Viską turinčiai, bet nelaimingai merginai gyvenimą nušvietė ypatingas akmuo

Ugnė Petrauskaitė (25 m.) turėjo gerą darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir draugą, su kuriuo planavo tuoktis, tačiau nesijautė laiminga. Paprastas lauko akmenėlis jai suteikė drąsos darbą ir draugą mesti, ir tada ji pasijuto geriau.

 Ugnė gamina papuošalus iš lauko akmenėlių arba gintaro ir varinės vielutės.<br> J.Stacevičiaus ir U.Petrauskaitės nuotr.
 Ugnė gamina papuošalus iš lauko akmenėlių arba gintaro ir varinės vielutės.<br> J.Stacevičiaus ir U.Petrauskaitės nuotr.
 Ugnė gamina papuošalus iš lauko akmenėlių arba gintaro ir varinės vielutės.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
 Ugnė gamina papuošalus iš lauko akmenėlių arba gintaro ir varinės vielutės.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
  Ugnė gamina papuošalus iš lauko akmenėlių arba gintaro ir varinės vielutės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
  Ugnė gamina papuošalus iš lauko akmenėlių arba gintaro ir varinės vielutės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
Dabar Ugnė jaučiasi patenkinta gyvenimu.<br>  J.Stacevičiaus nuotr.
Dabar Ugnė jaučiasi patenkinta gyvenimu.<br>  J.Stacevičiaus nuotr.
 To akmenėlio, kuris jai padėjo ryžtis permainoms, Ugnė papuošalu dar nepavertė, nes nori su juo padaryti kažką ypatingo.<br>  J.Stacevičiaus nuotr.
 To akmenėlio, kuris jai padėjo ryžtis permainoms, Ugnė papuošalu dar nepavertė, nes nori su juo padaryti kažką ypatingo.<br>  J.Stacevičiaus nuotr.
 Ugnė ir Matas kitąmet planuoja susituokti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Ugnė ir Matas kitąmet planuoja susituokti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 To akmenėlio, kuris jai padėjo ryžtis permainoms, Ugnė papuošalu dar nepavertė, nes nori su juo padaryti kažką ypatingo.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 To akmenėlio, kuris jai padėjo ryžtis permainoms, Ugnė papuošalu dar nepavertė, nes nori su juo padaryti kažką ypatingo.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
  To akmenėlio, kuris jai padėjo ryžtis permainoms, Ugnė papuošalu dar nepavertė, nes nori su juo padaryti kažką ypatingo.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
  To akmenėlio, kuris jai padėjo ryžtis permainoms, Ugnė papuošalu dar nepavertė, nes nori su juo padaryti kažką ypatingo.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
  Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
  Prie kiekvieno papuošalo-amuleto Ugnė prideda mini instrukciją, kaip juo naudotis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
 Savo papuošalus Ugnė fotografuoja pati, o juos demonstruoja jos draugės.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
Fotografija – tai naujas Ugnės pomėgis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
Fotografija – tai naujas Ugnės pomėgis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
Fotografija – tai naujas Ugnės pomėgis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
Fotografija – tai naujas Ugnės pomėgis.<br> U.Petrauskaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

Oct 1, 2018, 9:27 PM, atnaujinta Oct 1, 2018, 9:27 PM

Ugnė nuo ketverių metukų mokėsi muzikos ir visą laiką buvo tikra, kad taps muzikante. Jos tėtis buvo chorvedys, tad ir savo dukrą ragino mokytis muzikos. Dukros jis susilaukė būdamas vyresnio amžiaus, jau virš 50-ies, jai buvo gana griežtas ir reiklus.

Mokslai Ugnei sekėsi gerai. Mokėsi muzikos Kaune, vėliau dešimčiai metų persikraustė į Vilnių ir čia baigė M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, tada įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jos specialybė – grojimas altu. Jau mokydamasi pirmame kurse, gavo darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatro orkestre.

Pradėjusi dirbti, Ugnė rado draugą – 13 metų už ją vyresnį, rimtą muzikantą, kurį buvo jau seniai įsimylėjusi. Atrodė, kad visos jos svajonės pildosi.

Kurį laiką viskas atrodė labai gerai, bet vėliau merginą pradėjo kamuoti abejonės. „Išoriškai atrodė, kad viskas mano gyvenime klostosi puikiai, bet viduje jaučiausi nepatenkinta, nors nė nebūčiau paaiškinusi, kas man blogai“, – prisiminė Ugnė.

