Keramikė iš Dzūkijos miškų: dabar mes gyvename rojuje

Kažin ar yra bent vienas Lietuvos menininkas, kuris tiek daug laiko ir kūrybos paskyrė senosioms lietuviškoms dievybėms, kiek jo skyrė Dzūkijos šile netoli Merkinės jau beveik trisdešimt metų gyvenanti žinoma keramikė Elvyra Petraitienė (77 m.).

Motinos ir dukters keramikių sodyba iš kitų išsiskiria molinėmis puošmenomis.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Motinos ir dukters keramikių sodyba iš kitų išsiskiria molinėmis puošmenomis.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
  Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
  Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
  Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
  Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Meile keramikai Elena užkrėtė ir savo vaikus.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Nors mokėsi grafikos, Rūta nuo motinos užsikrėtė potraukiu prie keramikos.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Nors mokėsi grafikos, Rūta nuo motinos užsikrėtė potraukiu prie keramikos.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė pati sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą. Rekonstrukcijos metu įrengė dar ir antrą aukštą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė pati sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą. Rekonstrukcijos metu įrengė dar ir antrą aukštą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė pati sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė pati sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė pati sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė pati sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Japonai E.Petraitienės dirbinius vertina ne mažiau nei savo kultūros palikimą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Japonai E.Petraitienės dirbinius vertina ne mažiau nei savo kultūros palikimą.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Japonai E.Petraitienės dirbinius vertina ne mažiau nei savo kultūros palikimą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Japonai E.Petraitienės dirbinius vertina ne mažiau nei savo kultūros palikimą.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Nors E.Petraitienės namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daugelis meno gerbėjų Lietuvoje.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (21)

Birutė VYŠNIAUSKAITĖ

Aug 6, 2018, 3:38 PM

Keramikės namai – kupini dievybių ir mitologinių būtybių: Kalnų atmintis, Undinėlė, Lauksargis, Žemyna, Vaižgantas, Saulytė, Vakarė, Austė, Milda. Į jos sodybą Dzūkijoje kelią išvažinėjo kūrybos gerbėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Prancūzijos ar net Japonijos.

„Iš kur tos deivės? O gal ne deivės? Priklausau romuviečiams, bet šiaip aš – laisvamanė. Kai girdžiu pagonių koneveikimus, galvoju, kad žmonėms, kurie taip kalba, tiesiog trūksta kultūros. Juk tų romuviečių – tik gal kokie penki tūkstančiai Lietuvoje, todėl džiaukimės dar ką nors iš savo praeities, senosios kultūros išsaugoję“, – apie pastarųjų dešimtmečių kūrybą nedaugžodžiaudama kalbėjo E.Petraitienė.

Keramika ji užkrėtė ir du sūnus, ir dukrą, kurių, kaip menininkė prisipažino, vilioti gyventi ir kurti miške pasistatytuose namuose nereikėjo: „Patys prilipo ir nebeišvažiavo, nors stačiausi sau mažą namelį. Maniau, ramiai viena gyvensiu.“

Tautodailininke tapusi dukra Rūta su mama lipdo nuo trejų metų ir, nors M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje yra įgijusi grafikės specialybę, save atrado žiesdama ąsočius, puodynes ir lipdydama lėkštes, vazeles ar puodelius.

Tiesa, jie visi tiesiog juvelyriškai išmarginti įgudusia grafikės ranka ažūriniais raštais, piešiniais, kuriuose gausu gamtos motyvų.

Sūnūs Saulius ir Džiugas – taip pat keramikai ir visų galų meistrai. Elvyra su pasididžiavimu pasakojo, kad Džiugas nemokytas tiesiog ėmė ir pastatė troboje židinį, ir jis jau daugybę metų kuo puikiausiai veikia.

„Rūta sako, kad bjauresnės už mane nėra. Tai atšaunu: „Ko su manim būnat?“ – lyg ir juokaudama, bet valdingai motiniškomis tonacijomis E.Petraitienė pasakojo apie savo sugyvenimą su vaikais.

Greitai bus 30 metų, kai ji ryžosi atsikraustyti į atokų vos kelių trobų Maksimonių kaimą Dzūkijos miške netoli Merkinės.

Prieš tai gyveno ir Vilniuje, ir Kaune, o netoli jo esančiame kaime buvo pati suprojektavusi ir vadovavo net vienuolikos kambarių šeimos namo statybai. Po skyrybų su vyru tuos namus teko parduoti.

Dešimt mergų ir nei vieno berno

Išdidi ir darbšti aukštaitė rankų nenuleido. Nusprendusi apsigyventi juodosios keramikos meistrais garsėjančios Merkinės pašonėje E.Petraitienė nusipirko nedidelę seną pirkią.

