Žvelgiant į motiną ir vaikus pribloškia jų visų fizinis panašumas – nuo duobučių žanduose, kurias Rory paveldėjo iš Samanthos, iki neklusnių juodų mamos ir dukros garbanų. Akivaizdus ir jų emocinis ryšys. Visa tai nestebina žinant, kiek daug laiko ir jėgų Samantha tam skyrė.
Brangina kiekvieną sekundę
Abiejų vaikų Samantha susilaukė tik pasiryžusi sudėtingam gydymui nuo nevaisingumo. Abu jie gimė iš to paties mėgintuvėlyje apvaisintų embrionų rinkinio, tik ne vienu metu.
Pavykus pirmajam apvaisinimui, dalį embrionų Samantha užšaldė ir po trejų metų panaudojo, kad galėtų susilaukti Rory.
Pasitraukusi iš Karališkųjų oro pajėgų žvalgybos karininko pareigų, kurios trukdė auginti vaikus, Samantha džiaugėsi kiekviena su Grace ir Rory praleista akimirka.
Tačiau dabar yra ir kita, kur kas liūdnesnė, priežastis, kodėl Samantha taip brangina kiekvieną sekundę, praleidžiamą kartu su vaikais.
Prieš kelias savaites Samanthai buvo nustatytas klastingas kasos vėžys – viena pavojingiausių ligų. Ji gali vystytis nepastebėta metų metus.
Ligos simptomai nepasireiškė iki šių metų rugpjūčio pradžios, nors ji išplito į moters kepenis ir limfmazgius. Nepagydoma liga serganti S.McConnell žino, kad jai liko gyventi labai mažai – gal tik kelios savaitės, o gal dienos.
„Labai išgyvenu, kad nespėsiu įvykdyti gyvenimo planų, susijusių su mano brangiais vaikais“, – neslėpė moteris.
Neturi gyvenimo draugo
Ypač liūdna dėl to, kad Samanthai mirus jos vaikai neišvengiamai taps našlaičiais. Mat moteris neturi gyvenimo draugo. Ji pastojo pasinaudojusi spermos banko paslaugomis.
Sulaukusi 38-erių britė suprato, kad jos biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir ji neturi laiko ieškoti partnerio, todėl nusprendė nieko nelaukdama pasinaudoti spermos donoru.
Grace ir Rory po motinos netekties iš Linkolno, kur gyvena name su trimis miegamaisiais, persikels į Londoną. Ten juos augins S.McConnell giminaitė, ištekėjusi dviejų vaikų motina.
Būdama iš prigimties praktiška Samantha, sužinojusi vilties nepaliekančią diagnozę, ėmė rengti vaikus gyvenimui be jos.
Samantha skubėdama ruošė atminimo dėžutes su vertingais dalykėliais, dovanas būsimiems vaikų gimtadieniams ir meškiukus, pasiūtus iš mamos drabužių. Ji tikisi, kad ir nuotraukos su vaikais padės ilgai ją prisiminti.
„Šios nuotraukos paskutinės, kuriose mes nusifotografavę visi kartu“, – atskleidė Samantha. Nors išorė neišduoda, ji pamažu silpsta, yra išsekusi, vos prisiverčia valgyti, kenčia nuo pykinimo ir nebepajėgia pakelti Grace.
Samantha nusprendė, kad kai jai dar labiau pablogės, vyks į hospisą, mat nenori, kad vaikai matytų, kaip ji kenčia.
„Nenoriu, kad jie prisimintų mane sergančią ar mirštančią, – sakė Samantha. – Noriu, kad jie turėtų tik šviesius atsiminimus apie mane. Štai kodėl mūsų valandos yra auksinės.“
Pastūmėjo šeimos tragedijos
Samanthos troškimą tapti mama sustiprino šeimos tragedija ir jos darbo pobūdis.
Būdama Karališkųjų oro pajėgų slaugės ir inžinieriaus dukra, Samantha pradėjo tarnauti pajėgose lingviste, kai jai sukako 18 metų. Analizuodama žvalgybinę informaciją iš Irako ir Kuveito ir tarnaudama karo zonose ji karjeros laiptais pakilo iki žvalgybos karininko pareigų.
„Žmonės, kuriuos pažinojau, žuvo tarnaudami“, – neslėpė S.McConnell.
Norą susilaukti vaikų Samanthai dar labiau paskatino motinos mirtis nuo skrandžio opos 2000 metais. Jai buvo 49-eri.
2005-aisiais ji neteko ir tėvo – jis mirė nuo kepenų cirozės. Dar po metų nusižudė sesuo.