Karjeros srityje pašnekovė, jos žodžiais tariant, visur užsidėjo varneles. Paprastai studentai į tokį Operos ir baleto teatro orkestrą nepriimami, bet Ugnė į jį pateko, nugalėjusi keletą vyresnių pretendentų. Vėliau ji kartais būdavo orkestro koncertmeistere, o tai – labai rimtas pasiekimas. Spektakliuose ji atlikdavo solo partijas. Be to, buvo laimėjusi ne vieną tarptautinį konkursą. Taigi buvo pasiekusi visko, ko gali pasiekti orkestro muzikantė, bet kas toliau?

Ir ar apskritai muzika yra ta sritis, kurioje ji nori dirbti? Jos tėtis nė neleido jai pagalvoti, kad galėtų būti kažkuo kitu, ne muzikante, o gal ji būtų to norėjusi? Bet ar ji mokėtų veikti kažką kito, ne tik groti?

Abejonių jai kėlė ir santykiai su draugu. Su juo jie planavo bendrą ateitį, kalbėjosi apie vaikus, bet visgi Ugnei kliuvo tai, kad draugas buvo jai mažiau dėmesingas nei santykių pradžioje. Atrodė, gal jis taps dėmesingesnis, jeigu ji sulieknės?

Taip Ugnė susirgo bulimija. Ji daug valgydavo, o paskui maistą išvemdavo. „Sergant bulimija atrodo, kad labiau už viską gyvenime džiugina maistas. Jis suteikdavo pasitenkinimą, taigi galėdavau suvalgyti didžiulį kiekį saldainių ar bandelių. Tada pradėdavo graužti sąžinė dėl to, kad tie prisikimšau, ir tada to maisto atsikratydavau...“, – prisipažino mergina, kuri vaikystėje buvo putlutė, bet vėliau sulieknėjo.

Ji sakė, kad nesusidūrusiems su bulimija gali būti sunku suprasti sergančiųjų mąstymą. Būdavo ir taip, kad ji visą dieną svajodavo apie tai, ko prisipirks ir prisivalgys vakare. Arba atsisakydavo eiti kažkur su draugais dėl to, kad būdavo suplanavusi tą vakarą prisikimšti.

Išoriškai vis dar atrodė, kad Ugnės gyvenime klostėsi gerai, bet iš tikrųjų ji vakarais kimšdavo saldumynus ir jautėsi nelaiminga. Dar ir plaukai nuo bulimijos slinkti pradėjo.

Šiuo sunkiu metu Ugnė rankinėje jau nešiojosi savo gerą draugą – lauko akmenėlį. Kai ko nors rankinėje ieškodama jį užčiuopdavo, bandydavo sugalvoti kažką gražaus, už ką artimiesiems ar pasauliui jaučiasi dėkinga. Ji sakė: „Kadangi viduje jaučiausi labai nelaiminga, dažnai man būdavo sunku sugalvoti net menkiausią gražų dalyką. Bet visgi stengdavausi tą padaryti, kadangi buvau sau išsikėlusi tokią užduotį“.

Akmenukas išgydė vaiką

Su akmenėliu susijusią užduotį Ugnė išsikėlė po to, kai pamatė ją sužavėjusią istoriją per „Youtube“. Ten vienas vyriškis pasakojo, kad turėjo nuo gretimos upės parsinešęs „dėkingumo akmenuką“, kurį vis nešiojosi kišenėje ir ryte bei vakare pasakydavo jam, už ką yra dėkingas pasauliui. Per kurį laiką jo gyvenimas pagerėjo. Tuo akmenėliu labai domėjosi ir pas jį pasisvečiuoti atvykęs draugas afrikietis.

Vėliau jis iš Afrikos atsiuntė prašymą, kad jam bičiulis atsiųstų tokį patį akmenėlį, nes smarkiai susirgo jo vaikas. Vyras bandė sakyti, kad akmenėlis yra paprastas, nuo upės, ir nepadės, bet, dar sykį paprašytas, jį nusiuntė. Ir vaikas pasveiko! Vėliau afrikietis prašė ir daugiau paupio akmenėlių, teigdamas, kad jų pagalbos reikia ir jo bičiuliams bei giminėms. „Man ši istorija labai patiko. Ji rodo, kad mūsų tikėjimas gali tikrai daug“, – sakė Ugnė.

