​Elgeta tapusio Vytauto likimas: po mylimosios ir kūdikio žūties tris dienas verkė ant supilto kapo

Keletą metų didmiesčiuose valkataujantis aukštaūgis gal galėjo stovėti šalia mūsų krepšinio grandų, o atsitiko taip, kad nugrimzdo į gyvenimo dugną. Vaikų namai, dramatiška mylimosios su nešiojamu kūdikiu žūtis.

Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Apsiskelbusį, kad serga atvira tuberkulioze, V.Krasauską medikai į ligoninę i<br>A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Gailutė KUDIRKIENĖ, www.panskliautas.lt

Jul 25, 2018, 6:41 AM, atnaujinta Nov 20, 2019, 10:34 AM

Gelbėjantis nuo nevilties – velnio lašų nuodai. Vyras vis dar tikisi iš naujo kabintis į gyvenimą, bet vis nutinka kaip toje pasakoje: išlekia iš baro mergina ir prieš nosį dovanai pakiša du bokalus alaus...

Prisistatė – krepšininkas

Porą dienų pačiame Panevėžio centre, Laisvės aikštėje, elgetavo dar miestiečiams nematytas benamis. Dėl kaulus pažeidusios ligos žmogus sunkiai ėjo – buvo gaila žiūrėti.

Elgeta nebuvo įžūlus – prie praeivių nekibo, neprašinėjo centų, sėdėjo tyliai, prieš save pasidėjęs popierinę dėželę nuo ledų.

Vienas kitas pro šalį skubantis žmogus įmetė po kelis rudus centus. Pirmądien varguoliui pavyko surinkti 90 centų, jų užteko batonui. Kitądien iki pietų centų, sakė, ir tiek nesusirinko.

Vyro išvaizda piršo mintį, kad elgetautojas paaukotus pinigėlius tikriausiai pragers. Ankstesnio gyvenimo būdas buvo jam uždėjęs nebeištrinamą antspaudą.

Užkalbinus buvo matyti, kad žmogus negirtas.

Vyras prisistatė. Kadaise Panevėžyje internate krepšinio paslapčių mokęsis, už Panevėžio „Lietkabelį“ žaidęs 64 metų krepšininkas Vytautas Krasauskas.

Kažin, ar jis nemeluoja.

Liga suėdė ir stuburą

Išsikalbame, vyras šnekus, sutinka papasakoti savo tragišką gyvenimo istoriją.

Bet prieš tai paklausiu, kodėl nesikreipia į nakvynės namus, gydytojus.

Pašnekovas paaiškina, kokiame užburtame rate yra atsidūręs: „Sergu atvira tuberkulioze, jokie nakvynės namai manęs nepriima. Jie priimtų tik su pažyma, kad nesergu TBC. Ligoninės irgi nepriima, nes turiu gauti šeimos gydytojo siuntimą, o jo negaliu gauti, nes neturiu gyvenamosios vietos.“

Kai žaidė krepšinį, jo ūgis buvęs 189 centimetrai, dabar 4 centimetrais sumažėjo nuo stuburą pažeidusios ligos.

Kai pastarąjį kartą gulėjo ligoninėje, gydytojai stebėjosi, kad pacientas dar sugeba vaikščioti, nes du stuburo slanksteliai visai ištirpę.

Pataria kviesti greitąją

Vyro nelaimė negali palikti ir manęs abejingos. Neramu ir dėl to, kad galimai džiovos bacilas nešiojantis ligonis bastosi po kraštą, gali užkrėsti nemažai žmonių.

Klausiu, ar jis tikrai norėtų patekti į ligoninę, gydytis. O po to gyventi nakvynės namuose.

Atsako, kad tikrai norėtų.

Skambinu į Panevėžio infekcinę ligoninę, kurios viename korpuse įsikūręs ir tuberkuliozės ligų skyrius. Jos vadovas Eugenijus Preidis pataria kviesti greitąją ir gabenti vyrą į skyrių.

