Dabar Eduardas – Šilutės rajone, Gurgždžių kaime įsikūrusios bendruomenės „Taikos kelias“ socialinis darbuotojas. Ši bendruomenė bando padėti grįžti į gyvenimą alkoholikams ir narkomanams, taip pat priima pagyventi žmones iš probleminių šeimų.
Eduardas pripažįsta, kad nemažai besigydančiųjų nuo priklausomybių „atkrenta“. Ir jis pats, kol išsikapstė iš alkoholizmo bei narkomanijos liūno, gydytis bandė net 27 kartus, kol galiausiai jam pavyko.
Eduardas augo normalioje paprastoje šeimoje Vilniuje, turėjo jaunesnį brolį. Gerai mokėsi, penkiabalėje sistemoje turėjo daug penketų ir kelis ketvertus. Tačiau būdamas maždaug šešiolikos užsimanė būti „kietas“, susidėjo su kompanija, kuri užsiėmė nedorais darbeliais. Jam ėmė atrodyti, kad mokslai visai nereikalingi, kai daugiau už mokytuosius uždirba tie, kurie prekiauja Gariūnuose.
Taigi vaikinui norėjosi linksmo gyvenimo su alkoholiu, merginomis ir prabangiais automobiliais, o ne tokio, kuriame reikia dirbti nuo ryto iki vakaro. Ir prieš savo šeimą norėjosi maištauti. „Kai dabar pagalvoju, gal mes šeimoje neturėjome artimo ryšio, tik norėjome vieni iš kitų visko reikalauti. Dabar suprantu, kad savo šeimai suteikiau daug skausmo, ir vertinu tai, kad per visus mano nuopuolio metus artimieji manęs neišsižadėjo“, – pasakojo vyras.
Eduardas klimpo vis gilyn – iš pradžių tik žolės parūkydavo, o vėliau perėjo prie heroino, leidosi įvairius narkotikų kokteilius.
Jaunystėje jis turėjo draugę, su kuria susilaukė dukrytės, tačiau ir dėl jų nesusiėmė. „Artimieji ragino mane susitvarkyti savo gyvenimą, tačiau heroinas turi tokios jėgos, kad dėl jo apie nieką kitą nenori galvoti, tik nori eiti ir gauti dozę“, – pasakojo vyras.
Dėl dozės jis jau po kelis kartus per dieną keliaudavo į čigonų taborą. Iš kur gaudavo narkotikams pinigų, pasakoti nenori.
Vieną dieną jo motina, iki tol ir su ašaromis akyse maldavusi, kad jis susiimtų, pasakė jam, kad negrįžtų į namus. Jis dėl to tik įsižeidė. Nakvodavo laiptinėse ir kur pakliuvę. Užsikrėtė hepatitu C, buvo atsidūręs ligoninėje, taip pat ir kalėjime (ilgai jame nesėdėjo, nes bylos buvo nutrauktos).
Kai kuriais gyvenimo etapais Eduardas bandydavo susiimti ir gydytis – gulėjo įvairiuose reabilitacijos centruose, psichiatrinėse ligoninėse, kodavosi ir pan. „Nesakyčiau, kad tie nesėkmingi bandymai pasveikti nuėjo veltui – tuo metu, kai kelias savaites ar mėnesius būni blaivas, permąstai savo gyvenimą ir šį tą apie jį supranti. Tik ta priklausomybė – galinga jėga, kuri vėl tave susigrąžina“, – sakė jis.
Suprato, kas yra atgaila
Per vieną iš pirmųjų mėginimų pasveikti reabilitacijos centre Eduardas atrado Dievą, nors seniau tik juokdavosi iš tikinčiųjų.
Jis atsiminė: „Vieną dieną ten gydantis mane apėmė didžiulis kaltės, gėdos ir tuštumos jausmas. Jis buvo toks stiprus, kad ryžausi savo gyvenimą užbaigti, jau ir virvę pasiruošiau. O tada atsiminiau savo močiutės žodžius: „Dievas yra, už viską reikės prieš jį atsakyti.“
Tuomet Eduardas mintyse ištarė: „Jeigu tu esi, atleisk man“, ir širdyje pajuto didžiulę šilumą. Žudytis jau nebenorėjo. Pradėjo labai smarkiai verkti ir mintyse atsiprašinėti tų žmonių, kuriuos buvo įskaudinęs. Dabar supranta, kad tai vadinama atgaila.
