Pagrindinėje, tačiau tykioje Subačiaus gatvėje, prie vieno medinio namo, verda darbas.
Čia nuo ryto iki vakaro pluša nebejauni naujakuriai. Vyras ir žmona tarpusavyje kalba vokiškai. Tai 52 metų Viljamas ir 64-erių Danutė Abramovskiai.
Šią porą subatėnai rodo kaip pavyzdį: „Žiūrėkit, koks patrauklus mūsų miestas, net vokietis atsikraustė.“
Ir iš tiesų, namą Subačiuje nusipirko vokietis V.Abramovskis su žmona kupiškiete D.Abramovski.
Kai užsukame į statybvietę, sutuoktiniai viduje nuo rąstų baigia plėšti seno tinko liekanas. Patys savomis rankomis išardė grindis ir nereikalingas pertvaras, Viljamas pro langą į patalpą vienas pats perpylė kelias tonas smėlio, lygins jį, tada cementuos ir po naujomis grindimis išvedžios elektrinį šildymą, kad nereikėtų vargti su malkomis.
Visas name buvusias senas krosnis išardė, tačiau gyvos ugnies teikiamo malonumo neatsisakys, svetainėje pasistatys židinį.
Danutė, lyg patyrusi statybininkė, stovi ant kopėčių ir laužtuvu iš sienų traukia užsilikusias vinis.
„Šitam namui šimtas metų“, – moteris džiaugiasi, kad gyvens sveikame mediniame, iš storiausių rąstų suręstame būste.
Atrodė kaip „Titanikas“
Pora skuba, norėtų iki žiemos persikraustyti, dabar, kol vyksta namo rekonstrukcija, gyvena Danutės motinos name šalia Kupiškio.
Vyras lietuviškai nekalba, bet jau daug ką supranta. Jis noriai pasakoja, kaip namą pertvarkys. Nuardys visus į kiemo pusę atsuktus „prielipus“, kurie buvo sandėliukais ir malkinėmis. Nuo stogo jau nuėmė gausybę kaminų, keis dangą, įsivedė vandentiekį ir kanalizaciją. Nuo išorės sienų nuplėš ir žalsvas plastikines lenteles, visą pastatą gerai apšiltins.
„Kai tą namą nupirkom, mano vaikai juokėsi, kad įsigijom „Titaniką“, kaip kokiame garlaivyje buvo gausybė kaminų kaminėlių ir iš karto matėsi, kad viduje reikės didžiulio remonto“, – pasakoja Danutė.
Moteris pasidžiaugia, kad jos sūnūs, kai tik turi laiko, irgi talkina prie namo remonto.
Viljamas rodo į žemes įkastą rūsį kieme, jo jokiu būdu negriaus, gražiai sutvarkys ir pūpsantis kalnas bus viso kiemo puošmena.
Vokietijoje daug blogiau
Vokietijoje gyvenusi pora į Lietuvą persikraustė tik šiemet, tuoj po Naujųjų metų. Tai nutiko Viljamo iniciatyva. Kartą apsilankęs žmonos gimtinėje jis vis norėjo grįžti. Čia jam viskas patiko labiau nei namie: mažiau taisyklių ir daugiau laisvės, nedraudžiama vaikščioti po miškus, meškerioti kur nori, gyvenimas paprastesnis ir natūralesnis.
„Viljamo sveikatai palankesnis ir čionykštis klimatas, ten mes gyvenome Hanoverio priemiestyje“, – priduria Danutė.
Šiaurės vakarų Vokietijoje, prie Leinės upės, esantis Hanoveris yra Žemutinės Saksonijos sostinė, turinti per 500 tūkstančių gyventojų. Mieste labiausiai išvystyta automobilių gamybos pramonė, dar klesti gumos ir spaudos gamyba, maisto apdirbimo įmonės.
„Pas mus nė vienoje upėje nenusimaudysi, viskas užteršta, tokia industrija. Ir grybų neparinksi, dėl pramonės jie jau nevalgomi. Produktai iš ekologinių turgelių baisiai brangūs. Pavyzdžiui, čia už vietiniame darže užaugintus svogūnus moki tik centus, o Vokietijoj – eurus“, – žmoną papildo Viljamas.
Viljamą Lietuva masino dar ir dėl to, kad jo seneliai yra kilę iš Klaipėdos krašto, iki karo jie gyveno Tilžėje ir tik užėjus sovietams išsikraustė į Vokietiją.
Į šeimą – slaugyti tėvo
Danutė ir Viljamas susituokė prieš trejus metus, o susipažino gerokai anksčiau.
„Viljamo tėvas numirė ant mano rankų“, – moteris sufleruoja, kokios aplinkybės juodu suvedė.
Danutė Vokietijoje gyveno 12 metų.
Moteris su ankstesniu vyru išsiskyrė prieš dvidešimt metų, viena augino tris vaikus, dirbo pardavėja.
