Su baisia diagnoze gyvenančio Kosto Smorigino žmona ant savo pečių velka ir jo naštą

Aktorius Kostas Smoriginas (65 m.) pradeda repeticijas. Jo tikslas – sukurti popiežiaus vaidmenį naujame miuzikle. Ši žinia jo žmonai aktorei Daliai Brenciūtei (63 m.) reiškia ne tik džiaugsmą, kad vyras pasveiko. Ji jaudinasi, kad sutuoktinis gali būti nepasiekiamas telefonu, o kai jis neatsiliepia, moteriai būna neramu, nors žino, kad įveikta ne viena liga.

 Ligų ne pirmąkart užkluptam aktoriui K.Smoriginui ištverti sunkiausias akimirkas padeda žmona, irgi aktorė D.Brenciūtė.<br> J.Stacevičiaus nuotr. 
 Ligų ne pirmąkart užkluptam aktoriui K.Smoriginui ištverti sunkiausias akimirkas padeda žmona, irgi aktorė D.Brenciūtė.<br> J.Stacevičiaus nuotr. 
Ligų ne pirmąkart užkluptam aktoriui K.Smoriginui ištverti sunkiausias akimirkas padeda žmona, irgi aktorė D.Brenciūtė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Ligų ne pirmąkart užkluptam aktoriui K.Smoriginui ištverti sunkiausias akimirkas padeda žmona, irgi aktorė D.Brenciūtė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Oct 28, 2018, 8:13 AM, atnaujinta Oct 28, 2018, 10:51 AM

Teatro ir meno pasaulyje žinoma pora – aktorė D.Brenciūtė ir teatro bei kino aktorius, režisierius, muzikantas K.Smoriginas – per gyvenimą ir ligas keliauja kartu.

Ši kelionė prasidėjo prieš 42 metus. Pastaruoju metu aktoriui ypač svarbi emocinė parama, šiluma ir meilė, kurią spinduliuoja jo žmona Dalia.

– Kai vykstate pas gydytoją, kuris iš jūsų labiau jaudinasi? – paklausiau aktorės D.Brenciūtės.

– Iš tikrųjų Kostas labai jaudinasi, ypač jei reikia apsilankyti Nacionaliniame vėžio institute. O mano nuojauta kužda, kad dėl prostatos vėžio jam nereikia jaudintis, viskas bus gerai, bent dėl šios ligos.

Aš dažnai kartoju: „Tu nemirsi nuo vėžio, tu mirsi nuo ko nors kito.“

Nežinau, kiek tai jį paguodžia, bet šiame kovos lauke dabar ramu. Tai nėra didžiausia bėda.

– Ar prisimenate, ką jautėte, kai pirmą kartą išgirdote, kad jūsų vyras serga vėžiu? Ar tai baisiausia, kas gali nutikti gyvenime?

– Pirmą kartą susidūrus tai – baisi diagnozė. Bet tai tik pirmoji žmogiška reakcija. Pasakysiu tiesiai – svarbiausia, į kieno rankas pakliūvi, kuo pasitiki.

Profesorių Feliksą Jankevičių pažįstame gal 30 metų, nes Kostas ir anksčiau turėdavo bėdų dėl inkstų. Sakyčiau, Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus medikai mums pažįstami nuo seno. Kai žinai, kur važiuoji, kas tave žiūrės, kas operuos, rūpinsis, – ramiau.

Nors aš nesergu, bet ligoninėje viena daktarė pajuokavo, kad dažnai slaugantys asmenys numiršta greičiau negu besigydantys. Juodas humoras. Bet tikrai numečiau labai daug svorio ir nemiegu, be vaistų nebegaliu.

– Jei liga vyrui smogia žemiau juosmens, vis dar yra moterų, kurios nedrįsta brautis į jo intymų pasaulį. Jos taip elgiasi norėdamos nepažeisti vyro orumo. Ar toks požiūris teisingas?

– Kaip gali nesibrauti? Juk tai tavo žmogus, turi jam padėti. Nežinau, ar susirgus vėžiu įmanoma pasveikti, jei ligonis yra vienas. Sirgti ir neturėti šalia artimojo yra labai sudėtinga.

– Ar stengiatės viską sužinoti apie ligą? Ar atsimenate viską, ką sako gydytojas?

– Mano vyras vienas nieko negalėtų. Jis viską užmiršta – iki galo neįsigilina ir net savo vaistus geria tik pagal jam vienam žinomą tvarką.

