Nežinoma Virgio Stakėno gyvenimo pusė – ten, kur niekas nesvajoja patekti

Oligofrenopedagogas, logopedas. Taip buvo parašyta Virgio Stakėno (65 m.) diplome, kai jis baigė tuometį Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą.

Pagalbinės mokyklos pedagogas V.Stakėnas su savo mokiniais, 1978 m.<br> A.Ostašenkovo nuotr.
Pagalbinės mokyklos pedagogas V.Stakėnas su savo mokiniais, 1978 m.<br> A.Ostašenkovo nuotr.
 Pagalbinės mokyklos estrados būrelis, 1980 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Pagalbinės mokyklos estrados būrelis, 1980 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 V.Stakėnas neįsivaizduojamas be gitaros.<br> R.Stakenienės nuotr.
 V.Stakėnas neįsivaizduojamas be gitaros.<br> R.Stakenienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Oct 5, 2018, 7:36 PM, atnaujinta Oct 5, 2018, 7:36 PM

Tai – joks bendravardis ir bendrapavardis, o tas pats žinomas drūtuolis barzdotas dainininkas V.Stakėnas su gitara rankose.

„Į tuos mokslus įstojau daug kam netikėtai. Pradėjau Vilniaus Vinco Kapsuko universitete studijuoti mediciną – sanitarijos gydytojo specialybę, o 1976 metais baigiau Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą.

Mano tėtis Alfonsas Stakėnas – žinomas gydytojas urologas, chirurgas, mokslų daktaras, Šiaulių miesto garbės pilietis. Jam – 93 metai. Bet nei jis, nei mama tada manęs nevarė mokytis daktaru.

Tačiau aplinkui tvyrojo tokia nuomonė – ai, Stakėniukas turbūt daktaras bus. Ir aš pasidaviau tai srovei, nors mano vidus kalbėjo kitką. Ką nusipirkau iš pirmosios stipendijos, nė nereikia spėlioti“, – anuos laikus prisiminė Virgis.

„Gitarą?“ – spėjau. „Taip, žinoma“, – juokėsi muzikantas.

Po studijų V.Stakėnas gavo paskyrimą dirbti į Šiaulių 1-ąją pagalbinę mokyklą-internatą. Atėjo ir iš karto buvo įmestas tarsi į vandenį. Plauk pats kaip nori. Jauną žmogų, anot Virgio, visada meta į tuos darbus, kuriems, kaip mano vyresnieji, jie jau atidavę duoklę.

Pagrindinis V.Stakėno darbas buvo auklėtojo, jis gavo auklėjamąją klasę.

„Ir tai buvo gana sunkus darbas. Institute gavau žinių, kaip mokyti vaikus, o kaip juos auklėti, ne kažin ką išmokė“, – pasakojo Virgis.

Tie vaikai turėjo intelekto problemų, tačiau didesnė jų dalis ten buvo patekę dėl socialinių bėdų – iš tėvų alkoholikų, iš kaimo gilumos, kur buvo nusprendžiama, kad vaikui užtenka išmokti skaityti ir rašyti, o paskui tegul sėdi namie kaip fizinė jėga prie darbų.

Bet apie tai anuo metu nebuvo įprasta plačiai kalbėti, nors šalyje buvo visas tinklas tokių įstaigų, kurios vadinosi pagalbinėmis mokyklomis-internatais.

K.Preikšo pedagoginiame institute rengdavo specialistus tokioms mokykloms. Defektologijos katedra buvo labai aukštai vertinama.

„Kiekvieną dieną nuo pusės trijų iki dešimtos vakaro praleisdavau mokykloje.

Negana to, reikėdavo budėti šeštadieniais arba sekmadieniais, o tai man būdavo labai skausminga, nes jau buvau užmynęs ant muzikos grėblio.

Tad šeštadieniai ir sekmadieniai būdavo to grėblio realizavimo laikas – koncertuodavau.

Tekdavo visaip derinti arba atsisakyti tų koncertų, arba prašyti, kad mane kas nors pavaduotų. Buvau nuolat įsiskolinęs tų pavadavimų daugeliui savo kolegų“, – šypsojosi V.Stakėnas.

Mokyklos vadovai matė, kad pas juos atėjo kitoks žmogus – muzikuojantis, todėl stengėsi jį suprasti. Jis gavo kabinetą ir tapo muzikos būrelio vadovu. Į tą kabinetą rinkdavosi vaikai, ypač savaitgaliais. Dalis vaikų, kurie turėjo namus, savaitgaliais išvažiuodavo.

Bet buvo ir našlaičių, ir tokių, kuriems grįžti į namus buvo nerekomenduojama, tai jie likdavo internate ir Virgiui tekdavo su jais užsiimti.

Visi ir dainuodavo, ir grodavo, ir šokdavo. Vaikams tai patiko. Čia jie pajusdavo kitokią atmosferą, pabėgdavo nuo internatinės rutinos.

Dirbant toje mokykloje jam į galvą atėjo visokių minčių, idėjų, netgi bandė tuos vaikus tyrinėti, perprasti jų psichologiją.

Jeigu vyro gyvenime nebūtų buvę muzikos, gal jis būtų pasukęs į mokslinę veiklą, nes tai – įdomi dirva.

„Man pačiam iš pradžių buvo labai sunku, daug ko nesupratau – tų taisyklių, tos tvarkos.

Turėjau mokytis dirbdamas. Ir tas mokslas nebuvo lengvas“, – pasakojo V.Stakėnas.

O paskui pridūrė: „Ranką prie širdies pridėjęs turiu pasakyti, kad logopedu taip ir nedirbau. Dirbau tiktai su protiškai atsilikusiais vaikais.“

Dabar ir tokie vaikai vadinami kitaip, ir tokių mokyklų mažėja. Vaikus stengiamasi įtraukti į bendrojo lavinimo mokyklas, tiktai jiems skiriamas papildomas ugdymas. Mokyklos vadovai V.Stakėnui buvo geranoriški – sudarydavo sąlygas muzikuoti.

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.