„Kai netenki artimų žmonių, pradedi suprasti, kas gyvenime brangiausia, – sakė Samantha. – Troškau kuo nors rūpintis.“
Bet jos viltys susirasti vyrą, su kuriuo galėtų sukurti šeimą, buvo sudaužytos jaunystėje. Dar iki 30-ies ji draugavo su bendradarbiu, kol jis prisipažino, kad turi vaikų iš ankstesnių santykių ir daugiau jų turėti nenori.
Sulaukusi 38-erių S.McConnell Karališkosiose oro pajėgose buvo atitarnavusi 20 metų. Jai buvo paskirta pensija. Moteris pasitraukė iš pajėgų ir susitelkė į šeimos kūrimą. Bet Samantha vėl nesutiko tinkamo žmogaus.
Vaikai iš mėgintuvėlio
Tuomet iš privataus Europos spermos banko už 2 tūkstančius svarų sterlingų (2254 eurus) ji nusipirko 35 metų danų donoro, vardu Lance, medicinos studento, spermos.
„Pasidomėjus paaiškėjo, kad vaikai, gimę pasinaudojus donoru, paprastai nori žinoti, kas yra jų tėvas. Tai numatydamas Europos spermos bankas davė donoro nuotrauką ir balso įrašą, kuriuos aš jiems išsaugojau“, – neslėpė Samantha.
Nepavykus trims intrauterininėms inseminacijoms, kurių metu sperma buvo perkelta tiesiai į gimdą, Samantha pasirinko apvaisinimą mėgintuvėlyje.
Buvo apvaisintos septynios jos kiaušialąstės. Du embrionai buvo įsodinti, o likę penki užšaldyti tam atvejui, jei ji vėliau norėtų turėti daugiau vaikų.
2012 metų kovą po pirmojo bandymo apvaisinti mėgintuvėlyje Samantha pastojo. Jai tada buvo 40 metų.
„Aš tryškau džiaugsmu. Kad įsitikinčiau, prireikė kelių nėštumo testų“, – sakė Samantha. Grace gimė 2012-ųjų gruodį.
Dukrai sulaukus trejų metų Samantha nusprendė pabandyti susilaukti dar vieno vaiko. „Nenorėjau, kad dukra augtų viena, todėl nusprendžiau dar kartą pasinaudoti apvaisinimu mėgintuvėlyje“, – pasakojo S.McConnell.
Trys iš užšaldytų embrionų vis dar buvo gyvybingi. Dideliam jos džiaugsmui, vieną pavyko sėkmingai įsodinti. Rory gimė 2016-ųjų rugpjūtį.
„Sūnus ir dukra yra tarsi dvyniai, nes užsimezgę tuo pat metu, nesvarbu, kad gimė kelerių metų intervalu“, – teigė moteris.
Dar prieš sužinodama savo diagnozę Samantha buvo apsisprendusi mėgautis kiekviena motinystės akimirka. Visus praėjusius metus ji praleido namuose mokydama Grace.
„Kiekviena išvyka į mišką buvo tarsi biologijos pamoka, – prisimena Samantha. – Įrenginėdavome guolius miške ir stovyklaudavome po žvaigždėtu dangumi sode.“
Manė, kad tai skrandžio opa
Laimingas gyvenimas būtų tęsęsis, jei šių metų rugpjūčio 2 dieną Samanta nebūtų susirgusi.
Pajutusi skrandyje skausmą iš pradžių pamanė, kad opa, ir jo nepaisė.
Po savaitės Samantha apsivėmė, ir kairiajame šone jai pradėjo skaudėti. Kraujo tyrimai parodė, kad jos kepenys tinkamai nefunkcionuoja.
Rugsėjo 5-ąją, likus dviem dienoms iki numatytų testų, Samantha prabudo nuo nepakeliamo skausmo kairėje pusėje. Ji buvo išvežta į Linkolnšyro ligoninę nedelsiant atlikti rentgenologinių tyrimų.
„Kai gydytojas ir slaugytoja su daugybe popierių atvežė į kabinetą, supratau, kad naujienos blogos, – prisimena Samantha. – Ant mano kepenų ir plaučių buvo matyti neaiškūs dariniai. Jie įtarė vėžį. Aš buvau priblokšta.“
Į ligoninę kaimynai atvežė vaikus aplankyti mamos.
„Pasakiau, kad mamytei nėra gerai, bet gydytojai stengiasi, kad pasijausčiau geriau“, – prisimena Samantha.
Prieš tai giminaitė buvo sutikusi rūpintis Grace ir Rory, kad ir kas jai atsitiktų.