Savo akmenėliui Ugnė išreikšdavo dėkingumą už įvairius dalykus, taip pat jam išsakydavo, ko tuo metu jai norėdavosi. „Man tas akmenėlis padėjo iš savo negandų išsikapstyti, nes padėjo geriau susivokti savyje. Tuo metu buvau pasimetusi gyvenime, ir nė nesuvokiau, ko noriu, o akmenėlis man tarsi padėdavo grįžti į save ir atsiminti savo poreikius“, – sakė mergina.

Beje, tą akmenėlį ji buvo tiesiog radusi lauke greta šeimos sodybos – jis nebuvo ypatingai gražus, tačiau kažkuo patraukė jos dėmesį.

Galiausiai ji susikaupė ir, savo akmenėlio padedama, studijuodama ketvirtame kurse išsiskyrė su draugu. Dabar šiuo sprendimu labai džiaugiasi.

Be to, ryžosi prisipažinti mamai ir kitiems, kad serga bulimija, ir ieškoti gydymo. Ji sakė: „Visi labai nustebo, kai sužinojo, kad turiu psichologinių problemų ir jaučiuosi nelaiminga – jie to nė neįtarė, matyt, mokėjau neblogai apsimetinėti. Pradėjau gydytis Valgymo sutrikrimų centre. Pamačiau, kad žmonių, turinčių valgymo sutrikimų, yra daug, o iki tol aš su savo išgyvenimais jaučiausi vieniša. Yra ir atvejų, daug blogesnių, nei mano, kai žmogus dėl mitybos sutrikimų guli ligoninėje, kur medikai jį gina nuo jo paties.“ Taigi dabar ji nuo bulimijos jaučiasi pasveikusi, nors vis dar pasijunta nejaukiai, atsisėdusi su giminėmis prie vaišėmis nukrauto stalo, ant kurio – daugybė pagundų.

Romantiška pažintis degalinėje

Maždaug po pusmečio po skyrybų Ugnė susipažino su dabartiniu draugu, bendraamžiu Matu, su kuriuo draugauja jau 3,5 m. ir yra susižadėjusi. Dabar pora vėl grįžo gyventi į abiejų gimtąjį Kauną.

Jie susipažino per virtinę atsitiktinumų. Vieną dieną Ugnė ėjo gatve Vilniuje ir sutiko bičiulį, kuris tądien ruošėsi vykti į Klaipėdą, o ji kaip tik ketino keliauti pas mamą į Kauną, taigi sutarė, kad jis ją pavežės.

Degalinėje prie Kauno jos bičiulis turėjo perduoti natas vienam dirigentui, o jų atsiimti atvyko jo posūnis Matas. Jis apsiėmė Ugnę pavėžėti iki miesto centro. Jie pasišnekučiavo, gal tuo viskas būtų ir užsibaigę, tačiau mašinoje mergina paliko savo pirštines. „Aš jas palikau tikrai netyčia, nors suprantu, kad gali atrodyti kitaip“, – pabrėžė Ugnė.

Ji pridūrė, kad pradžioje iš bendravimo su bendraamžiu nieko nesitikėjo – buvo įpratusi bendrauti su vyresniais vyrais. „Tikriausiai tokį modelį pasiėmiau iš savo šeimos – mano mama daugiau nei 20 metų jaunesnė už tėtį“, – pastebėjo. Visgi jų santykiai netrukus tapo rimtais.

Pašnekovė prisiminė: „Matas gal pusmetį vakarais klausydavosi mano žliumbimo, kaip man viskas negerai. Sakydavo, kad turėčiau imtis kitos veiklos, jei muzika nebetenkina, o aš: „Nieko nemoku, tik groti.“ Jis turėjo labai daug kantrybės, kas vakarą man aiškino, kad galiu daryti ir kitką, ir pagaliau tuo patikėjau.“

Ilgai dvejojusi Ugnė ryžosi išeiti iš darbo. Tiesa, dar mėgino darbą keisti – įsidarbino Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Klaipėdos kameriniame orkestre, tačiau ir ten nepasijuto laiminga.

Galiausiai, savo naujo draugo, o gal ir akmenėlio, įkvėpta, ryžosi tapti laisva menininke. Tam pasiryžti buvo labai baugu – juk netenki nuolatinės darbovietės ir gyveni iš įvairių projektų, kurių gali gauti arba ne. Neaišku, ar bus iš ko susimokėti nuomą. Užsienyje laisvųjų menininkų daug, o Lietuvoje jų beveik nėra.

