Išsiskyrė iš begalės
„Bijojau išsišokti kurdama savo gyvenimo aprašymą, bet ieškojau kažko naujo, kad būčiau pastebėta. Juk darbdaviai jų gauna begalę“, – sako Vilniaus universitete socialinę politiką antrus metus studijuojanti 20-metė panevėžietė Gabija Jurkėnaitė.
Ieškodamasi auklės darbo, kad studijuodama galėtų ir kažkiek pati save išlaikyti, neimti vien tik tėvų pinigų, mergina sukūrė neįprastą gyvenimo aprašymą. Skirtingose jo skiltyse nurodė ne tik norus ir tikslus, bet ir asmenines savybes.
„Esu varikliukas, padedantis užkurti viską, kas yra aplink“, – nurodo panevėžietė. Ir priduria: jai didžiausia laimė, kai atsigulus vakare į lovą gali sau pasakyti, kad tądien išmoko kažką naujo.
Aprašyme G.Jurkėnaitė pažymi, kad dalyvavo savanore vaikų dieninėse stovyklose kino centre „Garsas“, savivaldybės Kultūros ir meno skyriuje buvo praktikantė, dirbo su šalies 100-mečio ir miesto gimtadienio programomis.
Išsamus ir spalvingas jos gyvenimo aprašymas krito į akis ir bendraamžiams, ir darbdaviams.
Tėvų nebus iki pat vidurnakčio?
Auklės darbą sostinėje G.Jurkėnaitė susirado labai greitai, vos tik paskelbė savo gyvenimo aprašymą.
Kodėl auklės? Ogi todėl, kad maždaug šešerius metus ji dirbo vaikų stovyklose ir viena svajonių – būti mokytoja. Arba politike.
„Su vaikais man įdomu. Žinoma, būčiau galėjusi įsidarbinti kuriame nors iš prekybos centrų, bet ką ši veikla, be pinigų, man duotų?“ – kalbėjo G.Jurkėnaitė.
Labiausiai jai patinka būti su keturmečiais vaikais ir vyresniais. Sostinėje šeimos auklių ieško ir savaitgaliui ar kelioms valandoms – kad tėvai galėtų nueitų į kokį renginį ar kiną.
Į G.Jurkėnaitę kreipėsi kelios šeimos, bet mergina nepuolė pasirinkti strimgalviais. Pavyzdžiui, abejonių jai sukėlė prašymas pabūti su vaikais nuo šeštos vakaro iki vidurnakčio.
„O kada tuomet tėvai pabūna su vaikais? Rytais išskuba į darbą, vakarui – ieško auklės. Galiu prisidėti prie mažylių auklėjimo, bet nenoriu prisiimti visos atsakomybės. Tai ne mano, o tėvų pareiga. Mandagiai atsisakiau“, – sakė G.Jurkėnaitė.
Ji pasirinko dvi šeimas. Svarbiausia, ko tėvai pageidauja, kad vaikai nepraleistų dienos sulindę į telefonus ar televizorius. Auklės pareiga – sugalvoti įdomių užsiėmimų, kad jie vaikus lavintų ir tobulintų.
O gal tik nešiojo kavą?
G.Jurkėnaitė pasidžiaugė, kad į jos gyvenimo aprašymą sureagavo net tie darbdaviai, kurie neturėjo jai ko pasiūlyti dėl netinkamos kompetencijos ar amžiaus. Bet jie pagyrė merginą už išmonę ir atsiuntė vertingų patarimų.
Vieni pasiūlė nurodyti ne tik tai, kur dirbo, bet ir ko išmoko. O gal ji tiesiog nešiojo kavą?
Kiti pasigedo įrašo apie kalbas, kurias panevėžietė moka.
Pastabos buvo išties vertingos, G.Jurkėnaitė gyvenimo aprašymą papildė.
Vilniuje labai praverčia rusų kalbos mokėjimas. Net įrašas, kad moka lietuvių kalbą, sostinėje laikoma privalumu. Dar mergina moka angliškai ir ispaniškai.
Bendraamžiai irgi panoro panašaus gyvenimo aprašymo. Juk daug kas nori viską gauti ant lėkštutės. G.Jurkėnaitę tai stebina – jai sukurti kažką savo yra pats smagumas.
Mokosi ne dėl darbo
Kodėl pasirinko socialinės politikos studijas?
„Manau, mes dirbsime su įstatymais ir formuosime ateitį“, – apie savo planus kalbėjo G.Jurkėnaitė.