Galiausiai kaltė ir gėda atsitraukė, ir atėjo noras gyventi kitaip. Kitą rytą nuėjo pasikalbėti pas reabilitacijos centre tarnavusį kunigą ir iš jo išgirdo: „Tai įvyko.“
Tiesa, ir po šių mistinių išgyvenimų Eduardas grįžo prie savo priklausomybės. Jis atsiminė: „Po to vėl atsidūriau gatvėje. Tris kartus buvau prie mirties dėl perdozavimo, keliavau po ligonines. Kurį laiką gyvenau užsienyje. Bet vis atsimindavau tuos savo išgyvenimus ir pagalvodavau, kad Dievas yra.“
Pasveiko nuo sunkios ligos
Dar sykį atsidūręs reabilitacijos centre jis vėl aiškiai pajuto šalia esančią aukštesnę jėgą. Vienu metu, rodos, net mintyse išgirdo balsą: „Tau atleista“. Ėmė skaityti Šventąjį Raštą, gilintis į tikėjimo tiesas ir palengva iš savo priklausomybių išsikapstė.
Pasak Eduardo, Dievas padėjo jam pasveikti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai: „Man buvo hepatito C paūmėjimas, ir pagaliau ryžausi gydytis. Tuo pačiu pažįstamų prašiau už mane pasimelsti. Po ligos krizės buvo sunku, vos galėjau paeiti. Tuomet poliklinikoje pridaviau tyrimus ir ruošiausi gultis į ligoninę Klaipėdoje, bet paskambinęs į polikliniką išgirdau, kad to neprireiks – tyrimai rodo, kad ligos tiesiog nebėra. Kai kuriems mano likimo draugams nuo hepatito C pavyko pasveikti dėl vaistų, o aš pasveikau savaime.“
Eduardui atsitiesti padėjo ne tik Dievas, bet ir geri žmonės. Jis buvo priimtas dalyvauti „Mano guru“ projekte, kur buvę alkoholikai ir narkomanai dirbo kavinėje. Vėliau sulaukė kvietimo dirbti reabilitacijos centre ir padėti sveikti kitiems.
Eduardas tikino, kad duoti yra taip pat smagu, kaip ir gauti. Jis prisiminė: „Kartą stovėjau vienoje pravoslavų bažnyčioje ir ant vienos knygos viršelio perskaičiau labai išmintingą sakinį. Ten buvo rašoma, kad kiekvienas žmogus mūsų visuomenėje yra kaip kūno dalis, ir jei ji serga – tai serga visas kūnas. Vadinasi, turime vieni kitiems padėti, ir visa visuomenė taps sveikesnė.“
Sveikdamas Eduardas susipažino su savo būsima žmona, kuri yra 10 metų už jį jaunesnė. Su ja susilaukė trijų vaikų.
Be to, atgaivino ryšį su dukra iš ankstesniųjų santykių. Nors buvo labai nedrąsu ir gėda, ją susirado ir paprašė atleidimo. Mergina ją palikusiam tėvui atsakė, kad gali jam atleisti.
Turi nemažą skolą
Darbuotis bendruomenėje „Taikos kelias“ Eduardas pradėjo prieš šešerius metus, sulaukęs bendruomenę įsteigusių pažįstamų žmonių kvietimo. Bendruomenėje gyvena 25 žmonės. Kaip jau minėta, kai kurie iš jų greitai atkrinta, bet kai kurie joje jaučiasi gerai, socializuojasi ir gyvena jau trejus metus.
Bendruomenė gyvena ūkiškai, augina vištas, antis, daržoves. Kartais Eduardas su bendražygiais keliauja pas alkoholikus ir narkomanus į ligonines, kalėjimus, ir pasakoja žmonėms, kad galima situaciją pakeisti.
Eduardas buvo atviras: „Savo istoriją pasakoju ne tik todėl, kad noriu pasakyti tiems, kam sunku, kad viltis pasveikti yra, bet ir todėl, kad noriu paprašyti paramos mūsų bendruomenei. Dirbame projekto lėšomis, tačiau viskam jų nepakanka. Neseniai įsivedėme kanalizaciją ir turime skolą už vandens gręžinį, kurio įrengimas kainavo net 7000 eurų. Taip pat mums labai reikėtų autobusiuko, nes mūsų žmones reikia nuolat nuvežti tai į polikliniką, tai dar kažkur, o mūsų turimos transporto priemonės vos važiuoja...“
Nuorodą, kaip padėti bendruomenei „Taikos kelias“, rasite čia
