Rekordo, kokį vaikystėje pasiekė, Kristina niekam nelinkėtų patirti.
Bet jį dabar jau dviejų atžalų motinai primena Guinnesso rekordų knygos diplomas, Lietuvos vaikų rekordų knyga.
Brolis ir sesuo jau suaugę
1989 metų balandžio 7-ąją kilusį gaisrą, kai iš dūmų apimto namo ji išvedė brolį Vidmantą ir išnešė seserį Aistę, Kristinai taip pat primena nuo to laiko perskelta lūpa. Ji toje vietoje plyšta iki šiol, kai atšąla orai.
Didvyriškas mažametės žingsnis apsaugojo šeimą nuo baisios tragedijos – dabar ji gali džiaugtis suaugusiais broliu ir seserimi, nors jie nė neprisimena gaisro. Kristina sutaria su Raseiniuose gyvenančiais Vidmantu (32 m.) ir Aiste (31 m.), nors jie ir sukūrė savo šeimas.
Gelbėtoja visada gali padėti ir didesniam būriui artimųjų – po lemtingojo gaisro tėvų šeimoje gimė dar penki vaikai.
Tad K.Poškevičienė, vyriausioji Rasos ir Tomo Stragauskų dukra, dar turi jaunesnių brolių ir seserų. Jos broliui Audriui – 28 metai, seseriai Gražinai – 26-eri. Dar vienam broliui Tadui – 23-eji, seserims Simonai – 21 metai ir Justinai – 14.
Tačiau po gaisro, kilusio Raseinių rajono Skirmantiškės kaime buvusiame vadinamajame alytnamyje, kuriame gyveno Stragauskai, daug kas pasikeitė.
Iš sudegusio namo, kuris vėliau buvo atstatytas, šeima persikėlė į netoliese nuo tos vietovės esantį Siručių kaimą ir įsikūrė daugiabutyje. Šie namai dabar ištuštėję – suaugę vaikai paliko šeimos lizdą, tačiau daugelis jų įsikūrė Raseiniuose arba jų apylinkėse.
Aštuonis vaikus pagimdžiusi R.Stragauskienė (54 m.) prieš ketverius metus liko našlė, kai po sunkios ligos eidamas 56-uosius metus mirė jos vyras Tomas.
Kartu su mama gyvena tiktai jauniausioji Justina.
Tačiau juodvi visada jaučia artimųjų dėmesį, nes daugiavaikę motiną dažnai aplanko atžalos, jauniausią sesutę – vyresni broliai, seserys.
„Jeigu kuriam nors iš mūsų reikia kokio nors daikto, visi sudedame pinigų ir nuperkame“, – apie savo artimųjų draugiškumą, kuris stebina ne vieną šeimą pažįstantį žmogų, kalbėjo K.Poškevičienė.
Taip, matyt, yra dėl to, kad didelė šeima, patyrusi sunkių išbandymų, išliko tvirta kaip kumštis.
Gali būti, kad kiekvienas jų rastų išeitį iš bet kokios sudėtingos situacijos.
Tai parodė ir vaikystėje patirtas gaisras.
Vaikai buvo palikti vieni
„Viską prisimenu, lyg gaisras būtų kilęs vakar. Net dabar, kai gyvenu mieste ir išgirstu važiuojant gaisrinę, man pasidaro negera. Atrodo, kad visąlaik pas mane važiuoja“, – liūdnai šyptelėjo žuvų perdirbimo įmonėje „Norvelita“ naktinėje pamainoje aparatus plaunanti K.Poškevičienė.
Moteris nuo ugniagesių automobilio sirenos pabunda net ir naktį, keliasi iš lovos, apžiūri savo namus. Mat ją persekioja baimės jausmas.
„Galėjo būti dešimta ar vienuolikta valanda ryto. Buvome trumpam palikti vieni, nes mama turėjo išeiti į darbą fermoje.
Iš antro aukšto nusileidau į pirmą ir pajutau, kad atsirado dūmų“, – 1989 metų pavasario rytmetį prisiminė Kristina.
Ketverių metų ir aštuonių mėnesių mergaitė negalėjo suprasti, kur gaisro židinys. Tačiau ji prisiminė, kad tėtis sakydavo: jeigu kas nors nutiktų, iš namo reikėtų išeiti pro rūsį.
Mat buvo išėjimas iš koridoriaus per rūsį tiesiai į kiemą. Kristina tą kartą nepamiršo jo žodžių ir nulėkė prie rūsio durų, tačiau jų rankena buvo karšta.
Mergaitė nubėgo atsinešti rankšluosčio, uždėjo ant įkaitusios rankenos ir atidarė duris – už jų plaikstėsi ugnis. Kristina užtrenkė duris ir skuodė pas brolį su sesute. Nebuvo pro kur išeiti, nes mama užrakino namo duris, o raktą paliko kitoje spynos pusėje, nes turėjo greitai grįžti.
Šoko pro langą
Kristina su seserimi ir broliu išsirikiavo prie antro aukšto lango, dairėsi, gal pamatys važiuojančią mašiną. Bet kaip tyčia niekas nevažiavo, niekas nėjo pro šalį. Kristina nebelaukė ir pasakė jaunėliams, kad teks šokti per langą – brolis vienas, ji – su sesute.
Tačiau broliukas atsisakė, pabijojo net tada, kai sesuo pažadėjo numesti ant žemės antklodžių, kad būtų minkščiau nusileisti. Mažyliams baugus buvo aukštis nuo lango iki žemės – atstumas siekė apie tris metrus.
Bet Kristina nejuto baimės – net nenumetė ant žemės antklodžių ir žaibiškai šoko. Šokdama ji kojos keliu taip tvojo į lūpą, kad pasipylė kraujas.
Tačiau mergaitei iš skausmo neišriedėjo nė ašara. Ji nulėkė ir atrakino duris. Po to skubiai grįžo pas brolį ir seserį, kad juos išvestų iš dūmuose paskendusio namo. Vidmantas pats išbėgo, o sesutę, nors ji ir vaikščiojo, Kristina išnešė ant rankų.
Mažyliai stovėjo kieme basi, vienais megztukais, nors buvo justi ryto šalna. Kristina pastebėjo, kad broliui šalta, todėl grįžo atgal į degantį namą paimti batų. Ji sukosi vikriai, nes žinojo, kur batai buvo padėti. Kai išnešė broliui ir sesutei apavą, iš gretimo namo atlėkė kaimynė.
„Mes visada eidavome į vaikų darželį, o tą dieną mamai buvo poilsio diena, tačiau jai reikėjo nueiti į darbą pasirašyti kažkokių dokumentų ir ji būtų parlėkusi“, – lemtingos dienos įvykius beveik po trijų dešimtmečių prisiminė K.Poškevičienė.
Gaisro dieną kaimynė vaikus parsivedė į savo namus, išvirė arbatos, įsupo į antklodes.
Tada atvyko gaisrinė, parlėkė namo tame kaime fermos vedėja dirbusi trijų mažylių mama ir traktorininkas tėvas.
Skubėdami į ugnies apimtą namą tėvai sunkiai tvardė ašaras, nes dar nežinojo, kad jų atžalos išsigelbėjo.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