Kartą slaugytoja pamatė jo vaistų dėžutę, tai yra vienoje krūvoje visas tabletes, išimtas iš pakuočių, ir nustebusi pasiteiravo: „Kaip jūs jas geriate?“

Kostas atsakė: „Paprastai – aš jas pažįstu.“

Tada slaugytoja ėmė man priekaištauti, kodėl ne aš dėlioju tabletes. Teisinausi, kad esu artistė, o ne medikė. Bet ji įtikino, kad mano pareiga – sudėlioti vaistus, skirtus vyrui.

Tai atsakingas momentas – jeigu ką nors ne taip padarysi, gali pakenkti savo žmogui. Vis dažniau nusišypsau – dabar ir aš atpažįstu tas tabletes „iš veido“.

– Daug kas sako, kad vyras yra kaip uola, kaip mūras, už kurio moteris gali pasislėpti. Ar pritariate?

– Nieko panašaus. Jei vyras serga, tuomet moteris turi būti uola ir suteikti stiprybės jam. Aš stengdavausi nepasiduoti, jei matydavau, kad Kostui blogai. Guosdavau jį, nes manau, kad sunkiomis akimirkomis antroji pusė privalo būti gerokai stipresnė.

Nors vyrui gali atrodyti, kad jis yra stipresnis, ligos atveju jis yra vaikas, kuriuo reikia rūpintis kaip kūdikiu. Esu tuo tikra šimtu procentų.

– Dažnai pagalba vyrams gali atrodyti kaip meškos paslauga. Jie pradeda maištauti, nes mano, kad moteris ima valdžią į savo rankas. Ar jautėte tokį pasipriešinimą?

– Nekreipiau dėmesio į tai. Jeigu kas nors būtų girdėjęs mūsų pokalbius, kai tualete keisdavau Kostui sauskelnes, būtų nesupratęs, kas iš tikrųjų vyksta. Mes kvatodavomės, nes stengdavausi jį prajuokinti kaip kokį mažą vaiką.

Stengdavausi viską paversti juokais: dabar taip pasisuk, o dabar – kitaip.

Kartais pagalvodavau: jei prie tualeto laukia kokia nors moterėlė, ji turėtų piktintis, o mes tvarkomės paprasčiausius higienos reikalus.

Iš tikrųjų aš mačiau daug sunkių ligonių. Man atrodė juokinga, kad kiekvienam ligoniui įduota po maišelį.

Atlikus prostatos operaciją, kurį laiką būna įstumtas kateteris į šlapimo pūslę – kateteriu nuolat laša šlapimas.

Stiprūs raumeningi vyrai kaip maži vaikai vaikšto su plastikiniais maišeliais, o juose – šlapimas. Absurdiška situacija, lyg būtum atsidūręs cirke.

– Ar sudėtinga laukti tyrimų rezultatų?

– Kostui buvo taikytas ne vienas gydymo metodas. Praėjus pusei metų po operacijos jam buvo paskirtas ne vienas hormonų terapijos kursas.

Bet dabar vėžys beveik mus paliko ramybėje, visi rezultatai geri, artimiausiu metu suplanuotas vizitas tik gruodį. Tikiuosi, kad su šia liga bus viskas baigta.

– Ar vėžio diagnozė privertė jūsų vyrą keisti gyvenimo būdą? Ar jam teko daug ko atsisakyti, kad pasveiktų?

– Iki ligos jis labai daug dirbo.

Susirgus jam buvo sunku save stabdyti, buvo apnikusi net depresija. Jos priežastis yra materiali, nes per tuos metus, kol Kostas gydėsi, mūsų santaupos beveik buvo suvalgytos.

Jam psichologiškai buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad teks gyventi iš pensijos. Kostas norėjo aiškumo, svarstė, kad reikėtų keisti gyvenamąją vietą, kažką parduoti. Bet aš tam priešinausi, sakiau: „Pirma pasveik – nebadmiriaujame, kaip nors išgyvensime.“ Nors kai ateina pensija ir pamatai, kokia ji „didelė“, darosi graudu ir baisu.

Todėl jauniems žmonėms, kuriuos pažįstu, sakau: „Galvokite apie pensiją. Žinokite, nebus jums orios pensijos Lietuvoje, ruoškitės iš anksto.“

– Dažnai būnate Palangoje. Ką ten veikiate?

– Visur esame kartu. Palanga mums teikia daugiausia vilčių – čia nekart Kostas stengėsi atgauti jėgas išleistas iš ligoninės. Čia vyko jo reabilitacija, buvome pernai, kai jam buvo šuntuota širdis. Buvome ir šiemet.

Kostas nemėgsta kalbėti apie ligas, nors nekart buvo atsidūręs medikų rankose. Prieš 9 metus jam įvyko pirmas insultas, tada jis buvo operuotas Izraelyje.