Rugsėjo 10-osios tyrimai atskleidė, kad Samantha serga kasos vėžiu, kuris išplito į kepenis ir limfmazgius. Atlikti chemoterapiją ar radioterapiją buvo per vėlu. Prognozuojama, kad Samanthai liko gyventi nuo šešių iki aštuonių savaičių.
„Priblokšta svarsčiau, ar jie neklysta. Apėmė panika, kad mirsiu šią naktį, ir skubiai užrašiau paskutinę valią ant ligoninės servetėlės“, – prisiminimais dalijosi S.McConnell.
Iš karto pasakė vaikams
Tą pačią dieną ligoninės koplyčioje Samantha pasidalijo naujienomis su vaikais. „Pasakiau, kad sergu vėžiu. Grace pradėjo verkti ir paklausė: „Ar tai reiškia, kad tu, mamyte, mirsi?“
Atsakiau, kad taip, ir greitai, ir kad po mano mirties ji išvyks gyventi į Londoną pas tetą ir dėdę ir ten linksmai praleis laiką.
Ji paglostė man ranką ir pasakė: „Mama, ar tai privers vėžį išnykti?“ – pasakojo Samantha.
Moteris buvo išrašyta iš ligoninės ir išsiųsta namo. Jai buvo paskirta paliatyvioji slauga. Buvo numatyta, kad slaugės lankysis kiekvieną savaitę.
Prisimindama pirmąją naktį namuose Samantha su ašaromis akyse pasakojo: „Tą naktį mes žiūrėjome į žvaigždes ir dukra pasakė, jog ji nori, kad aš gyvenčiau amžinai.
Retkarčiais ji vis pakartodavo, jog nenori, kad aš mirčiau. Bandžiau jai įteigti mintį, kad ilsėsiuosi ramybėje. Rory nuvokė, kad kažkas vyksta, bet jis buvo per mažas, kad suprastų.“
Nors Samantha pagelto dėl blogo kepenų funkcionavimo ir ją pykina (kasos vėžys gali spausti skrandį), skausmo nejaučia ir nėra priklausoma nuo nuskausminamųjų.
Visą dėmesį ji yra sutelkusi ne į ligą, o į teisinių ir finansinių reikalų tvarkymą.
Ji buvo priversta imtis žygių, kai sužinojo, kad po jos mirties vaikai neturės teisės gauti jos užtarnautos pensijos.
„Jei turėčiau vyrą, jis galėtų gauti mano pensiją, kad galėtų pasirūpinti vaikais“, – absurdiškais įstatymais stebėjosi britė.
Samanthos draugai nusiuntė peticiją vyriausybei, kurioje pateiktas reikalavimas pritaikyti įstatymo išimtį jos vaikams.
Netrukus gynybos sekretorius Gavinas Williamsonas pranešė, kad „jis nuliūdo išgirdęs apie tokią tragišką situaciją“, ir nurodė paskirti vaikams pensiją iki jiems sueis 21 metai.
Planuoja savo laidotuves
Vietoj laidotuvių, kurios, Samanthos manymu, gali nuliūdinti Grace ir Rory, ji, kol dar gyva, planuoja vietos užeigoje surengti „negedulingus pietus“. Aprangos kodas – rožinis. Samanthos rožinis kaftanas ir perukas jau laukia paruošti.
„Noriu, kad žmonės švęstų mano gyvenimą, kol aš dar esu čia“, – pareiškė S.McConnell.
Savo kūną Samantha aukoja Notingamo universiteto Sveikatos mokslų mokyklai naudoti mokymo tikslais.
Po to, pasak jos, „pelenus jie gali supilti į raketą ir iššauti į orą. Mano vaikams nereikia kapo, kad jie galėtų mane prisiminti“.
Grace planuoja mamos garbei įrengti stebuklų sodą. Ji jau nupiešė fėjas ir ant akmens rožinę baleriną.
„Nesu religinga, tačiau esu dvasinga ir nebijau mirti“, – prisipažino Samantha. – Pasakiau Grace, kad visada būsiu šalia, kai ji pagalvos apie mane.“
Laiškuose, kuriuos dabar rašo, Samantha drąsina vaikus nebijoti siekti svajonių. „Neišsižadėk to, ko trokšti“, – pataria ji.
Kaip Samantha norėtų, kad Grace ir Rory apie ją galvotų užaugę? Ji per ašaras sušnibždėjo: „Tikiuosi, kad buvau gera mama, geriausia, kokia tik galėjau būti, ir juos labai mylėjau.“
Parengė Toma Aleksėjūnaitė