Kai su pinigais tapo labai striuka, pažįstama pavadino važiuoti į Vokietiją slaugyti senų žmonių. Nelengva buvo ryžtis, bet išeities nebuvo. Danutė išvažiavo, išmoko kalbą.
Dirbo vienoje, kitoje šeimoje, o galiausiai buvo pakviesta į Viljamo šeimą prižiūrėti jo seno tėvo.
Viljamas buvo viengungis, išsiskyręs prieš 16 metų, du vaikai jau suaugę.
Jo specialybė – lėktuvų variklių meistras. Visą gyvenimą Viljamas dirbo viename Hanoverio oro uoste, buvo į reisus išleidžiamų lėktuvų techninis inspektorius.
Vis atnešdavo rožių
Pas juos dirbti pradėjusi lietuvė Viljamui greit krito į akį. Moteris buvo darbšti, paslaugi, malonaus būdo, mokėjo gražiai bendrauti, puikiai sutarė su šeimynykščiais.
„Jis man vis atnešdavo rožių, jas labai mėgstu“, – moteris šypsosi prisiminusi, kaip vokietis jai rodė dėmesį.
Pora draugauti pradėjo prieš 8 metus, tad buvo sočiai laiko vienam kitą pažinti.
Per tą laiką Viljamas ir Danutė labai daug keliavo, kartu išmaišė atokiausius Vokietijos kampelius.
„Namie gali nepastebėti kokių nors žmogaus charakterio bruožų, bet kelionėje viskas atsiskleidžia“, – įsitikinusi kupiškietė.
Ją labiausiai pakerėjo dvi Viljamo savybės: paprastumas ir nuoširdumas.
„Teta kartą pasakė, kad jei anksčiau tokį vyrą būtų sutikusi, seniai būtų buvusi karalienė“, – įsiterpia moters dukterėčia Daiva Baradinskienė. Ji dar prideda, kad Viljamas nagingas – išmano visus namų ūkio darbus.
Stato jau antrą namą
Viljamo ir Danutės vaikai tėvų sprendimui susituokti pritarė. Tuo, kad vieniši brandaus amžiaus žmonės toliau gyvenimo keliu eis drauge, džiaugėsi visi.
„Mūsų vaikai labai panašaus amžiaus, visi dalyvavo vestuvėse. Viljamo sūnus, dukra ir anūkai jau viešėjo ir čia“, – džiaugėsi moteris.
Iš šono matyti, kad net ir statybose plušanti pora dėmesingi vienas kitam, randa laiko ir meiliais žvilgsniais persimesti, ir už rankų susiimti.
Paklausus, ar nebejauniems žmonėms nebus per sunku vieniems patiems namą prikelti naujam gyvenimui, sutuoktiniai šypsosi: juk turi praktikos.
Viljamas paaiškina, kad tai jau antras jų bendrai statomas namas, mat tuoj po vestuvių jiedu su Danute naują namą pasistatė Vokietijoje, šalia Hanoverio. Didžiąją dalį darbų atliko patys, samdyti meistrai tik šiek tiek padėjo. Tik aname name labai mažai pagyveno, nes nusprendė kraustytis į žmonos gimtinę.
„Dabar tiksliai žinom, ką ir kaip daryti, žinom, ko norim, kaip kambariai bus išplanuoti ir apstatyti“, – sunkaus triūso nė kiek nesibaimina Danutė.
Stebisi, kad negeria alaus
Paklaustas, kaip jį, kitatautį, sutiko subatėnai, Viljamas kelia nykštį aukštyn. Žmonės čia jam labai draugiški, malonūs, reikalui esant padės, tačiau be reikalo nesmalsaus, nosies nekiš.
Vokietijoje šiek tiek kitaip – dažnai kaimynai vieni kitus akylai stebi, ar kas nedaro kokių nors pažeidimų, ir tuoj informuoja įvairias instancijas.
„Jį nustebino, kad mūsiškiai ir šviesią dieną geria. Vokietijoje paprastai žmonės linksminasi ir bokalus kilnoja tik vakarais, po darbo“, – pasakoja Danutė.
Draugiškas subatėnų pasiūlymas pažinties proga pasėdėti prie alaus bokalo buvo atmestas – Viljamas alaus negeria.
„Vyrai sakė: kas čia per dyvas, visi vokiečiai juk alų geria. O Viljamas alaus nemėgsta, ir viskas, jam lietuviška gira patinka“, – Danutė juokėsi, kad šituo sutuoktinis vietinius labiausiai ir nustebino.
Kodėl pora pasirinko Subačių? Galėjo kurtis didesniame mieste.
„Apie didelį miestą net pagalvoti nenorėjome, abu sutarėm, kad norime būti arčiau gamtos, bet ir kad būtų geras susisiekimas. Subačius mums idealiai tiko, namas – prie kelio“, – sako Danutė.