2017-ųjų rugsėjį operuota širdis, į kurią buvo įdėti keturi šuntai, o 2018-ųjų vasarį – prostatos operacija, po kurios ištiko insultas. Žodžiu, mes turime visą puokštę ligų.

Kai po prostatos operacijos vyrą atvežė iš reanimacijos, pamačiau, kad jam kažkas negerai.

Tai buvo insultas.

Šįkart jis pažeidė galvos smegenų dešinę pusę – buvo kur kas stipresnis nei prieš devynerius metus.

Ilgai trys kairės rankos pirštai buvo nejautrūs, Kostas negalėjo groti gitara – neapimdavo akordų. Viską bandėme daryti, kad jis galėtų groti.

– Anksčiau buvote prasitarusi – turite vyrą, kuris neleidžia gyventi nuobodžiai. Ar dar lieka laiko sau?

– Apie tai negalvoju, gyvenu dėl jo, nes neramu palikti jį vieną. Jei neatsiliepia telefonu, imu galvoti, kad kažkas atsitiko.

Nors nėra taip, kad negalėčiau jo vieno palikti, tik man nesmagu. Pastaruoju metu jis yra atgavęs jėgas.

– O kas jums padeda? Iš kur semiatės stiprybės?

– Kiekvieną rytą einu su marčia sportuoti pas vieną trenerį, tą valandą skiriu sau.

Man tai kaip teigiamos energijos užtaisas, nes salėje susirenka mamos su mažais vaikais.

– Ar jus atpažįsta draugės? Kiek netekote svorio?

– Esu iš pažįstamų sulaukusi ir tokių replikų: „O, Dieve, kas tau pasidarė?“ Iš tikrųjų per visus vargus atsirado daug drabužių, kurie man per dideli.

Bet atsigriebsiu, stengiuosi pasitaisyti.

– Kartu su Kostu esate beveik pusę amžiaus.

Ar dažnai pykdavotės?

– Esame kartu nuo 1976-ųjų, tad visko būdavo. Nežinau šeimos, kurioje nebūtų dūmų. Mūsų skirtingi charakteriai – Kostas karštas, o aš ramesnė, labiau išklausanti ir nutylinti.

Mes – kaip du susisiekiantys indai, matyt, padėjo tai, kad vienas kitą papildome.

Dalį ligos naštos geriau perkelti ant moters pečių

Eiti pas gydytoją vienam ar su gyvenimo drauge? Toks klausimas dažnai iškyla vyrams. Kita vertus, neretai girdime moteris sakant – kai suserga vyras, jis tampa dar vienu vaiku.

Nacionalinio vėžio instituto direktorius profesorius F.Jankevičius daug metų konsultuoja pacientus, kuriuos lydi antrosios pusės. Portalui onkologopuslapiai.lt jis išvardijo daug priežasčių, kodėl tokia praktika naudinga.

Daug metų urologas pastebi tą pačią situaciją: dažnai vyras, susidūręs su ligos diagnoze ar nelaukta problema, yra šiek tiek apakinamas tos žinios. Per konsultaciją ypač svarbu, kad būtų šalia patikimas asmuo, geriausia – žmona.

Sergančiam vyrui būna sunkiau susiorientuoti, jis ne viską girdi, ką sako gydytojas, neįsimena svarbių dalykų. Labai gerai, kai šalia yra žmogus, kuris vadovaujasi blaiviu protu ir viską supranta.

Būna ir taip, kad pradėjus tam tikrą gydymo etapą pacientas dažnai neatsimena net pusės aptartų dalykų, o tai – rimtas nesusišnekėjimas.

Tokiu atveju gali padėti žmona, nes moterų mąstymas ir suvokimas yra pragmatiškesnis. Jų klausimai paprastai būna taiklesni, paliečiantys svarbesnius momentus.

Onkologinė liga sukelia ne tik fizinių, bet ir dvasinių kančių. Todėl F.Jankevičius patarė pacientams perkelti dalį onkologinės ligos naštos ant sutuoktinės pečių. Juk dviese lengviau pakelti sunkumus, su kuriais neišvengiamai tenka susidurti. Ne tik kovoti su vėžiu, bet ir eiti gyvenime dviese juk paprasčiau.

Dar vienas svarbus momentas – reikia būti korektiškam susirgusiojo atžvilgiu, nes gydant urologines ligas iškyla klausimų dėl įvairių intymių dalykų.

„Tai – subtilūs klausimai, juos reikia porai žinoti ir aptarti diagnozavus vyro ligą ir planuojant gydymą. Todėl pasirenkant gydymą labai svarbu būti su antrąja puse“, – priminė gydytojas F.Jankevičius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?