Vėl pati suprojektavo jos rekonstrukciją ir per pačią Lietuvos ekonominę blokadą 1990 m. ėmėsi naujų statybų.

„Vilniuje namą būčiau kur kas greičiau pasistačiusi – čia teko ilgai su vietiniais girtuokliais vargti. Bet vis tiek pasistačiau tokius namus, kokių norėjau. Ko gi jaunas žmogus negali? Daug ką gali!“ – prisiminė kūrėja gyvenimo pradžią Dzūkijoje.

Iš nedidelės dzūkiškos pirkios E.Petraitienė sukūrė, kaip įprasta jos gimtojoje Aukštaitijoje, dviejų galų namą. Įrengė dar ir antrą aukštą. Juk teko gyventi su trimis vaikais.

„Vaikai vaikais, bet, be jų, dar turiu dešimt anūkių bei tris proanūkes. Iš viso dešimt mergų! Sūnus sako, kad kažką privaražijau... Turėjau du netikusius vyrus, todėl apie vedybas jau seniai net pagalvoti nebenoriu. Gal dėl to ir neturiu nė vieno anūko? Matyt, berniukų mūsų šeimoje nebereikia“, – linksmai filosofavo E.Petraitienė.

Ji jau taip priprato gyventi miške, kad gyvenimo mieste net įsivaizduoti nebesugebėtų.

Kartais su dukra kokiais nors reikalais nuvažiuoja iki Merkinės, Alytaus ar Varėnos. Bet tik pusdieniui. Ne ilgiau.

„Gamtos, miško ritmas man artimesnis negu miesto. Čia – savi namai, savas kiemas, sava žemė po kojomis“, – kalbėjo E.Petraitienė.

Tiesa, nors jos namai toli nuo didmiesčių, kelią į juos žino daug kas Lietuvoje.

„Man mama yra ne kartą sakiusi: „Kad ir kur gyventum, vis tiek į tavo namus kelias bus pravažinėtas. Anksčiau namų link buvo keliukas vos arkliui su vežimu pravažiuoti, o dabar, matot, jau ir žvyrkelis atsirado, ir nauji žmonės netoliese įsikūrė“, – apie gyvenimo pokyčius pasakojo keramikė.

Nauji gyvenimo vėjai bei būtinybė suktis, kad pragyventų su trimis vaikais ir anūkėmis, buvo privertę E.Petraitienę plačiau praverti savo kiemo vartus – kartais į ekskursijas apžiūrėti jos darbų, pamatyti, kaip jie atsiranda, kaip traukiami iš krosnies, pasimokyti lipdyti atvažiuodavo po kelis autobusus lankytojų per dieną.

Bet dabar gyvenimo ritmas – kur kas ramesnis. Ramybę liudija ir vidury kiemo stovinčiame sename kryžiuje lizdą susisukę paukščiai.

Savo kūrybinės karjeros pradžioje E.Petraitienė deivių ir dievybių nelipdė. Buvo susidomėjusi interjeru, keraminiais pano. Šis darbas reikalavo ne tik kūrybinių, technologinių įgūdžių, bet ir puikių organizacinių gebėjimų – juk neretai tekdavo pačiai pasirūpinti ir darbui skirtomis medžiagomis, ir kad būtų laiku skirtas finansavimas.

Dzūkiškas dievybes pamėgo japonai

Monumentalių keramikės darbų, kurių iki šiol išlikę daugelyje Rusijos, Estijos, Azerbaidžano ar net Uralo miestuose, taip pat Lietuvoje, palyginti su dievybių skulptūromis tiesiog neįmanoma. Pati E.Petraitienė jas vadina hobiu, lipdyba savo malonumui.

Tačiau tą jos kuklinimąsi paneigia ne viena paroda Prancūzijoje ar Japonijoje. Ir dabar lietuvei menininkei teks ne vieną savo deivę išlydėti į parodą Tekančios Saulės šalyje.

Kaip ir kas jos darbais susidomėjo Japonijoje, pati meistrė nepanoro kalbėti, bet dukra Rūta prasitarė, kad prieš keliolika metų Lietuvoje viešėję japonai mamos kurtas deives pirmą kartą pamatė jų pusbrolio aktoriaus Gedimino Storpirščio namuose.

Nuo to laiko E.Petraitienės deivės iš Dzūkijos šilo dažnai skraido į Tokiją bei kitus Japonijos miestus. Ir nebegrįžta. Japonai jas vertina ne mažiau nei didžiausius meno šedevrus ar savo kultūros palikimą.

„Keliaudamas po Lietuvą sutikau nuostabios keramikės kūrinius. Ir tarsi viskas manyje buvo nuplauta. Pojūčiai tapo tyri lyg šaltinio vanduo. Jaučiau viltį, kurią žmonės išgyvena prasiveržus pirmiems pavasario ženklams“, – apie E.Petraitienę rašė Japonijos rašytojas Nao Tsuda.

