Virgio Stakėno jaunystė tarp likimo nuskriaustų vaikų: pėdsakas visam gyvenimui

Oligofrenopedagogas, logopedas. Taip buvo parašyta Virgio Stakėno (65 m.) diplome, kai jis baigė tuometį Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą.

 Po studijų V.Stakėnas gavo paskyrimą dirbti į Šiaulių 1-ąją pagalbinę mokyklą-internatą. Jis iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.<br> A.Ostašenkovo, asmeninio albumo nuotr.
 Po studijų V.Stakėnas gavo paskyrimą dirbti į Šiaulių 1-ąją pagalbinę mokyklą-internatą. Jis iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.<br> A.Ostašenkovo, asmeninio albumo nuotr.
Po studijų V.Stakėnas gavo paskyrimą dirbti į Šiaulių 1-ąją pagalbinę mokyklą-internatą. Jis iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.<br>A.Ostašenkovo nuotr.
Po studijų V.Stakėnas gavo paskyrimą dirbti į Šiaulių 1-ąją pagalbinę mokyklą-internatą. Jis iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.<br>A.Ostašenkovo nuotr.
 V.Stakėnas iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.
 V.Stakėnas iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.
  V.Stakėnas iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.
  V.Stakėnas iki šiol saugo buvusių mokinių piešinius.
 V.Stakėnas.<br> R.Stakėnienės nuotr.
 V.Stakėnas.<br> R.Stakėnienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Laima Žemulienė, „Lietuvos rytas“

Oct 7, 2018, 8:45 PM, atnaujinta Oct 7, 2018, 8:45 PM

Tai – joks bendravardis ir bendrapavardis, o tas pats žinomas drūtuolis barzdotas dainininkas V.Stakėnas su gitara rankose.

„Į tuos mokslus įstojau daug kam netikėtai. Pradėjau Vilniaus Vinco Kapsuko universitete studijuoti mediciną – sanitarijos gydytojo specialybę, o 1976 metais baigiau Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą.

Mano tėtis Alfonsas Stakėnas – žinomas gydytojas urologas, chirurgas, mokslų daktaras, Šiaulių miesto garbės pilietis. Jam – 93 metai. Bet nei jis, nei mama tada manęs nevarė mokytis daktaru.

Tačiau aplinkui tvyrojo tokia nuomonė – ai, Stakėniukas turbūt daktaras bus. Ir aš pasidaviau tai srovei, nors mano vidus kalbėjo kitką. Ką nusipirkau iš pirmosios stipendijos, nė nereikia spėlioti“, – anuos laikus prisiminė Virgis.

„Gitarą?“ – spėjau. „Taip, žinoma“, – juokėsi muzikantas.

Po studijų V.Stakėnas gavo paskyrimą dirbti į Šiaulių 1-ąją pagalbinę mokyklą-internatą. Atėjo ir iš karto buvo įmestas tarsi į vandenį. Plauk pats kaip nori. Jauną žmogų, anot Virgio, visada meta į tuos darbus, kuriems, kaip mano vyresnieji, jie jau atidavę duoklę.

Pagrindinis V.Stakėno darbas buvo auklėtojo, jis gavo auklėjamąją klasę.

„Ir tai buvo gana sunkus darbas. Institute gavau žinių, kaip mokyti vaikus, o kaip juos auklėti, ne kažin ką išmokė“, – pasakojo Virgis.

Tie vaikai turėjo intelekto problemų, tačiau didesnė jų dalis ten buvo patekę dėl socialinių bėdų – iš tėvų alkoholikų, iš kaimo gilumos, kur buvo nusprendžiama, kad vaikui užtenka išmokti skaityti ir rašyti, o paskui tegul sėdi namie kaip fizinė jėga prie darbų.

Bet apie tai anuo metu nebuvo įprasta plačiai kalbėti, nors šalyje buvo visas tinklas tokių įstaigų, kurios vadinosi pagalbinėmis mokyklomis-internatais.

K.Preikšo pedagoginiame institute rengdavo specialistus tokioms mokykloms. Defektologijos katedra buvo labai aukštai vertinama.

„Kiekvieną dieną nuo pusės trijų iki dešimtos vakaro praleisdavau mokykloje.

Negana to, reikėdavo budėti šeštadieniais arba sekmadieniais, o tai man būdavo labai skausminga, nes jau buvau užmynęs ant muzikos grėblio.

Tad šeštadieniai ir sekmadieniai būdavo to grėblio realizavimo laikas – koncertuodavau.

Tekdavo visaip derinti arba atsisakyti tų koncertų, arba prašyti, kad mane kas nors pavaduotų. Buvau nuolat įsiskolinęs tų pavadavimų daugeliui savo kolegų“, – šypsojosi V.Stakėnas.

Mokyklos vadovai matė, kad pas juos atėjo kitoks žmogus – muzikuojantis, todėl stengėsi jį suprasti. Jis gavo kabinetą ir tapo muzikos būrelio vadovu. Į tą kabinetą rinkdavosi vaikai, ypač savaitgaliais. Dalis vaikų, kurie turėjo namus, savaitgaliais išvažiuodavo.

Bet buvo ir našlaičių, ir tokių, kuriems grįžti į namus buvo nerekomenduojama, tai jie likdavo internate ir Virgiui tekdavo su jais užsiimti.

Visi ir dainuodavo, ir grodavo, ir šokdavo. Vaikams tai patiko. Čia jie pajusdavo kitokią atmosferą, pabėgdavo nuo internatinės rutinos.

