Seserys įvykdė paskutinį panevėžietės norą – jį sužinojus suspaudžia širdį

Tamsa, alkis ir vienatvė lagerio karceryje nepavertė vergu paskutinio Panevėžio šaulių vado Česlovo Meškausko. Galbūt tomis valandomis jis prisimindavo, kaip skraidindavo lėktuvu iš Kauno braškių savo nėščiai žmonai? O gal galvodavo apie mažylį, kurį išgelbėjo iš gaisro? Lagerio draugai patvirtino tik tai, kad mirė jis su žodžiais lūpose apie tėvynės laisvę.

 J.Antanavičienė (kairėje) ir Z.Meškauskienė savo lėšomis įamžino paskutinio Panevėžio šaulių vado Č.Meškausko atminimą.<br> A.Švelnos nuotr.
 J.Antanavičienė (kairėje) ir Z.Meškauskienė savo lėšomis įamžino paskutinio Panevėžio šaulių vado Č.Meškausko atminimą.<br> A.Švelnos nuotr.
Č.Meškausko žmona Valerija labai pergyveno, kad negali aplankyti sutuoktinio kapo.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Č.Meškausko žmona Valerija labai pergyveno, kad negali aplankyti sutuoktinio kapo.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Č.Meškausko žmona Valerija labai pergyveno, kad negali aplankyti sutuoktinio kapo.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Č.Meškausko žmona Valerija labai pergyveno, kad negali aplankyti sutuoktinio kapo.<br> Asmeninio albumo nuotr.
  J.Antanavičienė (kairėje) ir Z.Meškauskienė savo lėšomis įamžino paskutinio Panevėžio šaulių vado Č.Meškausko atminimą.<br> A.Švelnos nuotr.
  J.Antanavičienė (kairėje) ir Z.Meškauskienė savo lėšomis įamžino paskutinio Panevėžio šaulių vado Č.Meškausko atminimą.<br> A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lina Rušėnienė, www.panskliautas.lt

Aug 9, 2018, 10:57 PM, atnaujinta Aug 9, 2018, 10:57 PM

„Dabar turime kur gėlių padėti, kur uždegti žvakę žmogui, nuoširdžiai mylėjusiam tėvynę“, – kalbėjo paskutinio nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apskrities ir miesto šaulių sąjungos vado bei Panevėžio burmistro padėjėjo Česlovo Meškausko atminimą įamžinusios seserys Janina Antanavičienė ir Zita Meškauskienė. Pastaroji yra šaulio marti.

Toji vieta – tai atminimo sienelė prieš Švč. Trejybės bažnyčios, Panevėžyje.

Siūlelių, kur palaidotas Č.Meškauskas, aptikti nepavyko. Tik žinoma, kad karininko kūnas Komijoje, Pečiorlage, buvo pakištas kažkur po tremtinių ir politinių kalinių tiesiamo geležinkelio bėgiais.

Moterys iš asmeninių lėšų užsakė paminklinę lentą ir ją atidengė. Iš pradžių mąstė apie biustą, bet vėliau persigalvojo: kam ta pompastika?

Lentą pagamino skulptorius Alfridas Pajuodis.

„Č.Meškauskas buvo kankinamas pragarų pragare, bet jo lūpose skambėjo žodžiai: Lietuva, meilė, pareiga“, – kalbėjo J.Antanavičienė.

Paskutinis anytos noras

Moterys prisiminė, kaip skausmingai išgyveno Č.Meškausko žmona Valerija, buvusi Štukaitė, kad neturi sutuoktinio kapo. Abi seserys ją švelniai vadina močiute.

„Kaip nors įamžinti vyro atminimą buvo paskutinis močiutės noras. Ji prašė ir mane pagelbėti, nes Zitai vienai gal bus per sunku“, – prisiminė J.Antanavičienė.

Seserys gyveno prislėgtos rūpesčių – susirgo anyta, teko ją slaugyti. Sunkios ligos pakirto ir abiejų sutuoktinius.

Z.Meškauskienės vyras Narimantas išgyveno keturis insultus, bet penktasis smogė jau visa jėga.

J.Antanavičienės sutuoktinis dainininkas Valdemaras, šalyje garsių ansamblių „Nerija“, „Vilniaus aidai“, „Nemuno žiburiai“ narys, per tris savaites mirė nuo plaučių uždegimo.

