nes įgydavau daug teigiamos energijos, bet būdavo ir taip, kad sukdavau ratus aplink namus, nes reikėdavo laiko, kad mintys sugultų. Kiekviena psichoterapijos seanso valanda mane atgaivindavo. Atsiverti nebūdavo sunku, jaučiau, kad yra žmogus, kuriam aš tikrai rūpiu tokia, kokia esu.
Lankantis pas psichoterapeutę požiūris į viską kito savaime, net sunku pasakyti, kada tiksliai tai įvyko. Turbūt tada, kai suvokiau, kad galiu būti silpna, kad niekam nieko neprivalau, kad klysti yra normalu, kad nesu kalta dėl savo tėvų elgesio su manimi ir pan. Gydytoja mane kiaurai permatė, nereikėjo nieko vaidinti ir įrodinėti, galėjau tiesiog būti savimi. Po keturių ar penkių terapijos seansų kilus panikos priepuoliui reaguodavau ramiau, o ilgainiui jie pasidarė išvis nebaisūs.
Įgijusi patirties supratau, kad panikos priepuoliui nereikia priešintis. Kai prasidėdavo dar vienas, aš ramiai, be baimės laukdavau, kol jis pasibaigs. Ir netrukus priepuolis baigdavosi.
Ieškojau atsakymo, kodėl likimas lėmė man išgyventi tokį stiprų nerimą ir panikos priepuolius. Keletą atsakymų tikrai radau. Supratau, kad visų svarbiausia buvo pakeisti požiūrį į save ir nuslopinti vidinį kritiką, vos tik jis pradėdavo dirbti savo darbą. Ėmiau mokytis mylėti save, pagirti, vertinti savo pastangas, pailsėti, atleisti sau. Suvokimas, kad niekam nieko neprivalau, irgi padėjo. Svarbiausia, jog supratau, kaip svarbu priimti save tokią, kokia esu.
Nebeteisiu tėvų
Pradėjus gydytis santykiai su tėvais iš esmės nepasikeitė. Dar reikia daug padirbėti, kad išdrįsčiau atvirai kalbėtis su jais apie visas mūsų problemas. Pasikeitė tik mano požiūris į tėvus. Dėl kai kurių dalykų jų jau nebeteisiu ir geriau suprantu jų elgesio priežastis, bet atleisti jiems man dar nepavyko.
Pati turiu dešimties mėnesių dukrą, domiuosi knygomis apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Žinoma, klaidų aš neišvengsiu, bet noriu kurti tvirtą ryšį su savo vaiku. Ypač domiuosi, kaip ugdyti emocinį intelektą ir atpažinti savo jausmus. Mes abi to mokomės.
Tiems, kurie vis dar kovoja su stipriu nerimu, norėčiau palinkėti ramybės ir kantrybės. Mąstykite pozityviai: analizuokite savo mintis ir jausmus, o kai pasidaro per sunku, nevenkite kreiptis į specialistus!
Komentuoja psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė
Viena svarbiausių šio gyvenimo tiesų yra žinia, kad mes visi mirsime. Visi esame tik laikinos būtybės, kaip rašė žymus psichiatras Irvinas Yalomas, visi mes – tik svečiai šioje žemėje.
Bijoti mirties yra įprasta ir natūralu, mes visi kartais susimąstome apie savo ir artimųjų mirtį. Vis dėlto aiškiai suvokti, kas yra mirtis, mes negalime. Mąstyti apie mirtį – tai kaip žiūrėti į saulę: į ją galime žvelgti tik akimirką, paskui turime nusukti akis. O mirties baimė, kuri lydi mus nuolat, būna stipri, intensyvi ir kai kada perauga į ligą, turi labai daug prasmių.
Viena iš man patinkančių minčių yra ta, kad jeigu gimei, kada nors turėsi ir mirti. Mes įsitikinę, kad bijome mirties, o iš tikrųjų bijome savo gyvenimo. Bijome atsiverti, realizuoti save ir savo idėjas. Mirties baimė iš tiesų yra baimė gyventi, nes pačios mirties mes iki galo nesuvokiame, tad nieko keista, kad su visu tuo susijusių jausmų vengiame ir nuo jų bėgame.
Šios istorijos herojės Ramunės mama sirgo depresija, ji bijojo gyventi, todėl nepadėjo dukrai išsiugdyti pasitikėjimo savimi jausmo.
Tėvų smurtas augantiems vaikams palieka labai ryškių sielos randų. Manau, paliko ir Ramunei. Mergaitė mylėjo abu tėvus. Kai jie smurtaudavo, ji būdavo priversta palaikyti kurio nors vieno iš jų pusę. Susiklosčius tokiai situacijai, išgyvenami labai stiprūs tiek meilės (noro apsaugoti silpnesnįjį), tiek neapykantos agresoriui jausmai. Dažnai vaiko psichika dar nesubrendusi ir jis negali susidoroti su tokiais stipriais išgyvenimais, tad jie įkalinami pasąmonėje. Augant šie išstumti ir neįsisąmoninti stiprūs jausmai gali grįžti, dažniausiai psichinių simptomų pavidalu. Ramunei jie grįžo kaip nerimo priepuoliai.
Kitas labai svarbus momentas: vaikui matyti tėvų smurtą yra didžiulė trauma. Jis jaučiasi bejėgis, sužlugdytas, išsigandęs, supykęs, o kartais tiesiog paralyžiuotas tų stiprių išgyvenimų. Smurtaujančių šeimų vaikai suaugę nesąmoningai linkę rinktis aukos arba agresoriaus poziciją ir nuolat gyvenime kartoti patirtą vaikystės traumą, patys to nesuprasdami. Padėti gali ilgalaikis psichoterapinis gydymas, trauminių jausmų įsisąmoninimas ir išgyvenimas.
Svarbu, kad Ramunė rado būdą, kaip sau padėti perprasti tikrąsias savo būsenas ir išgyventi giliuosius jausmus. Manau, kad ji pasveiko ir nerimo bei panikos simptomai nebegrįš.
Ši istorija yra iš Gintarės Jankauskienės knygos „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių“, kurią rasite knygynuose arba internetu www.tytoalba.lt