Kartu gydytojas paaiškina, kad šiais laikais sergančių tuberkulioze, sunkia, užkrečiama ir mirtimi baigtis galinčia liga, niekas gatvėse negaudo ir prievarta gydyti neveža. Ligonis turi pats norėti gydytis.

Kviečiame greitąją, jos medikams aiškiname situaciją.

Greitosios ekipažas atvyko su kaukėmis ir pirštinėmis, kaukę iš karto uždėjo ir V.Krasauskui.

Įsodino į automobilį, išvežė į ligoninę. Mes pasilikome, nelydėjome jo.

Užkrato nepaskleis

Infekcinių ligų ligoninės priimamajame pacientą apžiūrėjo pulmonologė Zenona Baranauskienė. Padarė plaučių rentgeno nuotraukas, paėmė skreplių ir kraujo tyrimus.

„Plaučiai sveiki, jokių TBC židinių nėra. Neturime jokio dokumento, patvirtinančio, kad žmogus serga džiova, čia gali būti ir jo išgalvotų dalykų“, – sakė medikė.

Ar V.Krasauskas serga kaulų tuberkulioze, gydytoja atsakyti negalėjo. Ji kol kas atliko tik būtinosios medicinos pagalbos tyrimus.

„Dėl kojos jam reikia eiti pas chirurgus. Ten gali būti bėdų dėl kraujotakos sutrikimų. Teoriškai įmanoma, kad tai ir kaulų džiovos pasekmė. Jei man parašys siuntimą, kad įtariama pėdos tuberkuliozė, galėsiu peršviesti koją, stuburą“, – aiškino medikė.

Šiuo metu pėdoje žaizdų nėra, ji nepūliuoja, tad jei ir būtų kaulų tuberkuliozė, ligonis šiuo metu nepavojingas aplinkiniams, užkrato nepaskleis.

Gydytojai V.Krasauskas jokiais skausmais nesiskundė ir, pasak Z.Baranauskienės, judėjo pakankamai spėriai.

Medikė sakė dėl vargetos padariusi viską, ką galėjo: išrašė siuntimą į nakvynės namus, susiskambino su ta įstaiga, paaiškino, kokius dokumentus reikia sutvarkyti, kad benamis vėliau gautų tolesnę medicininę pagalbą.

Medicinos personalas jį dar ir pamaitino, išeinat įdėjo ir maisto lauknešėlį.

Padavėja ištiesė du bokalus alaus

O tada mūsų laukė staigmena.

Po valandos V.Krasauskas vėl sėdėjo Laisvės aikštėje, tarsi lyg nebuvęs vežtas į ligoninę.

Gal pabėgo?

Bet ne.

Paaiškėjo, kad Panevėžio ligoninė gydo tik sergančius plaučių tuberkulioze. Kaulų tuberkuliozės kankinamus priima tik Kauno klinikoms priklausanti Romainių tuberkuliozės ligoninė.

„Mane apžiūrėjo, peršvietė plaučius, pasakė, kad jie sveiki, ir davė pažymą nakvynės namams, kad galiu ten gyventi, nieko neužkrėsiu“, – rodydamas dokumentą, leisiantį užsikabinti gyvenime ir gauti pastogę, kalbėjo V.Krasauskas.

Bet vyriškis jau buvo lengvai kauštelėjęs. Ir nesigynė: taip, išlenkė porą bokalų alaus. Svaigalų, tikino, nepirko, bet esą išlėkė iš kavinės padavėja ir pastatė priešais alų, esą čia vietoj centų, baras vaišina...

Nei verkt, nei juoktis. Nei tikėti tokia pasaka.

„Aš jų neprašiau, nė išdrįsęs nebūčiau. Bet kad davė – išgėriau“, – į akis žiūrėdamas prideda pašnekovas.

Dar pasėdės ir tada jau eis

Spausdamas rankoje medikų pažymą – bilietą į nakvynės namus, vyras svajoja, kad galės nusimaudyti ir išsiskalbti drabužius. To malonumo seniai neturėjęs.

„Pasėdėsiu čia iki pavakario ir tada eisiu“, – tikina, kad šunkeliais nebepasuks, droš į išsvajotą pastogę.