„Kai palaidojome močiutę ir savus vyrus, pajutau, jog atėjo laikas išpildyti tai, ko buvome prašytos. Kad galėtume toliau ramiai gyventi“, – kalbėjo J.Antanavičienė.

Tuo labiau kad ir jos vyras vis primindavo V.Meškauskienei duotą pažadą.

Tuoktuvėms gavo leidimą

Apie tai, jog vyro Narimanto tėvas buvo ne tik karininkas, bet ir šaulys bei politinis kalinys, Z.Meškauskienė sužinojo po vestuvių praėjus keleriems metams. Sovietmečiu buvo saugiau apie tai net neprabilti.

„Mano vyras buvo labai santūrus, nedaugiakalbis, emocijas laikydavo širdyje. Paklaustas

apie tėvą, atsakė, kad jis – miręs. Plačiau nieko nepasakojo, o aš ir neklausinėjau“, – pasakojo Z.Meškauskienė.

Užtat kai anyta pradėjo pasakoti tikrąją savo gyvenimo istoriją, galėdavo jos valandomis klausytis.

Tuoktuvės įvyko Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Bet prieš tai Č.Meškauskas iš kariuomenės vado turėjo gauti leidimą tuoktis, nes karininkų žmonos turėjo būti išsilavinusios, jų pačių ir giminių gyvenimo istorija – be tamsių dėmių.

V.Meškauskienė buvo baigusi Mokytojų seminariją.

Parskraidindavo žmonai braškių

Gyveno pasiturimai, net prabangiai. Č.Meškausko silpnybė buvo čekų ir italų gamybos indų servizai. Sulaukę svečių sodindavo prie stalo, ant jo padėdavo sidabro įrankius.

Vienas iš tokių svečių – garsus dainininkas Kipras Petrauskas. Važiuodamas iš Kauno koncertuoti į Rygą, jis apsistodavo Č.Meškausko namuose.

V.Meškauskienė su sutuoktinio kolegomis dalyvaudavo karininkų vakaronėse. Vaišindavosi ir linksmindavosi, bet – kultūringai, su saiku. Žmonos ateidavo išsipuošusios, sutuoktiniai – su uniformomis. Ypač iškilmingai pažymėdavo valstybės šventes.

V.Meškauskienė vis prisimindavo, kad lėktuvą valdyti mokėjęs vyras jai, tuomet nėščiai, parskraidindavo iš Kauno braškių.

Per vidurį – kareivis su ginklu

Bet laimė truko neilgai. Kai V.Meškauskienė laukėsi septintą mėnesį, saugumas suėmė jos sutuoktinį. Jis užkliuvo dėl aktyvios veiklos Šaulių sąjungoje, o ypač – kai pasireiškė vaikant darbininkų demonstracijas, surengtas Raudonosios armijos garbei.

Tardė ir Č.Meškauską, ir jo nėščią žmoną.

V.Meškauskienė marčiai ir jos seseriai pasakojo, kad jos sutuoktinis išvydo sūnų vienintelį kartą gyvenime.

Berniukui buvo maždaug pora mėnesių, kai tardytojas staiga pasiteiravo, ar norinti su sūnumi aplankyti vyrą. Moteris prisiminė, kad dėl to labai apsidžiaugė ir, paskubomis vąšeliu nunėrusi vaikui kepurytę, nuvyko į kalėjimą.

„Anyta su Narimantu ant rankų už vienų grotų, jos vyras – už kitų. Per vidurį – koridorius, o juo vaikšto kareivis su šautuvu“, – kalbėjo Z.Meškauskienė.

Prašė laukti namuose

Č.Meškauskas suprato, kad bus ištremtas, ir prašė žmoną vieno – laukti jo sugrįžtančio, niekur neišvykti. Kad grįžęs rastų namuose žmoną su vaiku.

Mat sutuoktinė buvo gimusi lietuvių šeimoje, bet Latvijoje, Rygoje. Giminės ten ir gyveno.

Kuriam laikui į Panevėžį atvykusi moters motina padėjo vaikelį paauginti, bet – trumpam. Po to siuntė pinigų, o šie kažkur užstrigdavo.

V.Meškauskienė ėmė pardavinėti daiktus, indus, kad turėtų iš ko nupirkti Narimantui pieno ir pavalgyti.

