Gali būti, kad trečias kartas nemeluos, nes anksčiau dainininkė jau du kartus bandė siekti aukštojo mokslo, bet studijas metė.
2015-aisiais „Eurovizijoje“ Vienoje kartu su dainininku Vaidu Baumila (31 m.) dalyvavusi M.Linkytė, regis, jau galutinai įsitikino, kad jos vieta – scenoje, nes geriausiai jai sekasi tik dainuoti.
Dabar Monika ir pati pripažino sėdinti savo rogėse. O universitete įgytos žinios netrukdo, kaip tik praverčia kasdienybėje.
– Baigusi gimnaziją Gargžduose įstojote į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, bet studijų nebaigėte. Nuo vaikystės svajojote būti gydytoja ar dainininke?
– Iš tiesų visuomenės sveikatos studijas pasirinkau atsitiktinai. Kaip ir daugelį dvyliktokų, mane tuomet ištiko efektas „stosiu, nes reikia stoti“.
Nuo vaikystės mėgau dainuoti – galėdavau pamiršti viską aplinkui. Muzika visada buvo mano užuovėja.
– Kodėl vėliau rinkotės teisės studijas tame pačiame universitete? Kuo ši specialybė jus patraukė, ar buvo įdomu studijuoti?
– Svarsčiau dėl įvairių specialybių, nes augau šeimoje, kurioje vyravo nuostata, kad muzika – ne specialybė.
Maniau, jog privalu studijuoti ką nors rimto, o su muzika kaip nors vis vien išsispręs.
Kai galų gale turėjau progą išgirsti savo vidinį balsą, suprasti, ko noriu pati, nedvejojau. Aš ir rinkausi muziką, nes tikiu: kad ir kokią specialybę pasirinktum, svarbiausia ja mėgautis ir nejusti kančios galvojant: „Man ir vėl į darbą!“
Kai darai tai, ką iš tiesų mėgsti, kas tau patinka, jautiesi savo vietoje – manau, kad tai labai svarbu.
Bet metai, praleisti Vilniaus universiteto Teisės fakultete, dabar praverčia ir mano karjeroje pasirašant sutartis, ir pokalbiuose su draugais, kai reikia laimėti ginčus.
– Bet pastarasis pasirinkimas tarsi įrodo, kad dainavimas yra tikrasis jūsų pašaukimas.
Ar nesigailite, kad muzikos kūrybos nepradėjote studijuoti anksčiau ir laiką švaistėte visuomenės sveikatos ir teisės studijoms?
– Stengiuosi gyventi dabartimi, o ne praeities prisiminimais ar ateities iliuzijomis.
Gyvenimas – tai ši akimirka, ir mes kiekvienas renkamės – gyventi jį dabar ar stebėti, kaip jis eina pro šalį.
Nesigailiu nė dėl vieno savo sprendimo. Visi jie vedė ir veda mane į priekį. Taip aš augu ir tobulėju.
Juk paėmus vieną detalę iš dėlionės ji gali atrodyti visai nereikšminga, bet tiktai turint jas visas susideda vienas didelis gražus paveikslas.
Laiko niekada nešvaisčiau ir nešvaistau. Visada rinkausi tobulėjimą ir savęs pažinimą. Kartais pasirinkimams ir tikriesiems norams reikia truputį pasiklysti, kad tikslo siektum tvirtai.
– Kaip sekasi mokslai Londone?
– Sėkmingai baigiau antrą kursą. Liko paskutiniai metai.