Su bendramoksliais ji studijuoja didelę sritį – nuo filosofijos iki matematikos, galės dirbti socialiniame skyriuje, „Sodroje“ ar dėstyti.
„O kodėl jaunuoliai stoja į filosofiją? Kuo jie dirbs baigę studijas? Mes mokomės ne dėl konkretaus darbo, norime platesnio pasirinkimo. Mūsų karta žinių sieks iki 50 ar 60 metų“, – optimizmo nestokojo G.Jurkėnaitė.
Panevėžietė lygino – sovietmečiu buvo įprasta, kad mokyklą gerai baigusieji net nepagalvodavo, jog vertėtų pakeliauti, susivokti, ko iš tikrųjų nori. O ir galimybių tokių nebuvo.
Bet dabar darbo rinka taip sparčiai keičiasi, kad neaišku, kurie specialistai bus ant bangos, kurie taps nebereikalingi.
Kam tos klišės?
Į Panevėžį G.Jurkėnaitė grįžta kas savaitgalį, kaip ir jos bičiuliai. Nors sostinėje daug pramogų, bet geriausiai jie jaučiasi gimtajame mieste.
Vilniaus architektūra – nuostabi, senamiestis – puikus, bet gyventi ten nenorėtų. Panevėžietė juokiasi, kad kasdien matant Katedrą ar žibančią eglutę per kiekvienus Naujuosius – nelieka įspūdžio netikėtumo.
„Privažiavusi Vilnių pajuntu sunkumą. Užtat kaip gera grįžti į namus!“ – kalbėjo mergina.
Didelių sentimentų ji jaučia ir Juozo Miltinio gimnazijai. G.Jurkėnaitė buvo mokyklos prezidentė, ir gimnazistai teiraudavosi nuomonės, kur vertėtų stoti studijuoti.
„O kodėl turi kur nors stoti, jei nežino, ko nori iš gyvenimo? Kam tos klišės? Galbūt geriau atitarnauti kariuomenėje, gal išvykti savanoriu į užsienį? O gal į užsienį – studijų?“ – svarstė G.Jurkėnaitė.
Mergina suprato, kad negali duoti visiems tinkamų atsakymų, todėl sumanė pasikviesti lektorių, kad jie papasakotų moksleiviams apie savo patirtį, pasirinkimus, klaidas ir pamokas.
Taip gimė panevėžietės rengiami seminarai gimnazistams „Baigiau mokyklą. O kas dabar?“
Domina savanorystė užsienyje
Seminaras netrukus išpopuliarėjo, jaunuoliai atvyksta ne tik iš kitų Panevėžio mokyklų, bet ir iš kitų miestų, net iš Klaipėdos.
Patirtimi dalijasi 25 pranešėjai, geriau – jaunesnio amžiaus, nes moksleiviams jų pasakojimai nuskamba įtikinamiau. Dar būna penki diskusijų koordinatoriai – moderatoriai.
Jaunuolius ypač domina, ką įdomaus nuveiktų svetur kaip savanoriai.
Ar taip jaunuoliai neišsilakstys po užsienius?
G.Jurkėnaitė šypsojosi, jog nieko blogo – idėja tokia, kad po studijų ar savanorystės kitose šalyse jaunuoliai grįžtų.
Šie renginiai yra nemokami. Pranešėjai atlygio taip pat neprašo.
„Jei renginys taptų komercinis, nebebūtų mielas. Tuomet pradėtum dirbti dėl žinomumo ir naudos“, – svarstė panevėžietė.
G.Jurkėnaitė už šį projektą buvo apdovanota Trispalve ir atminimo ženkleliu per „Šimtmečio dovanų“ renginį Vyriausybėje. Panevėžyje ji laimėjo Metų jaunimo iniciatyvos nominaciją.
Dar mergina sugalvojo susitikimus su profesionalais, kad jie parodytų jaunuoliams savo darbo kasdienybę. Vienas tokių – panevėžietis, Europos Komisijos Lietuvoje atstovybės vadovas Arnoldas Pranckevičius.
Dangus tiesiog prakiūra
Dar viena su Panevėžiu tebesiejanti G.Jurkėnaitės idėja – trečius metus vykstantis Jaunimo piknikas.
Nuo nediduko renginio su 100 dalyvių piknikas išaugo kelis kartus. Atsargiai jaunimą vertinę verslininkai dabar patys siūlosi padėti. Šiemet sulaukta jau 50 rėmėjų.