Č.Meškauskas, nujausdamas savo lemtį, bandė pasirūpinti šeima – laikomas Panevėžio kalėjime, parašė įgaliojimą savo žmonai tvarkyti visą šeimos turtą.

Šaulių vadą ištrėmė į Komiją. Sutuoktinė vis tikėjosi, kad su sūnumi sulauks jo grįžtant, ir pasirinko verčiau vargti savo namuose, bet prašymą įvykdyti.

Į stotį nubėgo per vėlai

Iki paskutinio atodūsio V.Meškauskienė apgailestavo, kad su ištremiamu vyru nespėjo atsisveikinti. Išgirdusi, jog inteligentija ir kaliniai vežami į tremtį, griūdama nulėkė į geležinkelio stotį, bet pavėlavo.

Likusi viena V.Meškauskienė turėjo pasirūpinti vaiku. Dar baisiau slėgė nerimas ir nežinia, kur yra jos sutuoktinis, ar jis gyvas?

„Č.Meškauską suėmė 1940 metų rugpjūčio pabaigoje, nuteisė kalėti aštuonerius metus. Kitą balandį ar gegužę išvežė į Pečiorlagą. Bet išgyveno neilgai. Kitą vasarą, būdamas 38 metų, mirė nuo dizenterijos“, – pasakojo Z.Meškauskienė.

Bet tik po Stalino mirties atėjo pranešimas, kad sutuoktinio gyvo nebėra.

„Jo sūnui, mano vyrui, tuomet buvo aštuoniolika. Jis prisimindavo, kaip graudžiai verkė mama, tai sužinojusi. Daugiau ji neištekėjo. Narimantas – tėvo kopija – jai buvo viskas. Tik dėl jo gyveno“, – pasakojo Z.Meškauskienė.

Kūnas – po geležinkelio bėgiais

Z.Meškauskienė ir J.Antanavičienė kalbėjo, kad V.Meškauskienė nėkart nėra net svarsčiusi, kodėl jos vyrui svarbiau už viską buvo tėvynė ir pareiga.

Ji buvo susitikusi su žmogumi, kuris nuvyko į lagerį ieškoti savo tėvo pėdsakų. Pastarasis gyveno kartu su Č.Meškausku. Vyriškis pasakojo, kad ant sienos išvydo užrašą, bylojantį, kur gyvena jo žmona ir vaikas, jų vardai ir pavardė.

Iš kitų kalinių pasakojimų jis sužinojo, kad ir lageris Č.Meškausko nepalaužė. Jis agituodavo likimo draugus nenusileisti, protestuoti prieš režimą, kalbėdavo, kad rusai karo nelaimės. Už tai buvo sodinamas į karcerį. Bet ir po to vis viena nenurimdavo.

V.Meškauskienei šis žmogus papasakojo, kad jos vyrui karceryje kankinantis iš bado žydas įmetė duonos kriaukšlę.

„Užuot patylėjęs, nurijęs nuoskaudas, savęs jis netausojo – negalvojo nei apie sveikatą, nei gyvybę. Viskas – vardan laisvės, vardan Lietuvos“, – kalbėjo J.Antanavičienė.

Baisiausia tai, kad mirusiųjų kūnai buvo sumetami po tiesiamo geležinkelio bėgiais. Č.Meškausko – ne išimtis. Tad surasti kokį ženklą – neįmanoma.

Iš ugnies išgelbėjo mažylį

Be kitų apdovanojimų – DLK Gedimino 5 laipsnio ordino, Lietuvos nepriklausomybės, Šaulių žvaigždės ordino medalių, Č.Meškauskas buvo pagerbtas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3 laipsnio garbės ženklu.

V.Meškauskienė marčiai ir jos seseriai papasakojo, kaip jis pelnė šį apdovanojimą. Tuomet jis buvo 26 metų jaunuolis.

Eidamas gatve Kaune, Č.Meškauskas išvydo besibūriuojančius žmones. Degė namas. Kažkas pasakė, kad viduje yra vaikas, bet neaišku, kuriame kambaryje. Niekas nerizikavo, laukė ugniagesių.

Č.Meškauskas vandenyje suvilgė kažkokį skudurą, priglaudė prie veido ir puolė į liepsnas gelbėti nelaimingo vaiko. Ir jam pavyko!

„Mylėjo tėvynę, mylėjo žmogų“, – lingavo galva J.Antanavičienė.

„Panevėžio kraštas“, 2018 08 04

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.