Socialinių paslaugų centro vadovė Lina Kazokienė telefonu patvirtina, kad išduotasis dokumentas suteiks teisę laikinai benamio nakvynei.

Ar apgyvendinti ilgesniam laikui? Tai lems kliento elgesys. Jei jis paklus įstaigos taisyklėms, laikysis tvarkos – gaus vietą ir visokeriopą socialinių darbuotojų pagalbą.

Vakare V.Krasauskas išties savo žodį tesėjo – nuėjo nakvynės, kur jo jau laukė.

Nakvynės namų darbuotojai iš karto ėmė tvarkyti dokumentus dėl laikino apgyvendinimo, reikiamus raštus išsiuntė į savivaldybę. Vyras prieglobsčiu pasinaudojo tik vieną parą.

Penktadienį L.Kazokienė sakė, kad naujasis gyventojas jų įstaigoje jau nebepasirodė.

Užaugo vaikų namuose

Kaip atsitiko, kad kadaise į krepšinio pasaulį veržęsis, trumpai net Sovietų Sąjungos rinktinėje buvęs Vytautas Krasauskas nusirito iki gatvės elgetos?

Vyras dar prieš išvežant jį į ligoninę sutinka atvirai papasakoti margą, nepagražintą savo gyvenimo istoriją, nebijo ir fotografuotis spaudai, tikina nemeluosiąs, nes visus išdėstytus faktus galima nesunkiai patikrinti.

„Pats nežinau, iš kur esu. Augau Vievio vaikų namuose. Ten mane paliko trejų metų“, – pasakojimą pradeda V.Krasauskas.

Kai ūgtelėjo, internato darbuotojai įžvelgė, kad berniukas ištvermingas ir sportiškas, tad atvežė į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Ten V.Krasauskas mokėsi ir žaidė krepšinį.

Sako, buvo pakviestas į sąjunginę jaunių, vėliau ir į suaugusiųjų rinktinę.

„Aš, Jasikėnas, Jovaiša – visi kartu augom ir kartu žaidėm. Buvau vienoj komandoj ir su Mykolu Karnišovu“, – pašnekovas vardija garsias pavardes.

Nėščiąją pražudė neatidus autobuso vairuotojas

Anot V.Krasausko, jo, krepšininko, karjerą nutraukė baisi tragedija: kraupiomis aplinkybėmis žuvo jo mylimoji.

Panevėžietis tada draugavo su mergina iš Plungės, kartu negyveno, vienas pas kitą važinėjo, ruošėsi tuoktis, o jau tada įsikurti bendrame būste.

Būsimoji nuotaka po širdimi jau nešiojo jųdviejų kūdikį.

Kai įvyko nelaimė, buvo likusios 28 dienos iki vestuvių.

Šeštą mėnesį nėščia mergina lipo iš autobuso. Viena koja jau stovėjo ant šaligatvio, kitos nespėjo ištraukti, galūnę prispaudė uždaromos durys, vairuotojas pradėjo važiuoti. Parvirtusią nėščiąją autobusas vilko kelias dešimtis metrų.

Kai sustojo, jau buvo vėlu. V.Krasausko sužadėtinė mirė.

Surengė savo teismą

„Ant supilto kapo sėdėjau tris dienas ir ištisai raudojau. Ateidavo ir nueidavo giminės, draugai, o aš negalėjau atsiplėšt“, – vyras pasakoja, kaip stipriai išgyveno mylimosios ir kūdikio netektį.

Trečią dieną pakilo ir tiesiu taikymu nudrožė į parduotuvę, nusipirko litrą degtinės ir cigarečių pakelį. Tikina, iki tol cigarečių dūmo ir baltakės nė nebuvo ragavęs.

Sužinojo autobuso vairuotojo adresą. Rūkydamas išgėrė visą litrą ir nukako pas nelaimės kaltininką.

Tuo metu V.Krasauskui buvo 24 metai.