Ugnė prisipažino, kad tapus laisvąją menininke buvo laikotarpių, kai savaitę kitą jausdavosi niekam nereikalinga, bet buvo ir etapas, kai labai džiaugėsi, pavasarį koncertuodama prestižinėje Paryžiaus salėje kartu su Mūza Rubackyte, ir dalyvaudama kituose rimtuose projektuose.

Stiprybė mūsų viduje

Be to, nuo vaikystės rankdarbius mėgusi Ugnė atrado, kokia dar, be muzikos, veikla jai patinka. Tai – papuošalų gamyba ir fotografija.

Jos gaminami papuošalai, suprantama, iš tokių akmenukų, koks ir jai padėjo – visai paprastų, atkeliavusių iš laukų ar pajūrio. Taip taip gamina iš gintaro. Akmenėlius ji puošia ir tvirtina varine vielute.

Daug akmenėlių turi namuose – vaikystėje su mama kartais lydėdavo tėtį į gastroles užsienyje, tačiau pinigų suvenyrams neturėdavo, tad prisirinkdavo įdomesnių akmenėlių. Ji pastebėjo, kad tai, neva perlai ir deimantai yra gražūs, o paprasti akmenukai – nieko verti, nėra objektyvi tiesa. Tai – tiesiog žmonių susitarimo reikalas. Paprastas lauko akmenėlis – tarsi žemės dalelė, kuri gali žmogui priminti, kad ir jis yra žemės dalis (Ugnei labai patiko vieno mąstytojo mintis, kad kaip obelis užaugina obuolius, taip ir žemė užaugina žmones).

Muzikantė sakė: „Patarčiau kiekvienai moteriai turėti kokį nors amuletą. Papuošalą galima įkrauti savo teigiama energija, užkoduoti jame savo norą taip, kad kiekvieną kartą, tą papuošalą pamačiusi, norą atsimintumėte. Manau, tuomet svajonė išsipildys. Tai ne kažkokia raganystė – mūsų mintys turi galių. Tik svarbu neužmiršti, kas mums tikrai svarbu, o šiais laikais, kai aplink labai daug įvairios informacijos ir reklaminių pasiūlymų, nesunku tarsi pamesti save ir užmiršti, kas mums iš tikrųjų rūpi...“

Taigi dabar Ugnė kuria papuošalus, kurių misija – padėti moterims atrasti stiprybę ir grožį savo viduje. Tos vidinės stiprybės turi visos, tik kartais nesugeba jos pasitelkti.

Ugnė pastebi, kad papuošalus sėkmingai gaminti jai sekasi tik tuomet, kai būna gerai nusiteikusi. Jei nuotaika prasta, akmenėlio vielute įtvirtinti tiesiog nepavyksta. Taigi ji įsitikinusi, kad akmenukai pasikrauna teigiamų jos minčių. „O dar geriau būtų, jei užsakovė man įduotų savo akmenuką – tokį, kuris jai labai patiko, kai jį rado pajūryje, o gal tokį, kuris jau dešimtmetį gulėjo sekcijoje tarp suvenyrų – ir aš jį paversčiau papuošalu“, – sakė Ugnė.

Tiesa, ji pripažįsta, kad teigiamų galių gali turėti ne tik jos gaminti, bet ir įvairūs kiti papuošalai ar amuletai, jei tik juos „įkrausime“ savo teigiamomis mintimis.

„Galiausiai jau vien tai, kad galvodama apie pokyčius įsigijate amuletą, rodo, kad esate tiems pokyčiams pribrendusi. Negaliu garantuoti, kad akmenukas visoms padės taip, kaip man, bet pamėginti verta“, – pastebėjo Ugnė.

Pradžioje ji papuošalus gamino savo šeimai, draugėms, bet, išgirdusi iš jų daugybę komplimentų, ryžosi pamėginti jais prekiauti. Sukūrė prekinį ženklą „URock jewelry“ ir savo internetinę parduotuvę. Viską darė pati, nors kai kuriuos dalykus atlikti pavyko tik iš trečio karto.

Ugnė prisipažino, kad maždaug pusė žmonių sako, kad papuošalai iš lauko akmenų ir vielutės – nieko neverti, juk tos medžiagos nieko nekainuoja. O kita pusė žmonių jos darbais grožisi ir galbūt tiki, kad jie gali pažadinti jų vidinę stiprybę.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.