G.Jurkėnaitė juokėsi, kad piknikas – kažkuo mistiškas renginys.
Jis vyksta vis kitu laiku, bet visus kartus per renginį tiesiog pasipila lietus.
Net šiemet, kai visą vasarą žmonės leipo nuo kaitros, dangus per patį pikniką prakiuro.
„Gal koks prakeikimas? Nežinau net ką galvoti. Ne lijo, bet pliaupė, šniojo! O mes keliese laikome palapinę už kraštų, kad vėjas nenuneštų“, – kvatojosi G.Jurkėnaitė.
O vėliau, kai jau atrodė, kad dėl lietaus teks renginį nutraukti, iš už debesų pasirodė saulė.
Nerenka, nes nepažįsta
Per pikniką dalyviai diskutavo, kodėl tiek daug gyvenimu nusivylusių jaunuolių, apie kultūros paveldą, kas būtų Lietuva be Panevėžio.
„Manėme, kad pastarosios diskusijos tema – utopinė. Bet vos jai prasidėjus sužibo žmonių akys. Daug kas kalbėjo apie teatrą, Skaistakalnio parką, tvarkomus kelius. Kiti surado senų nuotraukų“, – sėkme džiaugėsi G.Jurkėnaitė.
Panevėžietė pastebėjo, kad jaunimas kalba optimistiškiau, vyresnioji karta – liūdniau, nes pavargo laukti pokyčių.
O ar beverta laukti, ar lūkesčiai kada nors išsipildys?
To paklausta, G.Jurkėnaitė nusišypsojo: „Bus pokyčių, kai mus, jaunimą, prie jų prileis. Jaunimo nerenka į valdžią, nes mūsų nepažįsta. Pažįsta tiktai tuos, kuriuos mato televizoriaus ekranuose. Ir nesvarbu, kad jie tedaro šou.“
Be diskusijų, per pikniką vyksta atrakcionai, gyvūnų pasirodymai, kinas po atviru dangumi, šokiai.
„Amžiaus cenzo čia nėra – svarbu, kaip žmogus širdyje jaučiasi. Nieko nėra blogiau kaip namuose užsisėdėti“, – įsitikinusi G.Jurkėnaitė.
Ginčas, kada keliauti
Kas metai G.Jurkėnaitė stengiasi aplankyti dvi užsienio šalis. Jau aplankė apie dešimt.
Turkija, Čekija, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija, Ispanija, Belgija, Didžioji Britanija, Norvegija – visos savaip įdomios, skirtingai žavios, bet gyventi panevėžietė ten nenorėtų.
„Mūsų šeima turi tradiciją keliauti kartu. Ketinu trims mėnesiams išvykti į Ameriką. Dėl to – ginčas namuose. Geriau lauks, kol grįšiu, bet be manęs niekur nevažiuos“, – pasakojo G.Jurkėnaitė.
Kai juodvi su seserimi dovanojo tėvams bilietus į Ispaniją, liko nesuprastos: kodėl tik dviem?
Prancūzijoje ir Belgijoje panevėžietę stebino vietinių žmonių nenoras kalbėti angliškai. Bet pakerėjo muzika gatvelėse, šviečiančios lemputės kavinukėse, lėtas tempas, neskubantys žmonės, vakaro lengvumas.
Čekijoje akis badė šiukšlės vos tik pasukus į miesto pakraščius, bet įstrigo graži architektūra, nuostabi gamta.
Šią šalį gamtos vaizdais pralenktų nebent Norvegija. Bet čia žmonės G.Jurkėnaitei pasirodė ne per daug nuoširdūs, nors į akis ir šypsosi, sveikinasi su svetimais.
Norvegams galima pavydėti aktyvaus gyvenimo – daugybė dviračių, paspirtukų, riedlenčių. Net mamos bėgioja su vaikų vežimukais.
Mandagumu, taisyklių laikymusi norvegų irgi nepralenksi – dar nepriėjus perėjos, praleisti sustoja dvi automobilių eilės.
Paklausta apie itin griežtas norvegų vaikų auklėjimo taisykles, G.Jurkėnaitė prisiminė, kaip lietuviai į miesto šventę nuėjo su vaikais. Ant stalų buvo padėta alkoholio. Vietiniai gyventojai tada labai nusistebėjo, argi jie nežinojo, kad į tokius renginius mažųjų vesti negalima?