„Keturi milicininkai vos mane nuo jo atplėšė, būčiau užmušęs“, – V.Krasauskas neslepia, kad mylimosios žūties kaltininkui surengė savo teismą.

Vyko teismai. V.Krasauską už išpuolį nuteisė 7 metus nelaisvės. Tiek pat buvo skirta ir autobuso vairuotojui už dviejų gyvybių pražudymą.

Sugyventinės dukros išmetė

„Nuo to momento gyvenimas ir žlugo“, – sako V.Krasauskas.

Grįžęs iš kalėjimo jis, dabar teigia, įsidarbino Panevėžio autobusų parke vairuotoju. Vėliau uždarbiauti išvažiavo į Rusiją.

„Ten labai sunku nebuvo, dirbau fermoje, viskas mechanizuota“, – pasakojo vyras.

Trečiaisiais nepriklausomybės metais parkako į Lietuvą, apsistojo Šiauliuose. Susipažino su vieniša moterimi iš Kuršėnų, po kurio laiko į jos sodybą ir persikraustė.

Jiedu nesusituokė, bet kaip šeima kartu išgyveno 17 metų.

Gyveno ūkiškai, augino kiaules, karves, turėjo arklį, daug daržų.

Tada jau ėmė reikštis liga. Gydymuisi vyras buvo nusiųstas į Kauno tuberkuliozės dispanserį.

„Ligoninėj gulėjau net 8 kartus. Kai sveikata geresnė – dirbu, kai prastai, pasigydau, ir vėl ant kojų“, – sako jis.

Šeiminis gyvenimas baigėsi, kai sugyventinė mirė. Atvažiavo dvi jos dukros, viena sako: „Gyvenk“, kita: „Mokėk pinigus arba kraustykis iš čia.“

„Turėjau parduot karvę, arklį ir išeiti“, – pasakoja, kaip atsidūrė ant valkatavimo slenksčio.

Išmano apie arklius

„Negaliu sakyti, kad negėriau. Žmonės man sakė, kad užgėrimas – kaip moterims mėnesinės: savaitę geriu, paskui du tris mėnesius niekas net alaus neįsiūlys, visi darbai ant mano pečių buvo, daržus apeit, šieną nupjaut ir suvežt, malkas žiemai paruošt. Jei pradėsi gert, nieko nebeturėsi, o mes gyvenom gerai, nieko netrūko“, – tikina V.Krasauskas.

Sugyventinės vaikų išvarytas nebesugebėjo niekur įsitvirtinti. Iš pradžių uždarbiavo pas ūkininkus, dirbo kur tik kvietė.

„Aš darbo nebijau, daug ką moku, turiu elektros variklių vyniotojo ir remontininko specialybę, galiu gyvulius prižiūrėti, daug išmanau apie arklius, tuos gyvulius ypač myliu. Ir dabar galėčiau dirbti“, – tą minutę net neabejoja pašnekovas.

Neatlaikė dažnų maldų

Prieš dvejus metus V.Krasausko sveikata smarkiai pablogėjo, atsivėrė ant galūnės negyjančios žaizdos, progresuojant tuberkuliozei teko nupjauti vieną kojos pirštą.

Tuoj po to liga deformavo visą pėdą, likę pirštai išsiklaipė, tarsi sulipo vienas ant kito. Vyrą kamuoja nuolatiniai skausmai, sunku prisitaikyti avalynę.

Ligos niokojamas ir vis labiau priklausomas nuo alkoholio V.Krasauskas atsidūrė reabilitacijos centre Skirmantiškėse, Raseinių rajone. Ten šiltai, sočiai ir patogiai gyveno 8 mėnesius.

Iš centro pabėgo balandį.

„Nepagelbėjo man. Ten niekas nepagelbės, jokių vaistų neduoda. Ten padėjo tik tuo, kad daugiau pradėjau tikėti Dievą. Nebūčiau iš ten išėjęs, bet per dieną reikia 4 kartus melstis“, – aiškina pašnekovas.

Sumušė dėl penkių eurų

Be jokių daiktų ir be grašio kišenėje nusibeldė į Šiaulius. Iki praėjusios savaitės ten ir elgetaudavo.