Pasakodama apie mamos darbus Rūta neslėpė, kad ir jai kartais tenka prie jų prisiliesti. Mama paprašo nudažyti deivių apdarus, bet niekada neleidžia liesti jų veidų. Tik pati meistrė žino, kaip jie turi atrodyti. Kaip ir kokios dievybės gimsta mamos mintyse ir rankose, dukra paaiškinti negalėtų.

„Štai šitą mes vadiname Dudajevu. Ją mama nulipdė, kai žuvo Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas.

O štai ši skirta vienos giminaitės kapui papuošti“, – po namų ekspoziciją vedžiojo Rūta.

Šeimoje visi buvo menininkai

„Ką man reiškia gamta? Kokia jos įtaka? Ką galima apie ją kalbėti? Gamtoje reikia būti, gyventi, kurti. Mano vaikystė prabėgo pas močiutę Pumpėnuose. Prie upelio, prie laukelio. Tik tokio miško kaip čia nebuvo“, – leidosi į prisiminimus E.Petraitienė gamindama pietus.

Niekas neturi teisės paprieštarauti jos namų tradicijai sutikti svečius pietumis prie sniego baltumo staltiese užtiesto ilgo stalo. Ji niekada neieškojo atsakymo, iš ko paveldėjo gabumus menui ir ypatingą pojūtį kurti.

Mane irgi visą laiką „uodegos“ sekiodavo. O dabar jau tikrai neturėčiau kuo skųstis.“

Meninę gyslelę paveldėjo ir vaikai.

„Mano fantazija, pasaulėžiūra formavosi nuo trejų metų sėdint mamos pašonėje ir kartu lipdant. Keramika taip įaugo į gyvenimą, kad be jos jau savęs neįsivaizduoju.

Nors mokiausi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, viskas eina iš vidaus, viskas paveldėta“, – negailėjo gražių žodžių mamai ir geriausiai mokytojai Rūta.

Kaip ant jos puodynių nutupia rojaus paukštės, atsiranda vienaragiai, fėjos, gėlių ažūrai, tautodailininkė paaiškinti negalėjo.

Bet neneigė – tam neabejotinai įtakos turi nuo vaikystės supantis dzūkiškas šilas ir visas jos gyvenimas: „Aš dažnai vaikštau po mišką, stebiu kiekvieną medį, žolytę, gėlę, bet kai piešiu ant savo darbų, jau galvoti nebereikia. Tų piešinių motyvai savaime plaukia iš pasąmonės.“

Sušaudyti sodo obuoliai

Lakoniški pasakojimai apie gyvenimą ir kūrybą, trumpi lyg sentencijos sakiniai byloja, kad E.Petraitienė nemėgsta sentimentų ir ne taip greitai patiki į jos sodybą užklydusiais žmonėmis. O jų, kaip dabar jau linksmai prisimena, būta tikrai visokių.

„Gamtoje gražu, bet nereikėtų pamiršti ir to, kad ja naudojasi patys įvairiausi žmonės.

Čia visą laiką buvo pavojinga gyventi. Čia juk geria visi. O iš miesto pas geriančius atvažiuoja lygiai tokie patys. Kai kaimynystėje kažkokie Agurkiniai poilsiaudavo, mūsų sode net obuoliai būdavo sušaudyti“, – neįtikėtinus dalykus apie gyvenimo realijas prisiminė E.Petraitienė.

Bet ir tie Agurkiniai suprato, kad jų kaimynė – ypatinga menininkė. Ir, žinoma, norėjo įsigyti jos darbų. Bet Elena nesileido į kalbas ir drąsiai atkirsdavo: „Jūsų pinigai nešvarūs, todėl neparduosiu jums nė vieno darbo.“

Gal kerštaudami, gal tiesiog vadovaudamiesi sava gyvenimo filosofija tie atėjūnai kartą net bandė nuo kelio nustumti E.Petraitienės dukters Rūtos vairuojamą automobilį.

Tą kartą moterims pavyko išvengti avarijos.

Matyt, Rūtos širdyje Agurkiniams tiek tulžies buvo susikaupę, kad baimės nebuvo likę nė lašo. Kai kartą į kiemą užklydo vienas, besikeikdamas ir nežinia ko reikalaudamas, mergina jį taip šluota per šonus atvanojo, kad nuo to karto daugiau niekas iš kompanijos nebepasirodė.

„Dabar iš tikrųjų gyvename rojuje. Bet rojų reikia susikurti. O jei žmonės gyvena pragare ir dejuoja, patys dėl to kalti, nes juk patys tą pragarą ir susikuria.“

Argi įmanoma paprieštarauti tokiems keramikės Elenos žodžiams?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.