Dirbant toje mokykloje jam į galvą atėjo visokių minčių, idėjų, netgi bandė tuos vaikus tyrinėti, perprasti jų psichologiją.

Jeigu vyro gyvenime nebūtų buvę muzikos, gal jis būtų pasukęs į mokslinę veiklą, nes tai – įdomi dirva.

„Man pačiam iš pradžių buvo labai sunku, daug ko nesupratau – tų taisyklių, tos tvarkos.

Turėjau mokytis dirbdamas. Ir tas mokslas nebuvo lengvas“, – pasakojo V.Stakėnas.

O paskui pridūrė: „Ranką prie širdies pridėjęs turiu pasakyti, kad logopedu taip ir nedirbau. Dirbau tiktai su protiškai atsilikusiais vaikais.“

Dabar ir tokie vaikai vadinami kitaip, ir tokių mokyklų mažėja. Vaikus stengiamasi įtraukti į bendrojo lavinimo mokyklas, tiktai jiems skiriamas papildomas ugdymas. Mokyklos vadovai V.Stakėnui buvo geranoriški – sudarydavo sąlygas muzikuoti.

Dar dirbant pagalbinėje mokykloje užsimezgė Virgio ir Giedriaus Kuprevičiaus kūrybinė draugystė.

Kaip tik tada buvo rengiama programa „220 voltų“ su G.Kuprevičiaus vadovaujama Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupe „Argo“, Gintare Jautakaite, aktoriumi Remigijumi Sabuliu, kitais žymiais muzikantais. Į šį projektą buvo pakviestas ir Virgis.

Su šia programa jie ir važinėjo po Lietuvą, rodė teatruose. Tai buvo didžiulis pakylėjimas, paruošęs kūrėją perėjimui į profesionalią sceną.

Tada prasidėjo pirmieji jo koncertai, nugriaudėjo pirmieji aplodismentai, aplankė šlovė.

„Aš nejaučiau jokios šlovės“, – paprieštaravo Virgis.

Anot jo, vieną dieną stovi scenoje, apšviestas prožektorių, su mikrofonu, tau ploja, prašo biso, o kitą dieną esi mokykloje ir turi pasirūpinti tais vaikais – vienas kelnes susiplėšė, pas kitą reikia nuvažiuoti į namus, nes po sekmadienio negrįžo į mokyklą.

Matai gyvenimą iš skirtingų pusių: iš labai gražios, šviečiančios pusės, ir iš tamsiosios.

Vaikų buvo visokių: ir nelaimingų, ir blogų, ir tokių, su kuriais nepavykdavo rasti bendros kalbos.

„Arba kartais vaiką tekdavo išvežti į globos namus. Būdavo sunku, nes veži jį atiduoti į prieglaudą. Taip nusprendė komisijos. Stovi autobusas, sėdi vairuotojas, o tu turi sąrašą vaikų, kuriuos turi išvežioti po kitokius internatus“, – prisiminė Virgis.

Tada jo gyvenime buvo didžiuliai kontrastai – tikras bliuzas. Tie kontrastai išugdė Virgio kūrybiškumą. Dirbant toje mokykloje muzikos vis daugėjo, ir jis jau sunkiai galėjo suderinti darbą ir kūrybą. Mokyklą teko palikti.

„Bet ten dirbau 8 metus ir valstybei atidaviau skolą su kaupu už tai, ką ji išleido mane mokydama“, – rimtai sakė muzikantas.

Tada V.Stakėno gyvenime atsirado koncertai, festivaliai, pirmosios išvykos į užsienį. Iš pradžių šalia, paskui – į Europą, tada – į Vakarų Europą ir galų gale – į Ameriką.

V.Stakėnas tapo žinomu dainų autoriumi ir atlikėju.

Kad jis kadaise dirbo pagalbinėje mokykloje su protiškai atsilikusiais vaikais, jo gerbėjai seniai užmiršo. O kai kurie to net nežinojo.

Dabar Virgio namuose Šiauliuose – ne viena, o šešios gitaros. Jis turi krūvą kvietimų koncertuoti, įrašinėja naują albumą, kurio bendraautoris – Iggy, jo sūnėnas Ignas Marcinkevičius, muzikantas ir prodiuseris, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pensilvanijoje.

Tą albumą vyrai įvardija kaip transatlantinį.

Nuo V.Stakėno darbo pagalbinėje mokykloje-internate praėjo beveik 40 metų.

Ar muzikantas bent prisimena tą mokyklą?

„Kaip galiu neprisiminti? Ten dirbau jaunystėje, ten buvo mano savarankiško kelio pradžia.

Būna, einu per kurio nors miesto turgų ir išgirstu: „Labas, mokytojau.“ Su manimi sveikinasi kažkoks žmogus, kurio nepažįstu. Ir klausia: „Ar neatsimenate manęs?“

Pasirodo, tai buvęs mano auklėtinis. Sušyla širdis, paklausiu, kaip gyvena, kaip sekasi.

Būna ir kitaip – iš kur nors sužinau, kad tokio ir tokio mano auklėtinio nebėra“, – pasakojo Virgis.

Tokia patirtis, tokie išgyvenimai niekur neprapuola. Iki šiol Virgis namuose tebelaiko savo auklėtinių piešinius, kuriuose jie nupiešė jį.

„Nežinau, ar esu palikęs pėdsaką jų gyvenime. Tačiau jie tikrai yra palikę pėdsaką manajame“, – šį savo gyvenimo etapą apibendrino V.Stakėnas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.