Turėjo nuolatinę vietą šalia prekybos centro. Aplinkiniai jį jau pažinojo.

„Matydavo, kad negirtauju. Susirenku pinigų – iš karto bėgu pavalgyti“, – tikino jis. Vis dėlto į svaigalus nespjovė. Iš suaukotų centų kas vakarą nusipirkdavo po „bambalį“ ir jį išgerdavo „prieš miegą“.

„Miegodavau parkelyje prie medicinos mokyklos. Alų išgerdavau, kad naktį nebūtų taip šalta“, – silpnybės neslėpė V.Krasauskas.

Iš Šiaulių jis pabėgo po jaunuolių išpuolio. Pro šalį einantys du vaikinukai pamatė, kaip moteris elgetai davė 5 eurus.

„Pareikalavo duot „ant dozės“, pasiūliau patiems „prisišaudyti“ – ir štai rezultatas“, – rodydamas paakyje dar žymią mėlynę sako V.Krasaukas.

Tokio krepšininko niekas neprisiminė

„Tai buvo labai seniai, mokiausi vienuoliktoje klasėje ir žaidžiau už Panevėžio komandą, kuri, rodos, dalyvavo Sovietų Sąjungos zoninėse pirmenybėse. Toje komandoje galėjo būti ir Krasauskas, bet buvo lyderių, nustelbusių kitus, gal jį ir nustelbė“, – bandė sugrįžti į praeitį buvęs Kauno „Žalgirio“ puolėjas, dabartinis Seimo narys 63 metų anykštėnas Sergejus Jovaiša.

Deja, tokio Vytauto Krasausko labai aiškiai jis neprisiminė. Sakė, lyg ir pro miglas girdėta tokia pavardė.

Apie V.Krasauską klausėme ir praeityje garsių Panevėžio „Lietkabelio“ ar mūsų mieste rungtyniavusių žaidėjų, tačiau beveik visi tokio neprisiminė.

Kartu su S.Jovaiša Panevėžio komandai atstovavęs kitas legendinio „Žalgirio“ žaidėjas 64 metų panevėžietis Vitoldas Masalskis neprisiminė žaidęs kartu su V.Krasausku.

„Lenda į galvą mintys, bet nesu įsitikinęs, kad būtent apie tą žmogų. Žaidžiau su ne vienu Vytautu, bet tokios pavardės kažkaip neprisimenu“, – sakė V.Masalskis.

Dešimt metų (1965–1975 m.) „Lietkabelyje“ rungtyniavęs Gytis Gantarskis tikino taip pat nieko negirdėjęs apie penkeriais metais už save jaunesnį V.Krasauską.

V.Krasausko neprisiminė nei buvęs „Lietkabelio“ komandos žaidėjas bei treneris Gintaras Leonavičius, nei Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro direktorius Saulius Raziūnas, nei sportinio ugdymo vedėja Regina Giedraitienė.

„Daugiau kaip 30 metų per krepšinio varžybas dirbau sekretoriate, žinau daug „Lietkabelio“ žaidėjų, bet tokios pavardės tikrai neprisimenu. Nebent jis žaidė trumpai“, – sakė R.Giedraitienė.

Kad V.Krasauskas būtų žaidęs „Lietkabelio“ komandoje, neprisiminė net puikiai Panevėžio krepšinio istoriją žinantis garsus sporto veteranas Marius Gečas.

Būtent M.Gečas pasišovė susirasti elgetaujantį V.Krasauską ir bandyti jį atpažinti. Deja, jų susitikimas nebuvo linksmas. Sporto veteranas jį intensyviai kalbino, o varguolis suko akis į šalį. Taip ir išsiskyrė abu nepažinę vienas kito.

Vis dėlto visiškai paneigti V.Krasausko teiginių apie jo, krepšininko, praeitį negalime. Juk praėjo daugiau nei 40 metų.

Gal po šios publikacijos atsilieps kas nors, pažįstantis V.Krasauską.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.